Plaučių vėžiu sergančiam ligoniui apribos per dieną surūkomų cigarečių kiekį nuo dviejų pakelių iki vieno per dieną. Ne, palaukit, per daug radikalu, ligonis pripratęs rūkyti.
Tegu po pusantro suplėšia, nereikia čia radikalių priemonių. Geriau neskubėkim, septyniasdešimt kartų pamatuokim ir vieną kartą nukirpkim.
Pasiūlymas dėl automobilių statymo branginimo yra reikalingas, bet nepakankamas, kuklus ir nedrąsus: kai kur praplės brangiausias zonas, dar pridės po eurą prie valandos įkainio. Tai nieko neišspręs, nepakeis ir situacijos nepagerins, tik suerzins „paprastus žmones“, kurie gaus dar vieną progą parėkauti, kad kainos kyla, o algos vis dar ne kaip Švedijoje.
Panašiai yra ir su vis svarstomu automobilių apmokestinimu: seniai metas žiebti tokius mokesčius visoms lūženoms, kas visi surūdiję, dūmijantys, išpjaustytais katalizatoriais grabai, bulkos ir silkės nebeapsimokėtų. Kad jiems būtų vienas kelias: į automobilių sąvartyną, smulkinimui.
Siūlomos pusinės, simbolinės, kosmetinės priemonės, kurios nieko nepakeis. Lavono pudravimas niekada nepadeda jam ilgiau gyventi. Runkeliai toliau vairuos, dūmins, terš aplinką ir kamšys savo surūdijusiais baisuokliais Lietuvos kelius.
Jau trisdešimt metų visi supranta, kad reikia seniems automobiliams padaryti privalomas technines apžiūras ne kas dvejus metus, o kas metus, arba kas šešis mėnesius, ir tik taip išvalysim Lietuvos kelius nuo mirties kibirų, bet to nedaro.
Nes tie skeltanagiai vairuotojai yra rinkėjai, ir valdžia neva rūpinasi „kaip tada paprasti žmones važinės“. Tegu sugalvoja, tam ir galva yra ant pečių. O jei nesugalvoja, tai dar anksti vairą sukioti ir vieškeliuose pusantros tonos metalo valdyti. Pėsčiomis, būrai ir burliokai, pėsčiomis.
Dar viena laisva diena, kai nieko produktyvaus nevyksta (išskyrus kapų žvakių pardavimus), ir už kurią visi dirbantys gauna algas. Lietuvos neproduktyviai ekonomikai reikėjo dar vieno laisvadienio taip pat, kaip sužalotam žmogui ligoninėje reikia dar vienos šautinės žaizdos, bet Vyriausybė jiems kyšt dar vieną laisvadienį.
Lietuvos problema yra ne tokia, kad žmones negali ko nors įpirkti. Atvirkščiai: žmonės per daug gali įpirkti ir kelia visiems pasekmes, už kurias priversti mokėti kiti.
Kainos nėra per didelės. Jos daug kur yra smarkiai per mažos. Jeigu restorane visi užsisako po tiek, kiek nevalioja suvalgyti, reiškia, per mažos kainos; jeigu mieste išparduotos visos esamos stovėjimo vietos, reiškia, jos kainuoja per pigiai. Papildomų vietų Senamiestyje lengvai nepadarysi, žemės yra tiek, kiek yra. Reiškia, reikia branginti, kad keistųsi įpročiai.
Konstitucijos prospektas ir jo apylinkės seniai pavirtę Destitucijos prospektu, vargo arimais – Šnipiškių lūšnynai, dumblynai, purvynai ir pelkės dieną užkišti automobiliais, kol dar yra nemokamos vietos, ir vadybininkų planktono minios, atvairavusios per rytmečio kamščius iš Tuberkuliozės Sodų 168-osios gatvės palei Ukmergę ir Blyškiašiknių Terasų palei Molėtus, pastačiusios savo lizinginius grabus, klampoja į biurus turiningai darbo dienai.
