Vienas tų dalykų yra bandymai ieškoti teigiamų pusių, kai tave skriaudžia, kentėti, kai nepatinka, arba daryti tai, ko nenori, kad kažko neįžeistum ar nenuviltum.
Apie tai galvoju kaskart, kai žmonės nepatenkinti raukosi kas savaitę, kai kalbu apie sovietines traumas („Užkalnis gydo sovietinės traumas: mano terapija griežta, bet paveiki“), sovietinės kultūros pakaitalus, kurie nieko bendra neturi su kultūra („Užkalnis moko kultūros. Sovietų literatūra, menas ir nė žodžio apie Justiną Marcinkevičių“) arba sovietinį lytinį gyvenimą („Užkalnis apie seksą sovietų šalyje“).
„Kiek tu gali apie tą sovietmetį?“
„Ar nėra kitų temų?“
„Ar tau taip gerai moka, kad vis rašai apie tuos laikus? Kas čia užsakė, konservatoriai?“
Man iš tiesų moka gerai, ir ne konservatoriai, ačiū, esu visai patenkintas.
Įdomu yra tai, kad žmonės, kurie teisina savo gėdingą, baisią praeitį ir buvusią sistemą, kurią įvairūs kūrėjai šlovindavo ir gindavo išties ne už dyką, automatiškai įsivaizduoja, kad patikti arba nepatikti dalykai gali tik tada, kai kas nors autorius nuperka.
Mat jie patys šiaip jau neturi nuomonės, daugiausia todėl, kad jos bijo.
Baugintis savo norų, savo pozicijos ir savo sprendimų yra tipinė sovietinė liga: ja serga tie, kam niekada neleisdavo spręsti patiems, ir kam liepdavo viską, kaip jie turi kalbėti, galvoti ir vertinti. Tokie žmonės sako „man be skirtumo“, „man vienodai žydi sodai“ ir „man viskas skanu“, jis atprato nuo savo asmeninės teisės turėti nuomonę. Todėl jie galvoja, kad Lietuvos praeitis sovietinėje sistemoje buvo visiškai priimtina ir normali – nes jiems niekas nepasakė, kad turi teisę ko nors nepriimti arba atmesti.
„Kam lemta būti, to neišvengsi“, „yra kaip yra“, „patinka, nepatinka, turi susitaikyti“ – visus šiuos dalykus sako patarlės, vadinamoji liaudies išmintis, kuri iš tiesų yra vergo, baudžiauninko, kumečio kolektyvinis nuolankumas, kolektyvinė kvailystė, kolektyvinis tikėjimas, kad nereikia nei gintis, nei paisyti savo interesų ir norų.
Ypač tie, kurie yra apie nuolankumą, susitaikymą, prisitaikymą ir kompromisus, nors tokių sudėtingų žodžių liaudis, be abejo, nemokėjo.
„Duok durniui kelią“ yra tik vienas pavyzdys, kurį šiandien čia gausiu pateikti (nes jei pradėčiau kalbėti apie folkloro išmintį, niekada nesustočiau, ir būtų per ilgas straipsnis). Mintis, kad pamačius kažką elgiantis neteisingai, reikia leisti jam toliau taip elgtis, nes pačiam taip labiau apsimoka, ir tą mintį iliustruojanti patarlė yra pakankama, kad į liaudies išmintį žiūrėtume, kaip į pavojingus bestuburių nusišnekėjimus.
Per pandemiją patys blogiausi rezultatai atsitikdavo, kai mūsų valdžia bandydavo duoti kelią tamsiam antiskiepininkų patvoriui, derėtis su celofanais, klausytis mokytojų astrų ir kalbėtis su tais, su kuo kalbėtis nereikia.
Per visą pastarųjų trijų dešimtmečių Lietuvos istoriją mums sekdavosi tik tada, kai neieškodavome kompromisų su praeitimi ir eidavome kaip tankai – į priekį, žiūrėdami savo interesų.
