Užkalnis. Šimonytei reikės pastatyti paminklą

Dėmesio – toliau tekste bus aptartas premjerės ir ministrės apsirengimas Dubajuje iš mano, kaip stilisto ir protokolo žinovo, pozicijų. Todėl šį straipsnį verta skaityti toliau.

Žinau, aš esu kritikavęs šią Vyriausybę, taip kritikavau, kad net Europos parlamento narį Andrių Kubilių esu supykdęs. Atsiprašyti nematau reikalo, nes kartais tenka garsiai riktelėti, kad išgirstų.

Žinau, kad ne viskas ir šiandien gerai: yra sunku, reikalai juda lėtai, visi valdžioje pavargę (išskyrus Gitaną Nausėdą, kuris kupinas energijos, nes sunku juk pavargti nieko neveikiant), Laisvės partijos partneriai Vyriausybėje yra kaip lagaminas be rankenos: ir numesti negali, ir nešioti nepatogu. Prezidentas pats nebesupranta, ką šneka ir ko jis nori, tai jam vakcinacija per greita, tai per lėta, ministras Dulkys jį visą laiką erzina ir viskuo netinka (kartais atrodo, kad čia ne prezidentas, o bambanti sutuoktinė, kuri vaikšto po namus ir prie visko kabinėjasi), o dabar jau ekselencijai susišvietė, kad Vyriausybė specialiai lėtina vakcinavimą, kad jam pakenktų. Aš galėčiau pasakyti Prezidentui, kaip yra iš tikrųjų, bet jam gali nepatikti. Yra formulė, kurią taikau tiems savo nekentėjams, kurie man rašo, dėstydami, kaip manimi nusivylė: „anksčiau apie tave galvojau geriau“. Aš jiems kartais pranešu, kad apie juos aš to negaliu pasakyti: aš apie juos išvis negalvojau nei anksčiau, nei dabar negalvoju, nei galvoti nesiruošiu. Taip ir šalies vadovas – apie jį negalvoja niekas, išskyrus jo vairuotojus ir apsaugos darbuotojus. O kad Vyriausybė galėjo jam tyčia kenkti, tai bijokite Dievo. Prezidentui labiausiai kenkė jo paties aplinka, kai visų pajuokai publikavo jo viešą tuščią tvarkaraštį ir rašė jam šposus apie mažą berniuką. Todėl, gerbiamasis, tikrai Vyriausybė turi svarbesnių reikalų negu jums kenkti. Ir iš kur tokios mintys apskritai? Psichologai tai vadina projektavimu, kai žmogus savo užspaustus troškimus priskiria kitiems ir juos kaltina tuo, dėl ko pats jaučiasi kaltas.

Vyriausybei sunku pavydėti – aš Ingridos Šimonytės vietoje skambinčiau į darbą, sakyčiau, kad blogai jaučiuosi, palįsčiau po kaldra ir žiūrėčiau per TV mėgstamus serialus su stipraus gėrimo stikline. Nes aplinka tikrai toksinė. Opozicija elgiasi ir kalba šlykščiai (žinoma, opozicijos toks darbas – pulti ir kandžiotis, tik šiuo atveju darbinis bjaurumas padaugintas iš Širinskienės, Karbauskio, Skvernelio ir Verygos asmeninių charakterio savybių ir įgimto talento būti nemaloniais žmonėmis), kasdieniai apsikrėtimo skaičiai tūkstantiniai, o mirtys nuo viruso – dviženklės.

Viruso statistika iškalbingiausiai rodo, kaip nesiskiepijimas yra visiškai kaip rūkymas arba vairavimas girtam: užmuša nebūtinai ir ne visus, ir pagal statistiką miršta daugiau nerūkančių negu rūkančių (nes šiaip nerūkantys sudaro mažumą), o ir į avarijas patenka daugiau blaivių negu išgėrusių. Ir Šimonytei, ir Dulkiui kasdien tenka klausytis tų vėplų, kurie aiškina, kad pasiskiepiję labiau platina užkratą ir kad skiepas nuo ligos neapsaugo. Aš neturėčiau tiek kantrybės, kiek premjerė, klausytis to viso brudo.

Neapykanta Landsbergiui (bet kuriam), genetinė nuoskauda Kubiliui (ypač iš tų, kas net negali paaiškinti, ką jis blogai padarė, nes anos krizės laikais buvo nepilnamečiai) ir tiesiog zoologinė pagieža Ingridai Šimonytei susilieja į tokio bjaurumo ūžesį, kad reikia truputį pabūti už Lietuvos ribų, idant praeitų pripratimas ir kad galėtum atsisukęs stebėtis tuo, kas vyksta mylimoje nelaimingoje šalyje, kurią tenka vadinti savo Tėvyne. Žmonės per karą taip pripranta prie lavonų, sužeistųjų, griuvėsių, dūmų ir kraujo, aimanų ir dejonių, kad pradeda tų dalykų nebepastebėti, kaip čia, Palerme, iš kur rašau kupinas širdgėlos eilutes, žmonės taip įpratę prie pasiutusio vairavimo ir šiukšlių pakelėse, kad to jau nebepastebi.

