Viena gėda ir viena nesąmone mažiau, pagaliau sveikas protas nugalėjo, sakėm mes (jei jums atrodė kitaip, ir pasiilgote tų skulptūrų, nebeskaitykit toliau – jums nepatiks). Pagaliau miesto centre nebebus okupanto šlovinimo.
Tai buvo vienas geras darbas, už kurį merui Remigijui Šimašiui paminklo nors ir nesiūlysiu statyti, bet padėkoti galima.
Užsiėmę Žaliojo tilto skulptūromis ir dar – buvusiu „Lietuvos“ kino teatru, kuris, ačiū Dievui, jau nušluotas (deja, kokiu dešimtmečiu per vėlai, o vis dėl viešojo intereso gynėjų), be to, buvusiu policijos pastatu Giraitės gatvėje, kuris buvo paveldosaugininkams susišvietęs kaip saugotinas, pamiršome, kad vien tik Vilniuje sprogmenų ir buldozerių laukia daugybė objektų, prie kurių taip pripratome, kad jau nebepastebime. Taip luošas žmogus pripranta prie savo negalios, o išpuvus dančiui priprantama prie nekokio vaizdo veidrodyje.
Bet pripratimas nereiškia, kad laikas užgydys tas žaizdas. Laikas negydo urbanistikos problemų ir ideologinių skaudulių. Šiems dalykams reikia chirurgo, ir kad būtų ginkluotas griovimo įranga. Palikim kol kas ramybėje Gedimino kalną (padedant tokiems šeimininkams, kaip dabartiniai, jis pats nugrius) – štai sąrašas, ką sostinėje skubiai reikia griauti ir kodėl.
1. Paminklas Petrui Cvirkai. Apie planus nugriauti šį baiboką jau buvo paskelbta, ir, kaip visada, išlindo praeities mylėtojai, kurie sako, kad jis mūsų istorijos dalis ir geras rašytojas, ir kad, girdi, Italijoje yra paminklai fašistų diktatoriui Benitui Musoliniui, tai kodėl negalima ir mums savo nusikaltėliams paminklų laikyti miestų aikštėse.
Petras Cvirka, jei kas neprisimena, važiavo su Salomėja Nėrimi (ko gero, dar ir vienu traukiniu) į Maskvą išduoti Lietuvos laisvės ir parvežti mums vergovę, trėmimus ir priespaudą. Ar yra kažkas šitame nusikaltime neaišku ar abejotina?
2. Paminklas Salomėjai Nėriai prie Salomėjos Nėries gimnazijos. Griauti. Toje mokykloje ir aš pats mokiausi, todėl turiu teisę sakyti: mokyklą pervadinti „antra vidurine“, toks buvo jos numeris mano laikais, o paminklą nugriauti ir pastatyti ten tiesiog tvorelę, kad galėtų turistai žiūrėti į mokyklos stadioną, toliau esantį vienuolyną ir Senamiesčio stogus. Kuo nusikalto Salomėja Nėris? Tuo pačiu, kaip ir Petras Cvirka. Buvo kolaborantė. Sakot, buvo pasimetusi, nesuprato, ką daro? Gaila, reiškia, neturėjo vertybių ir stuburo. Nekoks pavyzdys, ypač vaikams.
3. Buvęs alubaris „Tauro ragas“ J.Jasinskio ir V.Kudirkos gatvių sankryžoje. Šis siaubas yra prie mano namų, bet aš iškęsiu griovimo triukšmą ir statybų garsus. Aš paaukosiu savo ramybę visuotiniam labui.
Neseniai pranešta, kad ši sovietinė pabaisa, kur blogą alų pilstė ir sovietiniu maistu neišrankius veikėjus maitino nuo 1974 iki 1994 metų, bus griaunama, ir vietoje jos jau suprojektuotas viešbutis. Nenoriu prikarksėti, bet širdis jaučia, kad kas nors sugalvos, kad šis pastatas yra paveldas ir buvusi girdykla yra vertinga architektūriniu požiūriu, ir 23 metus stovėjęs tuščias, šis baisuoklis bus išsaugotas dar ilgesniam laikui. Pasimelskime, kad taip nebūtų.
4. Profsąjungų rūmai ant Tauro kalno. Jau pusiau sugriuvę (viena pastato pusė yra tik lukštas, stogas įgriuvęs, viduje auga medžiai ir krūmai), apipaišyti ir architektūriškai tiek pat sovietiniai, kaip ir Grūto parko eksponatai, šie rūmai yra gėda, išstatyta visiems apžiūrėti viršukalnėje.