Geriausias pavyzdys buvo Lietuvos patirtis, griaunant ir ardant Sovietų Sąjungą: mums pavyko tik todėl, kad aršiai ir koncentruotai paisėme tik savo interesų, ir jokių kitų. Ir darėme viską, neklausydami cypimų, dejonių ir kvietimų pasitarti.
Kitoje pusėje buvo Algirdo Brazausko ir sovietinių liekanų aplinkos stumiama mintis, kad Lietuva privalo derėtis su Maskva, kad per silpna būti pati sau viena, kad visuomet reikia derėtis ir šnekėtis, ir visada galima rasti bendrą būdą.
Mes tada elgėmės absoliučiai ne taip, kaip aplinka norėjo. Mojavome iškeltus viršun viduriniuosius pirštus ir Maskvai, ir Vakarams, ir visiems iš eilės, elgėmės, rodos, tyčia taip, kad tik daugiau įsiutintume tuos, kas bandė mus kontroliuoti. Erzinome, tyčiojomės, provokavome, draskėme akis, buvome drąsūs, triukšmingi ir įžūlūs, kai mums siūlė patylėti, kai mums primygtinai liepė nekenkti tuometiniam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui, mes darėme lygiai atvirkščiai: taršėme visa tai, ką jis naiviai stengėsi išsaugoti (Gorbačiovas buvo reformatorius, kuris visiškai nežinojo, ką jis bando pasiekti).
Kompromisas su tais, kurie taikosi atimti tavo piniginę ir laikrodį, yra siūlyti atiduoti jiems tik piniginę – tačiau jie greičiausiai nesutiks, nes jiems ne to reikia ir jiems reikia ir laikrodžio, ir piniginės, o ne kompromiso.
Kompromisas dažniausiai yra būdas pasiekti, kad nė viena iš besiderančių pusių negauna, ko norėjusi, ir abi lieka nepatenkintos.
Liūdna pamoka, kaip atrodo kompromisas, kalbantis su tais, su kuo nereikia kalbėtis, buvo 2012 metų referendumas dėl atominės elektrinės. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė norėjo būti visiems gera ir rezultatas buvo blogas visiems. Juk ir tie, kas tuomet balsavo prieš elektrinę, šiandien moka tokias elektros kainas, kokios jos yra: puikus pavyzdys, kaip brangiai kainuoja kvailybė ir trumparegiškumas.
Įsivaizduojate, kas būtų buvę, jei būtume 1993 metais paklausę žmonių, ar visi sutinka su Rusijos kariuomenės išvedimu iš Lietuvos – o gal yra kolūkinių juokdarių ir Petro Cvirkos talento gerbėjų, kuriems labiau patiktų gražiuoju kalbėtis su Rusijos Federacija ir gal pasiūlyti jiems išvesti kariuomenę per 50 metų, po truputėlį, kad nebūtų įtampos ir kad niekas neįsižeistų.
Nebeprisimenate to, bet kažkada velionis tėvas Stanislovas, vienuolis ir švietėjas, daug kur gyvenime pasimetęs ir paklydęs, primygtinai siūlė Lietuvai neįžeidinėti Rusijos ir nežeminti jos, kaip jis sakė, „kareivėlių“ (vos ne „mūsų berniukų“), ir nebandyti reguliuoti Rusijos Federacijos karinio tranzito į Kaliningrado sritį.
Lietuva tada pasirinko įžeidinėti ir žeminti, ir žiūrėti savo interesų, o ne Rusijos kariuomenės. Kas žino, gal dar ir dėl to mes šiandien tebekontroliuojame mūsų teritoriją ir esame laisva šalis.
Kartais įžeisti ir nuvilti yra pareiga. Svarbiausia ir protingiausia – visada žiūrėti savęs ir negalvoti, kad kiti geriau žino, kaip mums reikėtų elgtis.