Praėjo superilgasis Velykų savaitgalis, ir vėl buvo raudama, kad gana leisti parduotuvėms išnaudoti žmones ir versti juos dirbti per šventes. „Žmonės nori būti su šeimomis, o ne darbe tūnoti“, – kalba visokie svieto lygintojai, o likusieji linkčioja galvomis: kam nors ką nors uždrauskim, ir tada pasaulis bus tobulesnis.
Pradėkim nuo to, kad posakis „verčia dirbti“ yra melas. Jei pasirinkai darbą aptarnavimo sferoje, turėjai žinoti, kad teks dirbti savaitgaliais. Jei pasirinkai, bet nežinojai, čia tik tavo problema. Prievartos nėra, darbą renkiesi pats.
Žmonės dirba tūkstančius įvairių darbų savaitgaliais, per šventes, naktimis, vakarais ir kitokiu nepatogiu laiku, nes dirbi tada, kai reikia klientui. Vairuotojai, medikai, ugniagesiai, picų išvežiotojai, padavėjai, barmenai, kepėjai, gatvių remontininkai, policininkai, erotinio masažo salonų meistrės, kasininkai, apsaugos darbuotojai, spaudos parduotuvių pardavėjos, mėsainių vartytojai greitojo maisto restoranuose, registravimo darbuotojai oro uostuose, gėlininkės, elektros tinklų remontininkai – visi jie dirba ne tik nuo pirmadienio iki penktadienio. Ir visi jie pasirenka savo profesiją, žinodami, iš ko ji susideda ir ko ji reikalauja.
Tik kinkomo arklio niekas neklausia, ar jis nori dirbti. O žmogaus šiais laikais neverčia niekas.
Niekas nieko varu nevaro, surišto prie kasos neatveža: Lietuvoje prievartinis darbas yra uždraustas. Apskritai, mažai kur pasaulyje darbuotojo teisės taip puikiai saugomos, kaip pas mus. O jeigu sąlygos netenkina, kiekvienas yra laisvas nebedirbti ten ir susirasti kitą darbą.
Darbų Lietuvoje (beje, ir užsienyje) – per akis. Darbo jėgos stygius mūsų šalyje toks, kad važiuoja šimtais ir tūkstančiais ukrainiečiai, kad galėtų dirbti Lietuvoje. Palaukit, kaip sakot? Jūs už juos geresni, ir jūsų tokie atlyginimai netenkina? O kuo geresni? Ir ar tikrai geresni – kas jums sakė, jūsų mama?
Jei jūs tokie kieti, kodėl nieko geresnio nemokate dirbti ir tik taip mažai uždirbate? O gal jūs visai ne kieti, o nevykėliai, kurie turėtų džiaugtis, kad apskritai turi darbą? Turėti darbą yra gėris. Reiškia, kažkam tavo pastangų reikia.
Čia ir yra didžioji ironija: niekinių gabumų asmenys, su nuline motyvacija ir išpūstu suvokimu apie savo vertę ir talentą turi darbus, kurių net nenusipelno ir nevertina, ir gauna algą, kurios neužsidirba, ir tuo pačiu metu reikalauja, kad jiems darbų būtų dar mažiau. Kai kiaulę leidi į bažnyčią, ji dažniausiai noriai ropščiasi ant altoriaus.
Dėl prekybcentrių viskas yra taip paprasta, kad net gėda aiškinti. 1. Žmonės nori apsipirkinėti septynias dienas per savaitę. 2. Kad jie galėtų apsipirkinėti, prekybos centrai veikia septynis dienas per savaitę. 3. Kad prekybos centrai galėtų veikti septynias dienas per savaitę, jie samdo žmones, kurie dirba pamainomis ir septynias dienas per savaitę.
Visa tai vyksta laisvai ir be prievartos. Dar niekas nieko nėra per prievartą į prekybos centrą atvežęs.