Sako, ten nori daryti kažkokius „tautos namus“ – nelabai suprantu, kas yra “tautos namai”. Tauta jau turi namus – visi, išskyrus benamius, jau gyvena namuose ir butuose. Ar tai turi būti dar vienas susirinkimų ir renginių centras? Mes salių, arenų ir kitokių proginių statinių taip jau turime daugiau, negu proto. Ten galima būtų pastatyti gražų gyvenamąjį namą. Arba visai nieko nestatyti.
5. Lukiškių kalėjimas. Nieko nereikia aiškinti: dideliam senam baisiam kalėjimui, aplipusiam kažkokiom senom medinėm lūšnom prie tvoros, ne vieta miesto centre. Tai, kad jis vis dar yra ten, kur dabar stovi, yra neįtikėtino apsileidimo pavyzdys.
Griaut su visom cerkvėm jo kieme, kad neliktų nė pėdsako. Kalėjimą galima pastatyti naują, modernų ir tinkamą jo paskirčiai, kur nors už miesto. Apskritai, jis neprivalo būti Vilniuje.
6. Operos ir baleto teatras. Kažkada ši nejauki, negraži nei iš vidaus, nei iš išorės stiklinė dėžė su nešviečiančiais sietynais ir bloga akustika buvo architektūrinė inovacija, bet tais laikais labai pažangus buvo ir Lazdynų rajonas sostinėje, kuris šiandien baisesnis už mirtį.
Šiandien teatras apsuptas išklypusių ir išdaužytų plytelių teritorijos ir yra visas sovietinis, kaip pensininkės mokytojos knygų lentyna su Lietuvių tarybine enciklopedija ir Juozo Baltušio raštais.
7. Vyriausybės pastatas. Statytas kaip Lietuvos komunistų partijos centro komiteto būstinė, šis pastatas yra ankštas, nepatogus ir sovietinis savo išvaizda ir senamadiška brežnevine išvaizda nieko neprideda Gedimino prospektui. Vyriausybei tai irgi nepavydėtinos darbo sąlygos.
Galima suprasti, kad Vyriausybė ten galėjo būti pora metų po nepriklausomybės atgavimo, bet to komunistinių demonų pastato jau seniai turėjo nelikti. Jis užsibuvo mažiausiai dvidešimčia metų per ilgai. Vyriausybei galėtų būti pastatytas normalus, modernus, funkcinis biuro pastatas, kuris nebadytų akių savo depresuojančiu praeities vaizdu.
8. Kongresų rūmai. Projektuoti ir statyti kaip “Politinio švietimo namai” (tokia vieta, kur komunistai turėjo mokytis, kaip būti dar labiau komunistiški), tamsūs rūmai sena, purvina apdaila yra negražiausia ir nykiausia sostinės koncertų arena. Tai, kad jie yra vis dar naudojami, nereiškia, kad jie turi būti naudojami. Skausmas akims. Griauti ir aikštelę užstatyti.
9. Medinės trobos prie Kalvarijų gatvės. Kai kuriose iš jų, matomi tiesiog nuo šaligatvio, glaudžiasi benamiai ir valkatos – negaliu patikėti, nejau aš vienintelis, kas juos pastebėjo. Tiesą sakant, griauti reikia ne tik jas, bet dar ir pusę Šnipiškių – visas tas lūšnas, kurios nežinia kaip vis dar stovi savo purvynuose. Turbūt jas apsaugojo tai, kad šito siaubo nesimato nuo pagrindinių gatvių. Visa tai vyksta Vilniuje, Europos Sąjungos šalies sostinėje, šiandien, XXI amžiuje.
Čia tik devynios vietos, kur sostinėje reikia sprogmenų. Tai tik didžiausi skauduliai – žinoma, kažkaip reikėtų atsikratyti ir baisių senųjų gelžbetonio rajonų: Lazdynų, Karoliniškių, Žirmūnų ir į juos panašių, bet net aš suprantu, kad čia taip lengvai nesusitvarkysi, nes kur tu dėsi jų gyventojus, kuriems reikia pasiūlyti kitą gyvenamąjį plotą.
Bet reikia nesustoti griovus, kad galima būtų statyti naujai. Kol kas mes nesveikai prisirišę prie praeities laužo ir šiukšlių, kaip pakvaišę senoliai, kurie viską kaupia namie ir neišmeta net senų laikraščių stirtų (o gal pravers?). Reikia pradėti kuoptis.