Tada, prieš keturis dešimtmečius, Britanijoje buvo įžūlių profsąjungų siautėjimas, kuris pasibaigė Vyriausybės žlugimu ir konservatorių atėjimu į valdžią ilgiems dešimtmečiams. Pasaulyje visada taip – ką skeltanagiai proletarai su šakėmis ir kūjais sugriauna, padedami profsąjunginių aferistų ir populistų, tą dešinieji paskui ilgai tvarko. Nebuvo tokios kairiųjų, socialistų ar komunistų valdžios, kad nesugriautų šalies ūkio. Nesvarbu, kur pasaulyje, visada rūpestis darbo liaudimi baigiasi maisto normavimu, tuščiomis parduotuvėmis ir spygliuota viela.
Dabar Britanija irgi norėjo gero: ir apginti šalį nuo ES biurokratų ir prancūzų bei vokiečių komandavimo, o kartu išprašyti nusibodusius lenkų wojtekus ir lietuvių vyckas, kad jau darbai tektų patiems anglams, škotams, šiaurės airiams bei velsiečiams.
Nepavyko: pasirodo, rytų Europos juodadarbiai šešiolika metų dirbo visus darbus, kurių patys anglai nebenori dirbti, ir kai visi tie lietuviai ir kiti rumunai išvyko, ekonomika sulėtėjo ir netrukus girgždėdama sustojo, kaip senas ir neprižiūrėtas angliškas automobilis, surinktas kreivarankių meistrų Koventrio gamyklose.
Trūksta 100 tūkstančių sunkvežimių vairuotojų, ir nėra, kas benzino į degalines atveža, o alaus – į parduotuves, salotos šiltnamiuose neskintos ir vištas nėra, kas peša.
Mums būtų labai gera proga pasijuokti, jei patys nevarytume pirmyn tuo pačiu keliu, nes prisidirbome su pašalpom.
Padavėjams siūlo du tūkstančius litų per mėnesį po mokesčių (Vilniuje), ir neranda norinčių dirbti, nes kam dirbti, jei galima nedirbti. Kam dirbti už du tūkstančius eurų, jei galima už kelių šimtų pašalpą miegoti iki pietų pas tėvus namuose, paskui skaityti socialinius tinklus ir komentuoti influencerius (geriausias komentaras: „susirask darbą“, kurį visada rašo tie, kas patys sėdi ir siurbia pašalpas), tada prasinešti kokiame nors liežuvautojų ir apkalbinėtojų portale, tada važiuoti į Nidą ir internetuose kaulyti nemokamo kebabo, kaip tas valdančiosios partijos narys, ir svarstyti, kaip čia po tų kovidų nuvažiavus kur nors į Barseloną mokytis ir mainytis pagal Marazmuso programą.
Kažkada, gal prieš dešimt metų, rašiau, kad vienas kenksmingiausių dalykų jaunimui yra visokie veltėdžių veislynai, akademinių mainų programos, kur nosį krapštantys ir apsirūkę nevykėliai su dredais kirmija už svetimas babkes ir visiems aiškina, kad čia jie taip plečia akiratį, prisirenka reikalingų kontaktų ir galės baigę tuos vadinamus mokslus prasinešti per darbo rinką, taps tikrais startaperiais, pasikels milijoną svetimų pinigų savo sumanymui, dar milijoną gaus pagal vyriausybės programas ir tada jūs visi mums pavydėsite. Visiems buvo aišku, kad to nebus: visi, kas yra samdę darbuotojus į normalias bendroves, puikiai žino, kad nėra nieko labiau netikusio tikram produktyviam gyvenime ir darbe, negu idealistai perestukinai ir paplaukusios silkės margaspalviais plaukais su didele savanoriavimo patirtimi ir penkiais sezonais šešiuose skirtinguose Erazmusuose.
Tada man rašė skaitytojai: „tu nieko nesupranti – kam dirbti, jei galima nedirbti“. Iš tiesų, logiška. Kam pirkti, jei galima pasivogti, kaip moko intelektinės nuosavybės piratai.