Aš dabar kaip rusų proletarinis genijus rašytojas Maksimas Gorkis, kuris iš nuostabios Kaprio salos rašė apie tai, kaip carizmo užguitam paprastam Rusijos žmogui reikia revoliucijos. Jam geriau sekėsi mintis dėstyti ten, kur buvo karšta saulė, saldūs pomidorai, vaizdas į jūrą ir labai geros neapolietiškos picos – kaip ir man. Kentėti dėl Lietuvos geriausia būnant kuo toliau nuo jos.

Purvo ir patyčių lavina internetuose, kurios sulaukė elegantiškai ir dalykiškai apsirengusios mūsų Vyriausybės moterys Dubajuje, labai gerai parodė tiesą tiems naiviems gerumo apaštalams, kad reikia apgobti antivakserius gerumu, juos priimti ir su jais kalbėtis. Ačiū, ne.

Perskaitykite bent penkias eilutes tų sapalionių – „atrodo kaip vyras“, „kelnės per daug aptemptos“, „spalvos per ryškios“. Kroksakojai su tašytėmis, kurių liaudiško pavadinimo negaliu minėti, celofaniniai ir polietileniniai šaranų šoferiai, mokytojos radastos ir agrastos, plastmasinės tapkės-šliopkės, pykčio raukšlės ir keiksmų puokštės iš tamsiausių Feisbuko pakampių siunčia tūžmingus vertinimus ir nuodingus patarimus, net patys nesuprasdami, kaip komiškai tai skamba. Pakanka pažiūrėti į kaimenes susirinkusių mažaraščių į protesto maršus, kuriuose taip ir nesugebėjo paaiškinti, ko jie apskritai nori, į pyškinančius prekybcentriuose apsauginiams į kojas ir statančius kartuves prie Nacionalinės bibliotekos, ir norisi klausti – ar jūs rimtai? Taip, jie rimtai. Ir jie turi tokius pat pasus, kaip ir aš. Ir jie turi balso teisę.

Kažkada esu rašęs: jūsų moralę visada garsiausiai vertins paleistuviai, jums apie vyno pavojus aiškins alkoholikai, nemokantys mokesčių jums aiškins, kad jūs turite jų mokėti daugiau, nesugebantys nieko dirbti lieps jums susirasti kitą darbą, nesugebantys užsidirbti pamokslaus jums dėl jūsų finansų (taip, tai tiesa: daugiausiai išminties apie savo restoranų apžvalgas susilaukiu iš tų, kas ne tik restorane nėra buvęs, bet apskritai gyvenime nėra normaliai valgęs), o čia Dambrausko koncertų publika, matai, geriau išmano, kaip turi užsienyje atrodyti mūsų premjerė. Net randa kažkokias nuotraukas apie tai, kad štai Britanijos karališkoji pora tai kitaip rengėsi arabų šalyje. Neteiskime jų: tai tie patys, kas nusiminė ir pasipiktino, kai karalienė Elžbieta II atvyko į Vilnių be šermuonėlių mantijos.

Kartais norisi laukti ir tikėtis, kad mūsų šalis suaugs ir ateis į protą, tiksliau, ta jos dalis, kuri įstrigo kompleksų ir pykčio tąsomoje paauglystėje. Akivaizdu, kad premjerė dabar yra tiesiog nekenčiama dėl visko ne todėl, kad kažką daro ne taip, o todėl, kad yra žmonių, kuriems nepatinka Lietuvoje ir pasaulyje absoliučiai viskas, išskyrus Orlauską, Putiną ir Lukašenką. Tačiau jie, tie viskuo nepatenkintieji ir negalintys paaiškinti, ko jiems reikia (tiksliai: jie visai kaip prezidentas Nausėda, kuriam irgi viskas negerai, bet kasdien vis kitaip) nepersiauklės, nesubręs, nepradės skaityti knygų ir, svarbiausia, neprisiims atsakomybės už savo gyvenimą.

Ir premjerei Ingridai Šimonytei, deja, kasdien teks eiti į darbą ir dirbti visiems – net ir tiems nedėkingiems ir purkštaujantiems kvailiams ir piktavaliams, kurie niekuo nenusipelnė, kad jais būtų rūpinamasi, tačiau jiems pavyko gimti šalyje, kur mes labai gailestingi spjaudantiems, šiukšlinantiems ir šaudantiems. Tai darbas be padėkos ir be satisfakcijos, su nedideliu atlyginimu ir menkais privalumais, ir premjerė, savanoriškai priėmusi šią atsakomybę, jau dabar nusipelno paminklo, kuris kada nors bus pastatytas. Kaip gerai uždirbantis rašytojas, aš to paminklo statybas paremsiu finansiškai.