Žinote, kas dar veikia sekmadieniais, vakarais ir švenčių dienomis? Bažnyčios. Kodėl nesirūpinate kunigų gerove, o taip pat vargonininkų, altaristų, klierikų, klebonų, arkivyskupų, prelatų ir kapelionų, vienuolių ir davatkų noru pabūti su šeima ir kartu pavalgyti torto ir mišrainės sekmadieniais? O Bernelių mišios naktį – ką jūs į tai? Ar nenori kunigas pabūti su artimaisiais per šventes? Kam toks išnaudojimas?
Arba popiežius Velykų sekmadienį kažkodėl turi būti darbo vietoje su visais nepatogiais sceniniais rūbais ir smaila kepure, užuot žiūrėjęs namie kokią TV laidą arba valgęs kumpį su majonezu ir ridenęs margučius arba žaidęs „Candy Crush“ internete? Ar nebūtų geriau valstybei nustatyti, kad bažnyčia gali veikti nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo devintos ryto iki penktos valandos popiet? Ir jei ne, tai kodėl: ar kasininkas labiau nusipelno poilsio negu kunigas?
Visa tai yra puikūs klausimai, į kuriuos draudimų šalininkai neturi jokio atsakymo.
Esminė šios nesąmonės priežastis yra ta, kad labai daugelis žmonių darbą mato kaip skaudžią nelaimę, likimo kryžių, nemalonią prievolę ir bausmę už kažką, galbūt už nieką (kaip neteisingą nuobaudą, tironų skirtą tiesiog savo pačių pramogai). Daugeliui gal genetiškai liko senelių prisiminimai apie katorgą, lagerius, tremtį ir darbą kertant mišką Sibire.
Tie žmonės nuoširdžiai mano, kad darbdaviui reikia jų kančios ir nepatogumo, ir kad sąmoningai yra išgalvojami būdai juos niekinti ir skriausti. Tokių atvejų retkarčiais būna (pavyzdžiui, viena airių oro bendrovė tyčia turėjo psichologinio poveikio priemonių darbuotojams, kad šie būtų piktesni su keleiviais ir keršytų jiems, nulupdami visas įmanomas baudas ir papildomus mokesčius), tačiau šiais laikais sėkmingos bendrovės, atvirkščiai, žino, kad tik laimingas darbuotojas gali padaryti klientą laimingu.
Didžiausias neišsprendžiamas klausimas yra toks, kad neįmanoma pakeisti vergiško ir nuskriausto darbuotojo požiūrio, kol jis pats nenuspręs pasikeisti. Nekęsti savo darbo yra ne likimas, o pasirinkimas. Kiekvienas yra laisvas rinktis darbą ir gyvenimą. Ne visų variantai ir startinė pozicija gyvenime vienodi, bet pasirinkimą turi visi.
Ir nekiškite čia aiškinimų, kad Vokietijoje štai nedirba prekybcentriai savaitgaliais, ir niekas dar nenumirė. Bangladeše žmones tuštinasi gatvėse, ir niekas nuo to nemiršta, bet tai nereiškia, kad Bangladešas yra geras pavyzdys. Vokietija su savo socializuota tvarka ir valstybiniu komandavimu nėra idealas. Vokiečiai apskritai mėgsta viską drausti, kiek atsimenu, dar prieš 30 metų jie mums aiškino, kad neprisigalvotume čia nesąmonių su savo nepriklausomybe ir būtume tyliai. Man nereikia Lietuvoje dar daugiau valstybinio diktato apraiškų.
Turiu dar vieną siūlymą visiems, kas patys nedirba prekybos centruose, bet žodžiais užjaučia jų darbuotojus. Jei manote, kad tie žmonės turi savaitgaliais ilsėtis, balsuokite kojomis, neikite apsipirkti savaitgaliais. Savininkai tikrai tuščių prekybos centrų juk nelaikytų, ar ne?
Bet jūs ėjot ir eisite, nes kiekvienas esate geras kitam tik tiek, kiek tai galima padaryti svetimais pinigais.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.