Užkalnis. Po Waterso koncerto – atradimas lietuviams

Girdėjote apie tą koncertą Kaune, kur Rogeris Watersas, anksčiau grojęs kai kam žinomoje grupėje „Pink Floyd", pavarė nuo scenos politikos taip, kaip koks amžinatilsį Mykolas Burokevičius arba Algirdas Paleckis?

Tiems, kas dar apie tai neskaitė, dviejų sakinių santrauka. Nebe pirmos ir nebe trečios jaunystės britų muzikantas savo koncertą padabino Vakarų kairuolių lozungais ir politine isterija (koncerto nevertinsiu, nes muzika - ne restoranai, nedaug nusimanau).

Po to paleido interviu rusų laikraščiui, kuriame šiltais žodžiais taip gerai ir nuoširdžiai tenkino Vladimirą Putiną ir Kremlių, kad čepsėjimo ir laistomų seilių garsai toli girdėjosi iš viešbučio apartamentų, kur tas interviu buvo duodamas ir imamas.

Koncerto metu vykusi politinė isterija ir dergimasis iš JAV prezidento Donaldo Trumpo nebuvo atsitiktinis.

Nuo to laiko, kai Donaldą Trumpą išrinko prezidentu (nepaisant prognozių ir savęs įtikinėjimų, kad to niekada nebus, nes būti negali), ne vien tik senukui muzikantui susisuko šarabanai galvoje.

Donaldas Trumpas sukėlė tokį suskystėjimą kairiosios inteligentijos smegenų vingiuose, koks buvo nematytas nuo prezidento Ronaldo Reagano ir premjerės Margaret Thatcher laikų (beje, tas pats Watersas nekenčia ir Reagano, ir Thatcher, ir čia ne sutapimas, čia diagnozės dalis).

Menininkams, aktoriams ir visokiems pramogų milijonieriams nuo Donaldo Trumpo nurovė stogą, ir jie pradėjo keiktis ir draskytis per visokias ceremonijas ir priešais kameras, laikydami geru tonu bet kuria proga iškelti vidurinįjį pirštą ir garsiai pasiųsti prezidentą tolėliau.

Pavadinti kiaule ar rasistu. Solidūs žmonės spirgėjo, kaip sau vietos nerandantys paaugliai, džiaugdamiesi, kad kažką aprėkė ir pasiuntė pro pravažiuojančio autobuso langą.

Žinoma, ne vien garsiems žmonėms smegenys suskystėjo. Turėjau atsitraukti nuo daugelio savo amerikiečių draugų, kurie anksčiau buvo normalūs žmonės, o dabar negali apie nieką kalbėti ir galvoti, tik apie JAV prezidentą, kuris užvaldė jų smegenis, kaip meningitas.

Dabar su jais neįmanoma bendrauti ilgiau, nei penkias minutes, nes vis springdami pasileidžia į savo isteriškus kliedesius, kaip kokie naujieji violetiniai puspročiai.

Tikras Amerikos patvorys, tik be kreidučių.

Tačiau meno žmonių kairuoliškas nupušimas Vakaruose - nieko naujo, tik dabar Lietuva pamatė šitą susirgimą iš arti ir buvo šokiruota, kaip vienuolė, pirmą kartą gyvenime užėjusi į sekso reikmenų parduotuvę ir pamačiusi pusmetrio ilgio juodos gumos pimpalus.

Ne visi tokios būklės, kaip kokie nors išskirtiniai Vladimiro Putino draugai aktoriai, važiuojantys į Rusiją ir su juo besiglėbesčiuojantys ir kartojantys, kad Krymas priklauso Maskvai, nors net nepasakytų, kur tas Krymas.

Kiti gal taip intymiai nebendrauja su Kremliaus valdžia, tačiau šiaip turi polinkį galvoti, kad viskas, ką Vakarų vyriausybės daro Rusijai, yra neteisinga ir keistina.

