Kai Lietuva pradėjo išsivadavimą, Brazauskas galvojo, kaip čia kažkaip išlaikius valdžią, nes buvo matyti, kad ją tuoj atims ir komunistus išmes. O prarasti buvo ką: valdžia juk grobiama ne tam, kad gyventum blogiau ir kontroliuotum mažiau.
Ir tada Brazauskas ėmėsi to, kas jam nebuvo artima: kalbėti apie Lietuvos ateitį. Nes buvo statybų inžinierius, ne ateities architektas. Ir suprato ateitį tik kaip praeities kartojimą.
„Matyčiau Lietuvą ateityje kaip Suomiją“, – sakė Brazauskas ir paaiškino, kodėl Suomija buvo jam artima. Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos Suomija buvo pavyzdys, kaip nesiutinti Sovietų Sąjungos, dažnai bučiuoti sovietams rankas ir linkčioti, o mainais turėti šiek tiek laisvės, nemažai pigių išteklių ir apsieiti be sovietų karo bazių savo teritorijoje.
Suomiai atsisakė daug: jie nebuvo NATO nariai ir visaip stengėsi pabrėžti, kad net ir nenori jais būti, ir net į Europos Sąjungą įstojo tik tada, kai Sovietų Sąjungos jau buvo nebelikę: 1995 metais – kartu su Švedija, kuri dešimtmečiais tampėsi su savo neutralumu, nes geresnės idėjos, nei būti bestuburiais, sugalvoti negalėjo, ir Austrija, kuri nuo karo pabaigos vis baiminosi, kad rusų tankai ir okupacinė administracija gali grįžti.
Suomijos padlaižiavimas sovietams buvo toks ryškus, kad net turėjo paniekinamą pavadinimą: finliandizacija. Tai nebuvo laiminga patirtis: šalies vadovai Juho Paasikivis, Urho Kekkonenas ir Mauno Koivisto prisimenami ne dėl šalies ekonominės sėkmės, kovos su suomių girtuoklyste ar „pragmatiškos užsienio politikos“ – niekas nepamiršo, kaip Suomija pabėgėlius iš Sovietų Sąjungos noriai grąžindavo atgal sovietams. Grąžindavo, puikiai žinodami, kad jų laukia lageriai, kalėjimai ir žiaurios bausmės. Toks buvo taikaus sutarimo su monstru veidas.
Žinoma, Suomija buvo tik sėkmingiausias iš gėdingų pavyzdžių: Afrikoje, Azijoje ir Karibuose buvo režimai, kurie rinkosi „socialistinį plėtros kelią“ už kelis blizgučius iš Maskvos, kaip kažkada čiabuviai, atidavę viską kolonizatoriams mainais į karolius ir veidrodėlius.
Bet, žinoma, net Algirdas Brazauskas negalėjo pasiulyti lietuviams, kad būtume kaip Mozambikas arba Kambodža. Nors Kuba kai kuriems būtų visai tikusi.
Žavėjimasis Suomijos pavyzdžiu tiksliai atitiko Rusijos lūkesčius. Kremliaus politologai pamokomai badė pirštu: žiūrėkite, kaip reikia, jūs Pribaltikos karštos galvos. Kodėl turite erzintis ir rodyti charakterį – būkite paklusnūs ir viskas bus gerai.
Brazauskas nekalbėjo į tuštumą. Lietuva buvo pilna žmonių (ir dabar jų nemažai, bet daugumas jau vyresnėje amžiaus ir solidesnėje svorio kategorijoje), kurie gal apie Suomiją daug ir neišmanė, bet buvo įsitikinę, kad bailio ir prisitaikėlio kelias yra išmintingiausias pasirinkimas. „Su kaimynais reikia draugauti“, – kartojo jie savo negudrią išmintį. Muša – reiškia myli, motina tik gero nori, rykštę taupysi – vaiką gadinsi, nesisuksi – negyvensi: baudžiauninko gudrybė prieš poną, primušto šuns inkštimas, aukos gynybos mechanizmas ir savęs apgaudinėjimas.
Kartais smagu, kad daugelis jau užmiršo visas nesąmones, kurių buvo pilna spauda ir politikų pasisakymai prieš du dešimtmečius. „Opa opa į Europą“, „pirma rusenome, dabar anglėjame“, „į NATO veržiamės, o su kuo kariausime?“, „kam ta Lietuva reikalinga, kad mes patys iš šalies po vieną išbėgiosime, paskutinis užgesinkit šviesą“, – lietuvių tauta, neturinti nei reikšmingos literatūros, nei dramaturgijos, nei kinematografo, visą savo kūrybiškumą nukreipė į ksenofobijos ir tamsumo raišką.
Amerikiečių komikas Chrisas Rockas yra kalbėjęs (cituoti negaliu, nes ten daug terminų ir pareiškimų, už kuriuos šiandien galima užsitraukti ieškinį) apie tuos savo tautiečius, kurie didžiuojasi, kad nieko nežino, ir jei netoliese pasirodo kas nors, kas daugiau už juos išmano, jie pirmiausia siūlo tam gudruoliui duoti į snukį.
Daug lietuvių elgėsi panašiai: visi, kas siekė Vakarų vertybių, buvo liaudies patyčių taikinys. Vienas nepradžiūstantis nuo brendžio gyvasis Lietuvos klasikas ilgiems metams rado amplua: tyčiokis iš Europos, NATO, Amerikos, užsienio kalbų ir būsi plačiosios publikos numylėtinis.
