Aišku, buvau vis dar vaikas, bet bent jau paskaitų nevadinau „pamokomis“ ir per seminarus nekeldavau rankos prieš kalbėdamas, kaip kai kurie bendramoksliai su vidurinės mokyklos metastazėmis.
Tai nebuvo mano nuopelnas, man tiesiog sekėsi (sekėsi jau nuo to laiko, kai mane šešiametį, metais jaunesnį negu kiti, išgrūdo į mokyklą – tėvai tikėjo, kad esu labai gabus, žinoma, jie žiauriai klydo: aš ne šiaip gabus, aš unikumas).
Ši ilgoka įžanga buvo būtina: dabar Lietuvoje mes esame labai panašioje situacijoje. Lietuva išėjo jaunojo Užkalnio mokslus, jei taip galėčiau pasakyti.
Mes – jauna šalis, kuriai teko ne pagal ūgį ir ne pagal amžių visokių išbandymų ir pažeminimų, grūdinančių charakterį.
Mes – kaip tas gatvėje išaugęs našlaitis, kuris anksti išmoko realistiškai vertinti žmones, greitai reaguoti, nesnausti, pasitikėti tik savimi ir dar gerai muštis.
Žinoma, mes šiandien sunkiai galime lygintis su Ukraina, kurios dabar lankoma brutali gyvenimo mokykla su kaulų lūžiais, smegenų sutrenkimais ir masinėmis kapavietėmis vietoje fizinio lavinimo pamokų gal labiau primena Lietuvos laisvės kovas pokaryje negu mūsų neseniai patirtą, tegu ir nubrozdintų krumplių, bet visgi dainuojančią trijų dešimtmečių revoliuciją.
Ir visgi neturėtume savęs nuvertinti. Mes savo kursą išklausėme. Turime, ką parodyti.
Mūsų patirtys nebuvo malonios ar įkvepiančios. Kaip vaikai, pradinėse klasėse nupiešę kažką gražaus vandeniniais dažais, visiems rodėme savo švelnius ir romantiškus momentus: Sąjūdžio mitingus Vingio parke, vėliavą Gedimino pilies bokšte, Baltijos kelią. Džiaugėmės, kol buvome ant pasaulio spaudos viršelių. Manėme, kad kanklininkas su šiaudine skrybėle, vaikščiojęs po visus mitingus ir lindęs fotografuotis, yra mūsų revoliucijos veidas. Paskui atėjo karti ir negailestinga ciniško pasaulio realybė.
„Negi nematote, kad ta jūsų laisvė neįgyvendinama? Jūs niekada jos neturėsite, tiesiog to nebus.“ Prisimenu vieną labai iškilų vokiečių žurnalistą, kuris 1990 metais man aiškino – tėviškai, ramiai – kad didžiausia Lietuvos problema yra Vytautas Landsbergis. „Jis muzikantas, ne politikas. Jeigu kas ir gali Lietuvai padėti, tai Brazauskas.“ Kažin, kur jis dabar su savo išmanymu. Lietuvius politikus laikė kvailais romantikais, mėgėjais, diletantais, dar ir apsivilkusiais prastus sovietinio kirpimo kostiumus, kurie kažkodėl neturi kaklaraiščių ir rišasi tautines juosteles.
Tada mes brovėmės per valstybės kūrimo pažeminimus. Nebuvo, kas pamoko ir pabūna mums mentoriais, net lietuviai, atvykę iš Vakarų ir ten turėję šiokios tokios patirties, buvo kategoriški, klaidinantys arba jų suvokimas apie savo išmanymą nebuvo adekvatus jų žinioms.
Užtat buvo pakankamai tokių, kas kenkė mums ir stengėsi mus pamurkdyti ir nuvertinti.
Mūsų tautai, jau gerokai susikruvinusiai krumplius Sibire ir per pokario kovas, su KGB kalėjimais ir represijų patirtimi, aiškino, kaip mes turime priimti Rusiją į drauges ir ją konstruktyviai ir blaiviai pamilti. Kai norėjome saugotis ir izoliuotis, mums aiškino (ta pati Vokietija, tos pačios Jungtinės Amerikos Valstijos), kad nereikia čia taip infantiliai elgtis ir demonstruoti savo traumų, visi tie jūsų trėmimai jau seniai buvo. Štai, žiūrėkite, Vokietija ir Prancūzija su pasimėgavimu tenkina Kremlių, arba štai – Suomija turi tokį gražų neutralitetą, o kur dar Švedija, kuri net socializmo nebijo, mokykitės, jaunieji Baltijos šalių gyventojai, kaip reikia elgtis protingai.
Prancūzijos prezidentas Jacques Chirac, prieš daug metų pasiūlęs rytų Europos šalims patylėti, kol jų neklausia, savo chamišku išpuoliu padėjo ant stalo tai, ką kiti Vakarų lyderiai nešiojosi tik galvoje.