Dabar savo dosnių pašalpų ir išmokų dėka mes pavertėme kebabų kaulytojus savo darbo rinkos (arba, tiksliau, nedarbo rinkos) dalimi, ir turime situaciją, kur dirbti jau nebenori už jokį atlyginimą, nes įprato čilinti, atsipūsti, neįsitempti ir ieškoti savęs, ir čia kalbu ne tik apie jaunimą. Tinginystės ir pašalpystės onkologija plečiasi per visą visuomenę. Dar prieš dvidešimt metų buvo įprasta vaitoti apie „prasigėrusį kaimą“, kad nėra, kas tvorą užtveria ar lieptą pastato, nes visi gauna pašalpas ir visiems gerai. Dabar niekas apie kaimą nebekalba, nes viskas jau net ne prie miesto vartų, o tvirtai pačiame mieste.
Nepaisant to, kad darbų yra dešimtys tūkstančių, provincijoje kiti pašalpiniai zyzia, kad „pas juos“ darbo nėra. Į miestą važiuoti jiems per sudėtinga. „O kas man ten duos gyvenamą plotą, gal tu duosi?“. Aš tau galiu nebent autobuso bilietą nupirkti iki Vilniaus, grąžinsi po dviejų savaičių, kai gausi pirmą algą. Visiškų infantilų padermė: mamyte, tėtukai, kur man gyventi? Išsinuomok kaip visi, ir gyvensi. Atsikelk nuo subinės, varyk ir dirbk, ir turėsi.
„Noriu valgyti, atnešk man ką nors iš šaldytuvo.“ Eik ir pasiimk pats, turi kojas. „O kur pas mus šaldytuvas?“. Namuose tokie padarai kelia pasipiktinimą, bet dabar, kai tokie patys gyvena šalia mūsų gretimuose kvartaluose ir kaimyniniuose miestuose, visi į tai žiūri kaip į normalų dalyką.
„Reikia kažkaip juos sudominti ir įtraukti į darbo rinką“ – jie susidomės, gerbiama Vyriausybe, kai tik atjungsi juos nuo neuždirbtų pinigų čiaupo. Čia kaip su suaugusiais vaikais: kol tėvai juos šeria pinigais, tol vaikai darbo nesusiranda.
Garbės žodis, net kyla pagarba praėjusių dešimtmečių bevardžiams deividams ir sandroms, kurie, kai neturėjo darbo savo Mažeikiuose ir Alytuje, lipo į autobusus ir važiavo į Angliją, ten darė viską iš eilės ir neklausinėjo, kas ten jiems duos būstą. Patys viską susikombinuodavo, teisingais ar apgaulingais būdais, bet pakėlę uodegą nuo sofos kažką darė. Tie laikai praėjo, dabar Lietuva sėdi ir meldžiasi, kad tik mums užtektų ukrainiečių ir moldavų, ir gal nors pusė milijono uzbekų atvažiuos į statybas ir logistikos centrus, nes nėra, kas dirba.
Yra galinčių dirbti, tik norinčių nelabai yra. Ydinga ir amorali tinginių ir nevykėlių maitinimo tvarka griaus mūsų šalį ir jos ekonomiką tol, kol Vyriausybė neparodys geležinių kiaušų.
Ingridos Šimonytės ministrų kabinetas yra unikaliai puikioje situacijoje: 2024 metais konservatorių neišrinks į valdžią (liberalų juo labiau, o jau Laisvės partijos tai nerinktų net tada, jei jie būtų depozitinė tara ir taromatas būtų netoliese), todėl jie gali naudotis proga ir daryti reikalingas reformas, nesidairydami į reitingus.
Jeigu, žinoma, turi noro dar kartą įeiti į istoriją, kaip padarę teisingus dalykus Lietuvai, už kuriuos mažai kas padėkos, tačiau bent jie patys žinos, kad savo gyvenimo užduotį atliko.
Lietuvą reikia atpratinti nuo pašalpų, kaip rūkalių nuo cigarečių. Pagerės sveikata ir susitaupys daug pinigų.