Šalia visos pažangos – apiplėšimai iš šuniukų ir katinėlių prieglaudų, išdaužyti langai jose ir viešos rietenos tarp labdaros organizacijų, kas skamba, kaip tamsiausi viduramžiai. „Aš labiau myliu Dievą, negu tu myli Dievą! Aš tave sudeginsiu ant laužo, kad pamatytum, kaip aš myliu Dievą labiau už tave!“
Šiandien tas pats. „Aš taip myliu gyvūnėlius, kad išdaužysiu tavo gyvūnėlių prieglaudą, kad žinotum, kokia yra didelė mano meilė.“
JAV kažkada kovotojai su abortais taip norėjo įrodyti, kad jiems svarbi kūdikių gyvybė, kad užmušinėjo abortų klinikų gydytojus, idant įrodytų savo artimojo meilę.
„Nebėra žmogiškumo“, sako sopulingųjų širdžių savininkai, ir paskui priduria, kad atsakymas į visus klausimus būtų mirties bausmės atkūrimas. Hm, sudėtinga.
Man baisiausia, kad kartais ir aš pats negaliu su jais ginčytis: kai dar vienas BMW vairuojantis išsigimėlis kažką sutraiško arba įvažiuoja į stotelę, aš irgi labiausiai norėčiau, kad jo kitas susitikimas būtų su asfalto volu, kuris ir gaidelį, ir jo tėvų mašiną pervažiuotų, ir kelis kartus, iki visiško plokštumo. Nesakau, kad taip reikia: žmogui neuždrausi svajoti.
Kai išdaužo pamestinukų šunelių prieglaudą, aš irgi, pripažįstu, nesvajoju apie lygtinę bausmę nusikaltėliams: man labiau patiktų, kad juos senuoju Amerikos indėnų papročiu įmestų į ugnim geliančių skruzdėlių duobę. Ten viskas baigtųsi greitai ir humaniškai. Bet tai tik mano svajonės. Taip nereik daryti.
Vakarų Europoje ir Amerikoje civilizuotas elgesys atsirado nelengvai ir ne iš karto. Gal todėl ir pas mus ne staigiai ateina, jei apskritai ateina.
Šypsenos ir humanizmas išaugo iš saugumo poreikio: jei nenori, kad tave nuolatos apgaudinėtų ir tyčiotųsi, nedaryk taip kitiems, kaip nenori, kad darytų tau.
Jei nerimauji, kas būtų tau, jei staiga atsidurtum neįgaliojo vežimėlyje, gal geriau žmoniškai elkis su žmonėm, kurie yra neįgalūs dabar.
Čia, kur dabar gyvenu, Kalifornijoje, vienas žmogus papasakojo apie benamį, kuris gyveno jo San Fernando slėnio ūkyje, krūmuose, ir nenorėjo niekur kraustytis. Gyveno penkerius metus. Tai jam gavo – už valstybės pinigus, mokesčių mokėtojų doleriukus – nemokamą automobilį, furgonėlį visai jo mantai. Ūkininkas jam pripylė benzino ir nupirko draudimą, o taip pat leido į vairuotojų kursus. Anas bomžas išsikraustė, bet paskui vis grįždavo ir sakydavo, gavau baudą už parkavimą ne vietoje, padėk ir duok dar dešimt dolerių.
Nesakau, kad taip ir reikia. Bet taip tvarkosi civilizuotos šalys, kur vakarais gatvėse nešaudo, ir kur valkatos, kai jiems neduodi dolerio, vis tiek palinki gero vakaro.
Mūsų civilizacijos matas nebuvo, nėra ir nebus mūsų interneto greitis ar bekontaktės mokėjimo kortelės. Ne tai yra svarbu. Bekontaktę kortelę gali įdiegti ir Afganistane, ir nuo to jie nenustos mylėtis su ožkomis.
Amerikoje gyvendamas pripratau, kad internetas yra maždaug penktadalis to, prie ko mes pripratę Lietuvoje, bet ne tai svarbu. Svarbu yra tai, kad žmonės, kurie mane vos pažįsta, skolina man savo automobilius, kainuojančius 50,000 dolerių, nes jiems patinka mano feisbuko profilis, o aš jiems pripilu daugiau benzino, nei turėjau automobilio bake nuomos pradžioje, ir taip mes ir sutariame.
Tai vadinama civilizacija. Tai vadinama pasitikėjimu.
Aš norėčiau, kad Lietuva pavirstų šalimi, kur vieni kitų nestumdo ir kur visiems užtenka vietos. Kur visi rūpinasi sava, o ne svetima šeima. Kur savi vaikai svarbiausi. Kur kiekvienas myli ką nori, gyvena su kuo nori, ir kur aš džiaugiuosi, kad pusę metų kiekvienais metais leidžiu Kalifornijoje, ir niekam nepavydu, ir aš esu savo gyvenimo šeimininkas.
Aš neturiu jokių specialių privilegijų gyvenime. Gyvenu kaip kiekvienas lietuvis. Aukoju šuniukams ir katinėliams, kaip turėtų aukoti kiekvienas. Truputį daugiau gyvenu Amerikoje negu Lietuvoje, nes man taip gaunasi. Bet čia labai daug dirbu.
Gal kada nors daugelis mūsų imsime gyventi ne pagal save, bet ir kitiems. Ta viltimi ir gyvas.