Visokių mokytojų yra (ne visokių reikia), ir yra labai gerų, tokių, kuriuos mokiniai prisimena visą gyvenimą. Tokių, kurie yra įkvėpimas dešimtmečiams, kurie sugeba aiškiai paaiškinti tai, ko nemoka išdėstyti vadovėlių autoriai (nes vadovėlius rašo ne tie, kas geriausiai moka juos rašyti, o tie, kas geriausiai peršoka biurokratinius barjerus ir ką biurokratai paskiria vadovėlių kurti).
Yra mokytojų, kurie išmano ne tik dėstomą dalyką ar moka skaičiuoti kontaktines valandas ar krepšelius, ar savo darbo stažo vingrybes, ar skųstis, kad jų nevertina. Kad nevertina, tas tiesa, bet nereikia galvoti, kad mokytojai kuo nors skiriasi nuo visų mūsų, einančių gyvenimo keliu ir ieškančių laimės.
Gyvenime žmonės vertina tuos, kas vertina pačius save, ir ne kitaip. Mylimi yra tie, kas myli pačius save. Tie, kas eina per gyvenimą nusibaudusiais veidais ir vargo bičių liūdesio išraiška, yra nevertinami ir jais niekas nesirūpina, nes jie nesirūpina patys savimi.
Lietuvoje mokytojai nevertinami ne todėl, kad valstybė juos išskirtinai niekina, o todėl, kad valstybė šiaip yra labai bloga šeimininkė ir nemoka niekuo rūpintis ir globoti.
Šlapia dešra ir forminė duona vaikams ligoninėse ir elgetiški mokytojų atlyginimai, kaip ir per trisdešimt laisvės metų pastatyta vienintelė nauja valstybinė mokykla Lietuvoje, yra tokios pačios kilmės reiškiniai. Nes švietimas negali būti prioritetas tiems, kad patys buki ir nemokšos, o tinkamo maitinimo svarbos nesupras tie, kas nėra gyvenime gerai valgę ir kuriems viskas gerai su šlapia dešra ir formine duona.
Kaip nustatomi prioritetai? Deja, veikia principas: žmonių valdžia, iš žmonių tarpo ir jų pačių sudaryta, veikia žmonėms – bet iškeptas pyragas bus tik tokio gerumo, kaip jo sudėtinės dalys, o mūsų žmogiškoji medžiaga yra ne kažką. Kokia liaudis, tokia ir valdžia, tokie ir mokytojai.
Mokyklos ir mokytojai yra geras pavyzdys, kaip bukas tamsių kumečių supratimas apie prioritetus tampa liūdesiu ir rugsėjo pirmosios kardeliu, atkištu, kaip vidurinysis pirštas sveikam protui.
Elgetos, runkeliai ir tamsuoliai išrenka į valdžią mikliausius iš savo tarpo, tokius šiukšlių konteinerių brigadininkus, o šie susirinkę nustato tvarką, kaip valstybė samdo žmones ir perka dalykus: tai konkursai, atestacijos ir viešieji pirkimai, kuriuos visada laimi ne geriausi žmonės, ne geriausių prekių ar paslaugų tiekėjai, o tie, kas geriausiai pildo paraiškas ir turi daugiausia atkaklumo iškęsti biurokratines nesąmones ir vaikščioti po kabinetus ir dokumentus pildyti su taisyklingu paraščių pločiu (to paties moko, beje, ir dėstytojai aukštosiose mokyklose, kurie nieko nemoka, tik bakalauriniame kabliataškius sudėlioti literatūros sąraše).
Pagal tokią sistemą sudaroma Vyriausybė ir ministerijos, kurios organizuoja švietimą, kala programas ir sugalvoja tvarką, pagal kurią rengiami, samdomi ir apmokomi mokytojai, ir tai viskas yra daroma atbulomis rankomis ir nenorom, nes, kartoju, tai tamsuolių išrinkta runkelių valdžia, o runkeliams mokslai niekada nebus pirmoje vietoje.
Kaip ir knygos: ar tik ne dėl to trisdešimt metų Lietuvoje nuosekliai niekinamos bibliotekos ir mes net esame turėję dunduką kultūros ministrą, kuris viešai sakė, kad nereik naujų knygų pirkti, kol senų visi neperskaitė. Čia yra tiesiog tamsybės koncentratas: kaip koks sveikatos ministras laukiniame stepių krašte, kuris liepia ligonines provincijose uždaryti, nes žmonėms sveikata iš Dievo, jei pasveiks, tai ir be daktaro pasveiks, o jei ateis laikas mirti, tai medicina nepadės.
Ir tada panašaus pobūdžio ministerijos ir kiti švietimo viršininkai prisamdo mokyklų direktorių, kurių nė vienas net mažo prekybcentrio negautų administruoti dėl nuovokos ir gabumų trūkumo.
Tose mokyklose dirba mokytojais daugiausia tie, kurie kažkada stojo į „pedinstitutą“, nes kitur įstoti negalėjo, o dabar įdarbinti mokyklose todėl, kad niekur kitur jų nepriima.
Įsigilinkite: jūsų vaikus moko tie, kas praėjo atvirkštinę atranką – labiausiai nevykę, negabiausi, kitur dirbti negalintys, ir jiems vadovauja tie, kas patys paskirti į darbus mažiausio prioriteto, menkiausios svarbos ir paskutinės eilės tvarka.
Kas būtų, jei ligoninėje pacientai išrinktų iš savo tarpo skalsiausiai geriančius, daugiausiai rūkančius ir sunkiausiai sergančius ir juos paskirtų daktarais, o šie pasitarę kelis išrinktų profesoriais ir įkurtų akademiją, kurioje ruoštų naujus specialistus. Švietime yra maždaug taip pat.
Nepaneigsiu fakto, kad ir Lietuvos švietimo sistemoje yra gerų mokytojų, bet jie blizga kaip deimantai anglių krūvoje. Likusiųjų išmanymas ir supratimas apie mokslą buvo matyti pirmadienį, kai mokyklų kiemuose buvo sustatyti vaikai ir jų tėvai ir kankinami beprasmėmis idiotiškomis kalbomis – pirma į mikrofoną blerbia direktorė, paskui pavaduotoja, paskui dar kas nors, ir visi tuos pačius beprasmius žodžius – meilė mokslui, šviesa, žinios, tiesūs keliai, darbščios rankos, smalsios akys. Geras vaikas – kantrus vaikas, kasmet su kardeliais rankose iškenčiantis tas rugsėjo pirmosios apeigas, iš kurių niekas neprisimena nieko ir kurios reikalingos tik tiems, kurie apeigas rengia, ir pati mokyklų valdžia nežino, kam to reikia, bet tai vyksta, nes visi taip daro.
Maždaug kaip ir visas mokslas visus likusius metus: mokytojai kažką burba, niekas nesiklauso, paskui vaikai rašo kontrolinius, iš kurių jokio skirtumo ir jokios naudos, bet visi taip daro ir yra tokia programa, taip kad neklausinėkit, vaikai, ir būkit tyliai, ir kas bus tyliausias, gaus geriausią pažymį, iš kurio irgi jokios naudos. Bet apsimeskim visi, kad taip reikia.
Ne mokslas, bet imitacija ir ritualas, kuris tebevyksta todėl, kad buka visuomenė į savo švietėjus paskiria tuos, kas vis dar tiki pasakomis ir padavimais. Tas pats, kas vaikus vesti vietoje korepetitorių pas astrologus.
Tik šitie valstybiniai ekstrasesnsai ir valdiški būrimo salonai, mokyklomis vadinami, kainuoja žymiai brangiau.