Kaip tada, kai koks nors šlykštynė atidaro automobilio langą, išmeta šiukšlę ir nuvažiuoja, o tu net automobilio numerių nespėjai užsirašyti.
Ne todėl, kad pats norėtum šiukšlinti, ir išsilavinimas neleidžia taip elgtis, o todėl, kad nieko negali padaryti, kad negriautų civilizuotų žmonių nusistatytos tvarkos. Kai susitarta dėl taisyklių, o kiaulės snukiai elgiasi savaip ir žvengia, o paskui mes juos turime teisti ir bausti vis tiek pagal taisykles, tai būna labai pikta.
Nes tai nėra teisingumas. Mes turime savo supratimą apie teisingumą, tik bijome apie jį kalbėti, nes tai nekorektiška ir kas nors gali subarti.
Mums, žmonėms, norisi teisingumo, keršto ir bausmės, o tikro teisingumo ir atpildo nėra - tik pradėtas tyrimas, kaip visada. Paskui pasistumdys, pasistumdys, ir ką nors laikinai nušalins nuo pareigų, arba duos kažkiek laiko lygtinai, arba atims vairuotojo pažymėjimą porai metų - lyg tiems išsigimėliams reikėtų vairuotojo pažymėjimo, kad galėtų sėstis prie vairo.
Kišenvagiui turguje irgi nereikia jūsų leidimo, kad galėtų ištraukti jūsų piniginę.
Kiekvieną kartą, kai pravažiuoja blerbdamas motociklas be duslintuvo, dar ir dvigubai viršydamas mieste leidžiamą greitį, man prieš akis iškyla prisiminimas, apie kurį papasakosiu, nes tai yra tik mano fantazijos vaisius, ir, beje, jūs turite tokių pačių fantazijų.
Prisimenu meninius veiksmo filmus, kur tokie motociklai iki savo kelionės tikslo nebeatvyksta, nes jiems kelią pastoja tai viadukas, tai siena, tai uosto krantinė.
Nesu vienas tų, kurie ragintų atkurti Lietuvoje mirties bausmę, nes suprantu, kad toks raginimas būtų ne vietoje ir ne laiku (juo labiau, kad jei ją ir grąžintų, tai šiandieninė valdžia mikliai šaudytų ir už alkoholio reklamą, o dėl to numirti būtų gaila).
Tačiau aš suprantu tuos, kam norėtųsi padaryti taip, kad girtas žmogų užmušęs vairuotojas daugiau nebevažinėtų niekada. Paprastas ir nebrangus būdas tai pasiekti būtų atimti jam galimybę daugiau sėstis prie vairo (įstatymo numatyta tvarka; įstatymus mes galim priimti savo nuožiūra, tam ir esame suvereni tauta).
Jei asmuo yra mokyklos direktorius, teisinga ir simboliška atitinkamą procedūrą įvykdyti mokyklos kieme, susirinkus mokiniams ir pedagogams. Vaikai turėtų ką papasakoti, grįžę į namus, o mokytojams kiltų visokių abejonių, ar tikrai verta prisigėrus sėsti prie vairo. Prie bausmės įvykdymo vietos mokiniai galėtų fotogafuotis per išleistuves, tuo tarpu naujasis mokyklos vadovas galimai būtų griežtesnis sau ir artimiesiems.
Jūs manote, kad aš juokauju? Gal ir juokauju, o gal ir ne. Man pačiam sunku suprasti, kaip aš turėčiau teisingai galvoti. Mirties bausmė panaikinta, bet svajoti apie ją juk neuždrausta?
Nėra nelegalu svaičioti apie įstatymų pakeitimą, ir šitas, jeigu atsitiktų, tikrai nebūtų kvailiausias. Taip, aš neraginu grąžinti mirties bausmės, bet kuo toliau, tuo mažiau randu savyje jėgų prieštarauti tiems, kas jos šaukiasi.
Kažką reikia padaryti ir su tais, kas leidžia ramiai egzistuoti, vaikščioti į darbą, kvėpuoti ir miegoti tiems padugnėms medžiotojams ir girtiems vairuotojams. Kalbu apie jų aplinką, bendradarbius ir gimines, kurie visada žino, kas vyksta, ir absoliučiai nieko nedaro, nes ne mano čia reikalas.
Jūs manote, niekas nežinojo, kad tie pedagogikos šviesuliai geria ir dar vairuoja? Visi viską žino, ypač nedideliame miestelyje. Žino ir tyli, nes nenori konfliktuoti. Dar paskui bėdos bus, arba vaikui atkeršys.
Ir apie tą psichopatą medžiotoją, esu tikras, žinojo ne tik jo medžiotojų būrelyje. Aš net numanau, ką apie jį kalbėjo: manau, kad dūsavo ir sakė: toks jau jis yra, toks ir bus, jo nepakeisi.
Ūmaus būdo, tokių jis nervų, ką padarysi. Šita aplinka yra kalta tik šiek tiek mažiau, negu pats direktorius, Kurią nors iš tos mokyklos mokytojų, arba kokį (kokią) nors direktoriaus pavaduotoją su trenksmu išspyrus iš darbo - vien už tai, kad žinojo ir niekam nesakė, ir atėmus visam gyvenimui teisę dirbti pedagoginį darbą, gal ką nors nupurtytų truputis baimės.
Žinau, kad dabar tai sunkiai įgyvendinama, ir atsirastų milijonas būdų ir priežasčių to nedaryti, bet man svajoti neuždrausi. Nes kaip kitaip susitvarkysi su blogiu? Jis įžūlėja, nesaistomas, ir darosi vis piktesnis ir aršesnis.
Kalbant apie suįžūlėjusį blogį, aš turiu dar vieną greitą pastabą.
Kai Vilniaus miesto gyventojai, tyliai kenčiantys neįgalių maušų netvarkomą ir byrantį Gedimino kalną, negali savo mieste, savo žemėje pastatyti sau patinkančio memorialo Lukiškių aikštėje, nes tai neatitinka kažkokio paveldo biurokrato susigalvotų reikalavimų, kad aikštė turi būti plokščia, o ne su kauburiu, tai kuo čia skiriasi nuo okupacinės valdžios?
Aš rimtai klausiu. Paveldosaugos naciai tiek suįžūlėjo ir pasijuto visagaliai, kad užsiima meno reguliavimu: matai, kažkur parašyta, kokios privalo būti aikštės. Plokščios. O niekur neparašyta, kokio ilgio ir turinio privalo būti spektakliai, ir kas turi būti pavaizduota paveiksluose? Gal ir muzikos kūriniams kokį aplinkraštį turite? Jų niekas nepastato į vietą, ir jie jau adekvačiai nebesuvokia aplinkos. Greitai jie ateis ir į jūsų namus ir duos nurodymus, kaip turite sustatyti baldus. Ignoruojamas blogis plečiasi ir keroja.
Tikslaus recepto, kaip jam pasipriešinti, aš nežinau, bet asfalto volas girtam vairavusiam suploti yra gera pradžia. Ir, beje, būtų tas vairuotojas plokščias, kaip įstatymų numatyta miesto aikštė.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.