Ta Lietuva, kuri siūlė (dar prieš keletą metų) greito ir patogaus gyvenimo prabangą, kai galima bet kur nuvažiuoti per penkiolika minučių, jau nuėjo į praeitį. Tokios Lietuvos nebėra. Viskas yra įperkama visiems, automobilių neturi arba tik visiški nelaimėliai, arba tie, kuriems taip gerai, kad jiems nereikia važinėti į biurus.
Žmonės kažkada įsivaizdavo, kad jie visus apgaus, nusipirkę sklypus arba užsistatę sodus per 30 kilometrų nuo miesto centro, nes ten labai pigu, o atvažiuoti visada bus beveik nemokama. Dabar mes visi turime kankintis nuo to pražūtingo naivumo rezultatų.
Automobilių statymas mieste privalo būti brangus – tiek brangus, kad laisvų vietų būtų net ir prie Vilniaus Mindaugo g. „Maximos“ gruodžio 24 dieną. Tiek brangus, kad žmonės galvotų, kada ir kur važiuoja – gal neapsimoka grūstis, gal geriau pasiplanuokim kelionę vakarop, arba užsisakykim prekes į namus, arba gal pabendraukim telefonu, arba važiuojam taksi.
Kai žmogus mokės 10 ar 20 eurų per valandą už automobilio stovėjimą Senamiestyje, jis ne tik pasijus, kad labai vertina šią prabangą, ne tik galvos, ar tikrai jam reikia ten jį statytis, ir, maža to, miesto biudžetas pradės tiesiog plyšti nuo pinigų. O kiekvienas, kam tikrai reikia pasistatyti, galės statytis lengvai ir nesukdamas dešimties ratų aplink ir nedegindamas tuščiai degalų ir neteršdamas oro.
Automobilių statymas turi būti tiek brangus, kad žmogus, samdydamasis į darbą, pagalvotų – ar aš pakankamai gerai uždirbu, kad galėčiau sau leisti kasdien mokėti po 30 eurų už automobilio parkavimą prie biuro? Tada biurai, esantys miestų centruose, supras, kad mes turime mokėti labai didelius atlyginimus, kad žmonės galėtų pas mus atvykti. Ir svarstys, ar tikrai jiems būtina gyventi centruose.
Parkavimas miesto gatvėse turi būti toks brangus, kad komerciniai operatoriai trintųsi rankas ir verstųsi per galvą, statydami dešimties aukštų statymo aikšteles ir dar keturis aukštus po žeme (pats miestas niekada jų nepastatys, nes nepastato net vieno stadiono), nes tai bus fantastiškai apsimokantis dalykas. Taksi ir pavežėtojų paslaugos pabrangs, nes bus didžiulė paklausa, ir pradės į Lietuvą plūsti ne tik vairuotojai ukrainiečiai, bet ir šveicarai, o paskui net ir lietuviai pradės vairuoti taksi.
Nes labai jau mes pradėjome gerai gyventi ir esamos kainos nebesureguliuoja situacijos. Kai kainas nustatinėja valstybė, ji turi veikti ne taip, kad visiems būtų vienodai blogai ir nieko nebūtų pirkti (taip jau buvo socializmo laikais su mažomis kainomis ir kanopomis maisto parduotuvėse), o kad kiekvienas turėtų pasirinkimą – arba turėti pigiai ir nelabai patogiai ir ne tavo pasirinktu laiku ir toli, arba brangiai ir patogiai ten ir tada, kur norisi.
Tik radikaliai pakeltos automobilių naudojimo ir jų statymo kainos gali išgelbėti mūsų kelius, gatves ir kiemus. Prašau, nepaveskite ir padarykite ką nors drąsaus vienąsyk per trisdešimt metų. Mielieji valdžios žmonės, prašau jūsų, padidinkite kainas.