Girdi, Lietuvos konstitucijai visi lygūs prieš įstatymą, o tikintiems - visi lygūs prieš Dievą, ir negalima diskriminuoti (žmonės prisiminė senus terminus apie rasinę diskriminaciją, dar tada, kai Pietų Afrikos Respublikoje buvo apartheidas, o kiti dar buvo girdėję apie gėdingus laikus Amerikoje, kai juodaodžiams neleisdavo ten pat sėdėti, kur sėdi baltieji, arba mokytis baltųjų aukštosiosiose mokyklose). Dar kiti, žinoma, prisiminė žydus per Antrąjį pasaulinį karą, Dovydo žvaigždes ir kitokius panašius dalykus.
Diskriminavimas yra tuomet, kai tu skirstai žmones pagal tai, koks jis yra, nepriklausomai nuo savo valios. Juodaodžiai nesirinko tokiais gimti. Vyrai, kurie myli vyrus, nepasirinko to laisva valia. Žydu netampama užsimanius (žinoma, galima konvertuotis į jų tikėjimą, bet tai - atskira istorija).
O šiaip žmones visuomenė ir gamta skirsto nuolatos, nuo to laiko, kai žmonės išsivystė iš beždžionių ir pradėjo civilizaciją.
Atšiaurios žiemos skirstydavo žmones į tuos, kas sugebėdavo pasiruošti maisto atsargas ir kurą, ir tuos, kas tuo nesirūpindavo ir pavasario nebesulaukdavo. Gal ir ne iš piktos valios. Gal ir tada būdavo tie, kas akmens amžiaus portaluose rašydavo: ne visi juk gali būti rūpestingais malkų ir maisto kaupikais? Gal ir ne. Tie, kas nebuvo rūpestingi, sulaukdavo liūdno likimo.
Ėjo tūkstantmečiai, papročiai keitėsi, žmonija, turtėdama, pamažu rūpinosi tinginiais ir nevykėliais. Elgetoms duodavo kai ką prie bažnyčių ar prie miestų vartų. Tie, kas nemokėjo ar nenorėjo dirbti, galėjo misti atliekomis, kurias išmesdavo vienuolynuose. Tačiau skirstymas buvo: jei tu darbštus, sumanus, atkaklus, tavo gyvenimas kitoks ir galimybės kitos, negu tinginio ar neišmanėlio. Tavo namai gražesni, maistas sotesnis ir gyvenimas gražesnis.
Tas pats vyko šeimose. Klasikinis atsakymas į politiškai nekorektišką klausimą, kurį užduoda nuskriaustieji: kodėl aplink mus tik negražios, irzlios ir netikusios moterys? Kur tikros moterys, kaip iš Renesanso paveikslų? O kaipgi, jos yra. Tik jos visos su tikrais vyrais, o ne su pijokais, liurbiais ir ištižėliais. Gyvenimas viską skirsto ne po lygiai.
Bankai skirsto žmones į tuos, kuriems duoda paskolas ir į tuos, kuriems neduos niekada. Automobilio vairuotojo pažymėjimą duoda tik tam, kas moka vairuoti ir pagal taisykles išmoksta vairuoti, o kitus paskirsto į važiuojančius autobusu (žinoma, ir autobusas skirsto žmones į tuos, kas sugeba nusipirkti bilietą ir į tuos, kam tai per sunklu). Gydytojui teisę operuoti ligonius ir išrašinėti vaistus duoda tik tada, kai jis išlaiko labai sudėtingus, labai sunkius, labai sisteminius ir griežtus egzaminus, ir paskui praktikos metu parodo, kad jis gena operuoti taip, kaip iš jo reikalaujama, o ne taip, kaip jam liepia širdis.
Rašytojo knygas leidykla leidžia tik tada, kai tos knygos yra tokios, kurias žmones skaito ir už jas moka pinigus. Televizijos laidas ir filmus užsakinėja tik tiems prodiuseriams ir režisieriams, kurie turi potencialą būti žiūrimi - kasdien jie skirstomi į reitinginius ir nevykėlius. Laikraščiai ir portalai nori tik populiarių autorių, o kitų nepriima. Kam spausdinti kažką, kas nereikalinga. Tavo įkvėpimas niekam nesvarbu, tavo geri norai irgi. Skirstymas akivaizdus, argi ne? Netgi prekybos centrai priima į savo šaldytuvus tik tuos koldūnus, kurie yra perkami.
Žinote, kur dar klijuojamos etiketės? Moksle. Universitetai priima ir moka algas tiems dėstytojams ir tyrėjams, kurių moksliniai pasiekimai yra aiškūs, patvirtinti mokslinės bendruomenės, kurių straipsniai reitinguoti mokslinėje bendruomenėje. Gavę Nobelio premiją apskritai iškart yra pažymėti kitokia žyma ir turi visiškai kitą priėjimą prie finansavimo ir tyrimo galimybių, tai lyg antspaudas pase - irgi akivaizdus žmonių skirstymas. “Ką, vieni lygesni už kitus?”. Būtent.
Tas pats ir mene, pavyzdžiui, kinematografe. Vieni aktoriai vaikšto iš peržiūros į peržiūrą, ir niekam jų nereikia net už minimalų profsąjungos atlyginimą. Prie kitų aktorių stovi eilės: mat jų vardas ir pavardė užtikrina filmo pajamas. Argi ne skirstymas?
Tas pats dalykas galioja ir kasdieniame gyvenime. “Prieinami visiems” restoranai yra tokie, į kuriuos mažai kas nori eiti, nes visiems prieinama tik tai, kas yra itin nedidelės vertės. Kiti turi labai aiškų cenzą, kiek tu esi pasiruošęs ten išleisti. Dar prieš tris dešimtmečius, pamenu, lietuviai labai baisėjosi, kad į Didžiąją Britaniją įleidžia ne visus atvykusius lietuvius, tikrina, klausinėja, ir atrinkinėja tuos, kas gali įvažiuoti, o kas turės būti apsuktas namo.
Tas pats vykdavo JAV ambasadoje, kur lietuviams duodavo vizas (arba neduodavo). “O tai kaipgi lygios teisės?”, klausdavo pasipiktinę mūsų tautiečiai, kurie galvojo, dar nuo komunistinių laikų, kad visų galimybės yra lygios. Nėra jokių lygių teisių. Mes tam ir esame konsuliniai pareigūnai, sakydavo jiems ambasadose, kad atliktume atrankos funkciją. Vieniems leidžiame atvykti į mūsų šalį, o kitiems - ne. Juk ir žmones ne visus į svečius kviečiasi.
Žmonių skirstymas, priklausomai nuo pasirengimo skiepytis, tikrai yra, jis veikia, ir labai gerai, kad Vyriausybė skirsto žmones pagal tą grėsmę, kurią jie kelia aplinkai. Gyvenimą virusas sujaukė baisiai, ir, deja, mes turime kažkiek laisvės paaukoti dėl didesnio tikslo: laisvai gyventi pilnavertį gyvenimą.
Geriausia naujiena, kad yra labai paprastas būdas patekti į privilegijuotąją grupę: eiti ir pasiskiepyti. Žinoma, jei labiau patinka būti Gustuku ar begemotu, tada jau tavo reikalas. Gustuku gimęs, visaverčiu piliečiu netapsi.