Tačiau didžiausia problema šiandien yra lietuviškos iliuzijos, kad Rusijos demokratinė opozicija ir šviesieji intelektualai kažkaip sulauks savo valandos, ir turėsime savo kaimynystėje tą draugišką ir pragmatišką „nuostabiąją ateities Rusiją“, apie kurią kalba Aleksejus Navalnas (toks jo darbas) ir jo bendražygiai. Tai, kad galbūt ne visi ir ne amžinai sėdės kalėjime, gali įvykti, tačiau šalis nepasikeis.
Rusija kartais turi po dešimtmetį sąlyginai laisvesnio gyvenimo – paskutinis toks laikotarpis buvo Boriso Jelcino valdymo metai, kai buvo net žodžio laisvė ir kai greta korupcijos (tiesa, ne tokios baisios, kaip dabar) buvo sąmoningos valdymo reformos ir net kai kurie teismai buvo nepriklausomi.
Visa kita Rusijos istorija yra dešimtmečiai siaubo ir prievartos. Šiandieninės Rusijos manifestas yra ne Navalno interviu iš kalėjimo, bet fašizmo enciklopedija „Brat 2“ iš 2000 metų (apie tą filmą rašiau DELFI) – tiesa, dabar jau tai tik vaikiškas filmukas, palyginti su tuo, kai Rusijos deputatas per televiziją skanduoja perdirbtą nacių šūkį: „Viena valstybė, vienas prezidentas, viena pergalė“ (kažkada Trečiąjame Reiche buvo „Ein Volk, Ein Reich, Ein Führer!“ – viena tauta, viena valstybė, vienas vadas).
Po pusės metų karo Putinas susilpnėjęs, jo armija, su visais nusikaltėliais, samdiniais, sadistais ir surūdijusia technika, pralaimi ir atrodo vis labiau apgailėtinai, bet tai nereiškia, kad esama kokios nors atgailaujančios, atgimusios ar humaniškos Rusijos perspektyvos.
Visiškai ne. Atvirkščiai – jau dabar ta šviesuomenė ir liberalioji opozicija kone vienu balsu kolioja Pribaltiką, žinoma, painiodami Lietuvos sostinę Rygą su Estijos uostu Klaipėda, nes, pamanykite, tie mažareikšmiai vabaliukai kažkokius sprendimus priiminės dėl vizų Rusijos piliečiams, patys nieko nesuprasdami (dar nieko nepasakė apie tai, kaip nušluos per 48 valandas arba „tankai jau išvažiavo“, kai per Euroviziją rusams Lietuva neskyrė taškų, bet per Aleksejaus Venediktovo radiją „Živoj gvozd“ jau prasidėjo patyčios iš latvių, išmanančių, žinomam, tik šprotus ir daugiau nieko).
Apie vizų šiknasopį rašiau prieš dvi savaites, nuoskauda Rusijos užgautiems liberalams nepraėjo, jie pasipiktinę kartoja, kad tie pribaltai drįsta sakyti, kad viza yra privilegija, o ne žmogaus teisė (jiems tikrai atrodo, kad tai jų teisė).
Latvija geranoriškai davė licenciją iš Rusijos išvarytai liberaliai televizijos stočiai „Dožd“, ir netruko sulaukti atsako: vyriausiojo redaktoriaus žmona ir (o kaipgi) pagrindiniu balsu tapusi Jekaterina Kotrikadzė kasdien vis labiau raganėja, išleido akis draskantį interviu su Rygos meru, kuriam pamokslavo kaip ponia iš Maskvos apie nuimamus Rygoje paminklus okupacinei kariuomenei, ir nuolat leidžia ilgas tiradas apie klystančią Pribaltiką. Nuo Rusijos URM spaudos atstovės Marijos Zacharovos stotis „Dožd“ jau skiriasi tik tuo, kad minėtosios televizijos veidai į eterį kol kas išeina būdami blaivūs.
Ir tai jums pasako viską, ką norėjote žinoti, kas bus Rusijoje po Putino. Kitas Putinas, tik dar baisesnis, nes liaudžiai toje šalyje, deja, reikia mitų apie savo unikalų kelią ir apie didžiąją idėją, lygiai kaip jiems tebegroja mitas apie tai, kaip jie vieni laimėjo Antrąjį pasaulinį karą ir išgelbėjo Europą nuo fašizmo, arba pasaka apie tai, kaip jie atlaikė mongolų totorių Aukso Ordą ir išgelbėjo (ir vėl) Europą.
Ir, kadangi Rusija tebeturės branduolinius ginklus, ji ir vėl galės siautėti kaip užsimaniusi, ir nebus kas ją sutramdytų, ir po trumpo apsižvalgymo atsiras naujas vadas, nes Putinas šiandien ne savo šalį spiria prie didybės karštligės. Jis kartoja tik tai, ką ta baisi šalis labiausiai nori girdėti.