Užkalnis. Nemokamas maitinimas – lietuvio kumečio svajonė

Problema per šią Dainų šventę yra ne ta, kad vis dar išlenda nuotraukų, vaizduojančių, kuo maitinami vaikučiai ir suaugusieji. Yra skanaus ir gero maisto, o yra tokio, kad internetas neleidžia rodyti, nes klasifikuoja kaip smurto propagandą.

Ši problema buvo ir bus, kol egzistuoja vienas blogiausių dokumentų laisvos Lietuvos istorijoje: Viešųjų pirkimų įstatymas, sukurtas kilniu tikslu saugoti biudžeto pinigus ir valstybės vardu pirkti tik kokybiškas prekes ir paslaugas už geriausią kainą, realybėje dešimtmečiais tarnauja korumpuotiems politikams, valstybinių įmonių vadovams ir šlykštukams verslininkams, kurie moka laimėti konkursėlius.

Nelaimė yra ir ne telefonai, kuriais galima fotografuoti – jau skaičiau, ką rašo kai kurie sovietinio raugo dinozaurai: girdi, anksčiau nebuvo tų telefonų, viskas buvo ramu, dabar visi maistą fotografuoja, o nežinojom anksčiau ir nerūpėjo, ir apskritai, negi pavalgyt susirinkote į Dainų šventę. Žinoma, kad ne pavalgymo tikslais į Vilnių ir Kauną suvažiavo visa Lietuva, bet žmogui, net ir lietuviui, norisi valgyti, todėl apie tai ir kalbama. Mes taip pat ir ne kakoti renkamės į šventes ir festivalius, bet tualetai vis tiek reikalingi.

Didesnė, sisteminė ir baisi bėda yra giliai įaugęs, lyg nepašalinamas protinis dantis, lietuvių noras būti amžinais išlaikytiniais, kumetyno gyventojais. Kaip tose knygose apie dvarponių Lietuvos gyvenimą, taip ir dabar: jeigu yra kažkoks didelis (ir valstybės organizuojamas) renginys, tai kažkas turi dalyvius maitinti. Organizuotai, valstybiškai, visiems po lygiai.

Atrodo, neįmanoma padaryti taip, kaip būna absoliučiai visais kitais atvejais, kai susirenka maisto gamintojai su savo vagonėliais ir vežimėliais, suveža pyragėlius ir kibinus, varto burgerius ir krosnin šauna picas, verda koldūnus, kepa šašlykus ir viską, ko tik širdis geidžia. Viskas, ko jiems reikia, tai vietos ant asfalto, elektros jungties ir šiukšlių išvežimo. O žmonės ateis ir nusipirks. Net ir vaikai, jie už jus geriau orientuojasi ir moka užsisakyti ir nusipirkti, koks čia dar maitinimas – čia ne karo pabėgėlių stovykla.

Kažkaip didžiuliai festivaliai sugeba organizuoti maitinimą jo neorganizuodami, nes tam rinkos sąlygomis yra specialistai. Jūs matėte, kiek žmonių Palangoje ir Nidoje? Tai štai, kažkaip niekas nelieka nevalgęs.

Čia įsijungia išlaikytinio ir prašinėtojo, genetinio ubago ir kapeikautojo religija, kuri yra tikrasis Lietuvos tikėjimas. Lietuvis tiki, kad geriau yra ne dirbti ir užsidirbti, o kaulyti ir poteriauti prie šventoriaus vartų, kad ponai už dyką duotų valgyti.

Tačiau čia įsijungia išlaikytinio ir prašinėtojo, genetinio ubago ir kapeikautojo religija, kuri yra tikrasis Lietuvos tikėjimas. Lietuvis tiki, kad geriau yra ne dirbti ir užsidirbti, o kaulyti ir poteriauti prie šventoriaus vartų, kad ponai už dyką duotų valgyti.

Ne veltui pusė Lietuvos (pasižiūrėjus į komentarus, tai didesnė pusė) prie bet kokio straipsnio, kurį aš rašiau arba kurį rašė apie mane, arba kurį aš komentavau, kaipmat prapliumpa dviem temomis: kaip aš valgau nemokamus koldūnus ir kaip aš valgau už dyką restoranuose.

Dergiasi ir žviegia komentaruose ir jauni – gezai, gopnikai, buduliai, marozai, trijų paloskių treningais pasidabinę ir prie svetimų automobilių pritūpę fotosesijai, skustom galvom ir atlėpusiom ausim; ir vyresni – kaimų ir buvusių kolūkių diedeliai piktais veidais, silikatinių plytų fone nusipaveikslavę, ir paniurusios jų pačios gėlėtomis sukniomis, ir visų tas pats kliedesys. Jie mat galvoja, kad tam šlykštynei Užkalniui teko jų gyvenimo svajonė – nemokamas maitinimas.

Nesvarbu, kad aš restoranuose, kavinėse ir net šašlykinėse už maistą visada susimoku (net ir savo vardo koldūnus perku už pinigus parduotuvėse, kaip visi žmonės). Jau kas geidžia dyko maisto, tai netrunka įsivaizduoti, susigalvoti ir paskui gali plyšauti. Jau penkiolika metų taip.

Tai genetinis defektas: jie nori, svajoja, galvoja ne apie tai, kaip užsidirbus ir nusipirkus pagal pageidavimą (pakrutink tu juos, ir pradės bliauti, kad nėra Lietuvoje gerų darbų, viskas tik už minimumą arba per blatą – jiems taip sakė per giminių balių, jie taip ir sutaria).

Kiekvienoje mokykloje buvo tėvų kiaulės snukiais, kurie kombinuodavo melagingas pažymas apie savo mažą uždarbį, kad vaikučiams maisto už dyką gavus, o taip pat su pažįstamais daktarėliais sutardavo dėl neįgalumo pažymų vaikams – vis keli rubliai į šeimos biudžetą. Visos maklės ir aferos su dalyvių maitinimu ateina iš lygiai taip išaugintų žmonių

Sovietiniais laikais nemokamas maitinimas mokyklose buvo skirtas nepasiturinčių tėvų vaikams (taip, buvo nepasiturinčių ir šauniuoju sovietmečiu, kurio taip ilgisi tas kolūkinis kontingentas) ir kiekvienoje mokykloje buvo tėvų kiaulės snukiais, kurie kombinuodavo melagingas pažymas apie savo mažą uždarbį, kad vaikučiams maisto už dyką gavus, o taip pat su pažįstamais daktarėliais sutardavo dėl neįgalumo pažymų vaikams – vis keli rubliai į šeimos biudžetą.

Visos maklės ir aferos su dalyvių maitinimu ateina iš lygiai taip išaugintų žmonių, kurie dabar subrendo, gavo valdiškus darbus arba įsteigė žulikų firmeles ir sykį per kelerius metus purto auksinį avinėlį. Palikime jiems kitą kartą papurtyti sau kai ką kitą – agurkėlį, tik ne auksinį.

O svajonė apie nemokamus dalykus liko lietuvių galvoje kaip piktžaizdė. Tiesiog pasakykite kitą sykį, kad Dainų šventės dalyviai maistu pasirūpins patys, ir graži proga akimirksniu taps dar gražesnė.