Paskui prasidėjo atvira Rusijos agresija prieš Ukrainą. Švedija ir Suomija prakalbo apie tai, kad gal ir reikėtų saugumu pasirūpinti, nes neutralumu rusų lokio nepagąsdinsi. „Eik iš čia, piktas loky, arba mes darsyk apie neutralumą pareikšime.“ Ir tada buvo lietuvių, gyvenančių Švedijoje ir Suomijoje, kurie šių šalių planus matė kaip liūdną pasitraukimą nuo išminties kelio.
Jų požiūriu, suomiai ir švedai dešimtmečius buvo pragmatiški, o dabar štai jau nušoko nuo proto.
Saugumo ir gynybos siekis, lygiai kaip ir Ukrainos ryžtas priešintis, kaipmat buvo apklijuotas paniekinamomis etiketėmis: „ažiotažas“, „isterija“, „propagandinis triukšmas“. Prasidėjus karui viena giminaitė šnekėjo, kad visiems neramu: „labai daug visur bauginimo, internete, per televiziją.“ Girdite? Ne karas, ne žudymai ir ne raketų sprogimai kalti dėl nerimo. Kalta žiniasklaida.
Vakar, kaip žinote, Suomija tapo NATO nare (taps ir Švedija, kai tik Vladimiro Putino pakalikai vengrai išsiderės kažką sau, mainais už sutikimą). Rusijos sienos su NATO šalimis ilgis padvigubėjo. Suomija nelabai noriai kalba apie tai, kad jos pačios sprendimas toli gražu nebuvo lengvas: ten irgi nemažai vatnikų (nors ir mažuma), kurie galvoja, kad gal reikėjo nesipykti ir rusų neerzinti.
Ir matote, kas gavosi? Gavosi taip, kad Lietuva iš tiesų nuėjo Suomijos keliu (tiksliau, Suomija nuėjo Lietuvos keliu, bet kas ten skaičiuoja tokias smulkmenas?). Algirdo Brazausko svajonė išsipildė, tik keistu būdu.
Žinoma, Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius nebūtų nė pagalvojęs, kad atsitiks taip, kad būtent Suomija paseks Lietuvos pavyzdžiu, praėjus net devyniolikai metų po puikaus ir protingo mūsų šalies sprendimo pasirūpinti savo saugumu ir gerove, jungiantis prie Vakarų struktūrų, aljansų ir vertybių.
Bet dabar mes su Suomija vienoje valtyje, tik mes pasirodėm greitesni ir gudresni.
Anglų mokslininkai nustatė, kad Lietuvos žmonės priima keturių rūšių sprendimus. Vienos rūšies neteisingi, trijų kategorijų – teisingi.
Neteisingi sprendimai yra atsisakymas statyti branduolinę elektrinę, valstybės institucijos reglamentuojami moterų pavardžių ribojimai, išsisukinėjimas nuo kailių fermų uždraudimo ir užsispyręs pasiryžimas išlaikyti šalyje nacionalinį transliuotoją, bet neturėti nacionalinių avialinijų (šaliai reikia „Duokim gazo“, o ne „Duokim garo“).
Teisingi sprendimai yra trijų rūšių, su skirtingomis pasekmėmis.
Būna teisingi sprendimai, įgyvendinti per vėlai, viskas visiems būna jau pabodę ir nebebūna nei džiaugsmo, nei satisfakcijos dėl teisingo poelgio. Pavyzdžiui, stadiono Šeškinėje griovimas, sovietinės telefono numerio aštuoniukės atsisakymas trisdešimčia metų per vėlai arba Žaliojo tilto balvonų ir Petro Cvirkos paminklo likvidavimas. Būtingės naftos terminalo statyba, kuri būtų buvusi pinigų spausdinimo gamykla, jei nebūtų dešimčia metų pavėlinta.
Būna teisingi sprendimai, įgyvendinti laiku arba beveik laiku: euras, vakcinavimas nuo „Covid-19“, Ingridos Šimonytės paskyrimas premjere.
Ir būna teisingi sprendimai, kai mums šaukia: neskubėkit, kodėl jūs norite būti pirmi? O mes vaizduojam, kad negirdim, ir vis tiek darome savo. Kažkada mes skubėdami ir versdamiesi per galvą griovėme Sovietų Sąjungą. Paskui skubiai, nekantriai, net nemandagiai 1993 metais išprašėme iš šalies Rusijos Federacijos kariuomenę. Stojimas į NATO buvo dar vienas toks dalykas: Lietuva atidarė informacijos biurą Briuselyje dar tada, kai net neturėjo teisės atidaryti diplomatinės atstovybės, nes nebuvo visuotinai pripažinta kaip nepriklausoma – 1990 metų lapkritį. 1994 metais Lietuva oficialiai pasiprašė į NATO, kai visi sakė, kad jūsų nepriims per artimiausius du šimtmečius. Praėjo tik dešimt metų.
Ir tokie sprendimai, kai mes aplenkiame laiką, skeptikus ir stabdančius, neišvengiamai būna patys geriausi. Džiaugiuosi, kad Suomija nors truputį iš mūsų pasimokė.