Jie tiesiog nuolatos nekenčia savo pačių demokratijų ir vyriausybių, nes tai jų subkultūros ir mados dalis. Bet kas, žmogus ar režimas, kurį baudžia ar skriaudžia jų, Vakarų šalių, vyriausybės, yra automatiškai teisus.

Jei Vakarai įvedė sankcijas Vladimiro Putino režimui už agresiją Ukrainoje, tai reiškia, kad jokios agresijos nebuvo, o Putinas nepelnytai skriaudžiamas už gerus darbus ir istorinį teisingumą.
Su tokiu pat užsidegimu prancūzų intelektualai prieš daug dešimtmečių teisino Josifą Staliną.

Tai tikrieji Vakarų vatnikai, dar kitaip vadinami Kremliaus naudingiausiais idiotais. Jų visada buvo: po Antrojo pasaulinio karo miklesni parsidavinėdavo Sovietų žvalgybai ir prekiaudavo savo šalies saugumu ir paslaptimis, kiti šiaip dalyvaudavo maršuose už branduolinį nusiginklavimą Anglijoje, treti Amerikoje tiesiog nesikirpo plaukų, pynėsi į juos gėles ir brazdindavo gitaras, reikalaudami meilės, o ne karo.

Vakarų laimei, daugumas protingesnių žmonių suprato, kad nuo Sovietų Sąjungos gali geriausiai apsaugoti sparnuotosios raketos “Pershing”, geriausia - įrengtos Europoje kuo arčiau prie priešų sienų, ir NATO karo bazės, o ne hipiai su gitaromis, kuriems net daug kulkų nereikėtų.

Vakarų naivumo ir paprastosios durnystės tradicija yra sena, ir kiek baugu matyti, kaip niekas nesikeičia. Pamenu, kad net visiškai nekvailas ir itin įtakingas britų savaitraštis “The Economist” prognozavo, kad Rolando Pakso išrinkimas prezidentu bus sveikas Lietuvos demokratijai ir atgaivins mūsų politinį klimatą. Kas tiesa, tas ne melas: atgaivino. Kaip atgaivina plytgalis į kaktą. Maždaug taip pat jie kažkada prognozavo, kad Vladimiras Putinas bus teigiamas pokytis Rusijai po Boriso Jelcino, nes, girdi, toks blaivus technokratas.

Vakariečiai tokiais atvejais yra maždaug tiek pat liūdnai komiški, kaip ir mūsų lietuvių apžvalgininkai, čiupinėję sau smakrus ir prognozavę, kad tikrai tikrai Rusija niekada nepuls Ukrainos, nes tai būtų beprotybė. Salėje ligi šiol griausmingas juokas.

Naivumui, klestinčiam Britanijoje ar JAV, labai padeda tai, kad daugumas apie Rusijos gėrį kliedinčių kultūros žvaigždžių arba populiariojo meno atstovų neturi žalio supratimo apie tai, kaip gyveno Sovietų Sąjunga anksčiau ir kaip gyvena Rusija dabar, kaip jautėsi jos okupuoti ir engiami žmonės, kas vyko Gulage ir baudžiamosios psichiatrijos ligoninėse ir ką su savo šalies gyventojais ir aneksuotomis teritorijomis daro dabartinis režimas.

Geriausiu atveju, tie kultūrininkai nuvyksta į Maskvą, pamato Kremlių, aikštę prie jo su Lenino mauzoliejumi ir nuvedami į muziejų su caro brangakmeniais, o paskui į restoraną su juodaisiais ikrais, ir tada grįžę visiems sako, kad matė Rusiją ir viskas ten puiku. Paskui galima lipti ant sienos ir daryti koncertus su politinių agirbrigadų elementais visame pasaulyje.

Mes Lietuvoje tik dabar tai pamatėme pas save namie akies krašteliu. Pasaulis prie to susirgimo pripratęs.