Auklėjantys pamokymai ir žeminantys paprotinimai netilo nė minutei. Blogiausia buvo, kad liūdnoji tautos dalis patikėjo šiomis nuvertinančiomis šnekomis ir toliau jau patys kartojo, kad nieko mes neverti, kad nieko nebus, ir kad mus bet kas ir bet kada užims per 48 valandas. Patys lietuviai rašė internete juokus, kad Lietuva – kvailių kraštas, kur vien nesąmonės ir nesusipratimai, kur ne žmonės, o nuolankūs galvijai, ir tada stribus šlovinę rašytojai kūrė paniekos savo šaliai evangelijas: apie durnių laivą ir Durniškes. Mėgstantys krapštyti savo numanomas žaizdas ir mėgautis aukos statusu tai skaitė ir kartojo, kartojo, kartojo prakeikimus sau, kaip tos senos moterys, prie Martyno Mažvydo Nacionalinės bibliotekos giedojusios šventas giesmes apie Paksą.
Mes mokėmės labai sunkiai, vieno grėblio neužtekdavo, kad grėbliakotis įkrėstų proto ant jo užmynus. Šarlatanų gaujelės, visokie valstiečiai, darbiečiai ir „nusipelnėme gyventi geriau“ balalaikų ansambliai keitė vieni kitus, o naivūs rinkėjai nesimokė iš savo naivumo, ėmė paskolas prieš krizę nekilnojamam turtui Mulkių Terasose, Bankrotų Parke ir Kartono Pilyse, balsavo už aferistus ir kovojo prieš skiepus, žemės pardavimą užsieniečiams, skalūnus Lietuvoje ir Barnevernet Norvegijoje, o dar, prisimenate, buvo violetinio patvorio kronikos, ir anksčiau – tragikomiškos aistros dėl mergaitės Luizos Rinau, dėl kurios palikimo su mama žmonės balsavo ir rinko parašus su tokiu entuziazmu, lyg teisingumą Lietuvoje vykdo ne teismai, o Eurovizijos atrankos komisijos.
Viena sunkiausių mūsų mokslo dalių buvo neteisingi prioritetai: vietoje modernios infrastruktūros, europinės geležinkelio vėžės į Lenkiją ir naujo Vilniaus oro uosto – dešimtmečiai rūpesčių dėl nacionalinio stadiono šalyje, kuri neturi futbolo, arba nusenusių ekspertų vaikščiojimai ratais aplink slenkantį Gedimino kalną, kalbant rožinio maldas.
Vietoje apsaugos ir skatinimo pažangiausiam verslui, kuriančiam vertę, darbo vietas ir turtą buvo saugojimas okupantų stovylų ir kelių policijos griuvėsių Vilniuje („modernizmo grynuolis“).
Vietoje miesto kelių remonto – gatvių siaurinimas ir kūrimas problemų ten, kur jų nebuvo.
Tai buvo sunkios pamokos, ir kai kurios jų kai kuriems vis dar nesibaigė.
Paskui buvo brandos egzaminai: dveji metai pandemijos ir jos valdymo, nuo kurio daug kam visai nuplėšė stogą ir pasireiškė komplikacijos: šeimų maršas, kroksų sąjūdis ir šaranų kelias, o lengvesniais atvejais turėjome bėdos su žmonėmis, kurie per karantiną išsigando nuosavų vaikų, nes buvo optimizuoti juos toleruoti ne daugiau poros valandų per parą. Tai buvo didelis sukrėtimas.
Dar buvo dirbtinai sukurta pabėgėlių krizė ir hibridinė ataka, kuri išblaivino ir privertė suvokti, kad sienos apsauga, pasitikint tik siautėjančio Baltarusijos diktatoriaus gera valia, yra naivus ir pavojingas sumanymas. Tada ir paskui, prasidėjus karui Ukrainoje, šalti vėjai išpūtė nesąmones iš galvų apie tai, kad nereikia ginkluotis, su Maskva draugauti ir prekiauti, ir kad pinigai nekvepia. Paaiškėjo, kad ne tik kvepia, bet gerokai pauosčius „Novičioku“ išteptus banknotus, galima nuo nuodingos smarvės ir kojas užversti.
Bet dabar jau atėjo laikas skinti prizus: pagaliau galime ne tik tikėtis, kad su mumis šnekėsis, kaip su suaugusiais, bet ir kitokių šnekų nebetoleruoti.
Į mus turi kreiptis „Jūs“ ir nekelti balso.
Ir mūsų jau nelabai įmanoma išgąsdinti. Tik labai jauna panelė paniškai bijo, kad ją paliks draugas, ir toleruoja bauginimus ir manipuliacijas – paskui daugeliui ateina išmanymas, kad vyrai yra kaip troleibusai: jei vienas nuvažiavo, bus kitas. Lietuva jau nebėra ta panelė.
Mes daug matėme, daug ką ištvėrėme ir iš daug kokių padėčių radome išeitis.
Pakanka pamatyti, kaip ramiai dabar žiūrima į ateinančios krizės apraiškas (sprogstamai kylančios kainos, negalėjimas prisikviesti meistrų buto remontui per artimiausius trejus metus ir benzinas po septynis litus už litrą yra simptomai), pastebėti, kad žmonės žiūri į šalies gynybą kaip į užduotį, o ne kaip į ritualą, pakanka suprasti, kad šiandien mes esame tie, kuo galima didžiuotis.
Jei prieš dešimt metų mums būtų parodę, kokie mes būsime 2022 metų vasarą, tikrai nebūtume patikėję.