Ne, jokiu būdu negaliu sutikti su kvailų vatnikų ir sovietijos pagiriomis tebesikamuojančių tetų spygavimais internete, kaip NATO nieko nereiškia, niekas mūsų negins, Rusija ką norės, tą ir užkariaus, sankcijos Maskvos neveikia ir apskritai viskas eina velniop.
Ne, neina dalykai velniop, bet Ukrainos triumfas jos užsibrėžtomis sąlygomis vis labiau tolsta ir jo kaina rodosi vis didesnė. Žinoma, Ukrainos situacija nepalyginamai geresnė negu Rusijos, kuri jau pralaimėjo, tačiau tos šalies gebėjimas grimzti į dumblą ir visiems šaukti, kad čia taip ir buvo sumanyta, yra begalinis. Taip, Kremliaus pirminis sumanymas apie greitą Kijevo užėmimą ir ukrainiečių valdžios nuvertimą nepavyko, net atskirų Ukrainos pakraščių kontrolė sekasi blogiau, negu rusiško mėsainių tinklo paleidimas, tačiau įkaušęs ir įniršęs Kremliaus lokys vis dar gali daug ir ilgai viską vartyti ir daužyti.
Kremlius nori baigti karą, žino, kad Vakarai nemažai atiduotų (nepagailėtų ir pusės Ukrainos žemių), kad tik karas baigtųsi, ir Maskvoje viršūnėlė supranta, kaip supranta kiekvienas šantažuotojas ir smurtininkas, kad karo nutraukimą turi parduoti tik už labai didelę kainą.
Palaukit, bet juk Vakarai kalbėjo, kad nė už ką nenusileis, kad duos Ukrainai visko, ko jai reikia, kad tik ji laimėtų. Ir kad su Putinu nesiderės, nes su teroristais nesiderama.
Čia tik tokios kalbos, naivuoliai jūs. Istorija yra liūdnas mokslas, nes jei jums atrodo, kad tai karų ir valdovų dinastijų seka, visai ne: istorija yra apie išdavystes, melavimus ir prekybą įtaka, žmonėmis ir žemėmis. Su teroristais deramasi, ypač jei jie turi įkaitų. Teroristams nuolaidžiaujama, smurtininkai negauna pagal nuopelnus, užgrobtos teritorijos tampa „ginčytinomis“ ir daroma viskas, kas tik įmanoma ir net tai, kas absoliučiai amoralu ir nusikalstama. Žmonės yra daugiausia bestuburiai padarai, ir sau į vadus jie pasirenka tuos, kas pažada gerus rezultatus ir pasiūlo nesigilinti, kaip tie rezultatai bus pasiekti. Išimtys – retos.
Vienas komikas sakė: kiekvienas vyras savo žmonai yra ištikimas tik tiek, kiek iš jo atimtos galimybės eiti į kairę (moterims galioja tas pat, tik komikas, žinodamas, kad dirba moteriškai auditorijai ir turi jai įtikti, apie tai nesakė). Vakarų civilizacija tik tol neprekiauja vertybėmis ir principais, kol kaina nėra pakankama.
„Jūs permiegotumėt su nepažįstamu vyru už dešimt milijonų dolerių?“
„Na, už dešimt milijonų – apsvarstyčiau.“
„O už dešimt dolerių?“
„Kaip jūs drįstate, aš ne šliundra.“
„Mes jau nustatėme, kas jūs tokia. Šiuo metu mes tik deramės dėl kainos.“
Šiuo metu Vakarai tik derasi dėl kainos ir absoliučiai visi variantai yra ant stalo. Naivūs žmonės stebisi, kaipgi Vokietija gali taip stabdyti Ukrainai pažadėtos ginkluotės tiekimą arba net kitoms šalims užkirsti kelią tiekti Ukrainai vokišką techniką. Kaipgi Prancūzijos prezidentas gali balbatuoti apie tai, kaip čia nepažeminus Putino. Kaipgi italai gali siūlyti kažkokius kompromisus ir kalbėti apie „ginčytinas teritorijas“. Kai vagys nuvaro automobilį, tai jis juk netampa ginčytinu turtu?
Ir taip, ir ne. Dėl vieno automobilio šnekų tikrai nebūna. Jeigu piratai užgrobia laivą su penkiais tūkstančiais naujų automobilių, su jais jau kalbamasi ir „svarstomi visi variantai“.
Lygiai tas pats dabar vyksta su Ukraina, nors apie ją ir apie Rusiją kalbama dažniausiai tai, ką nori girdėti nelabai racionalus ir emocingas rinkėjas. Vakaruose rinkėjas nenori karo, ir Ukrainos kančios jam – ne tuščias garsas. Tačiau Ukraina per žinias buvo aną savaitę, o štai į parduotuvę reikia eiti dabar, ir degalus piltis reikia dabar, ir, o Dieve, ar jūs matėt kainas? „Suprantam, karas, sunku, bet vis tiek, sakykit, kada pagaliau baigsis šitas siaubas prie kasos ir prie pompos?“.
Atskira tema yra poveikis Trečiajam Pasauliui, neturtingoms šalims, kurioms Ukrainos kviečių ir saulėgrąžų eksporto blokada virsta staigiai kylančiomis maisto kainomis. Tos šalys moka garsiai skųstis ir dejuoti (tai daugmaž viskas, ką jos sugeba), nes kas belieka – ten ne ekonomika, o amžinos bado žaidynės, kur vienintelis prizas yra išgyvenimas. Ir tų šalių sunkumų ir nepritekliaus paveiksliukai labai ryškiai konkuruos su Ukraina. Ir klausimai bus nekorektiški, bet labai įtaigūs: „Kas jums svarbiau, kad Krymas grįžtų Ukrainai ar kad vaikai Afrikoje nebadautų?“. Putinas žino, kaip sunku atsakyti į tokį šantažuojantį klausimą, ir būtent todėl tęsia maisto eksporto šantažą.
Rinkėjo negalima ignoruoti, nes tada atsiras kiti politikai, kurie tikrai nepraleis progos rinkėjui pasakyti viską, ką jis nori girdėti. Negalima sakyti ir to, ką darai ar ruošiesi daryti: „mes parduosim viską, nors ir savo motinas, kad tik benzinas būtų pigesnis“. Todėl tenka kalbėti vieną, o patyliukais daryti kitą.
Kažkada, kai buvau gana didelio skyriaus vadovas žiniasklaidos organizacijoje Britanijoje, man teko derėtis su profesinėmis sąjungomis, kurios užsiėmė atviru šantažu. Skyrius buvo beveik visas sudarytas iš vienos tautinės mažumos atstovų, ir jų tautiečiai turėjo didelį svorį profsąjungoje. Mano vadovybė man reiškė šimtaprocentinį palaikymą, nes aš žiūrėjau taisyklių ir įstatymų ir organizacijos interesų, ir aš, kaip jaunas ir naivus vadovas, savo vadovų žodžius priėmiau už gryną pinigą. Paskui sužinojau, kad už mano nugaros vyko absoliučiai nelegalios ir ciniškos derybos, su kurių legaliais rezultatais aš turėjau susitaikyti, nes jie buvo įforminti nepriekaištingai.
O ar čia susiję su Lietuva? Taip. Visos saugumo ir paramos garantijos iš Vakarų, kurias mes turime, yra ne beprasmės, bet jos yra tik kainos klausimas. Įtikinėjimai ir pažadai iš Vakarų nekainuoja nieko. Vienintelis dalykas, su kuriuo bus skaitomasi iš visų pusių, yra mūsų galimybė priešintis, mūsų ginkluotė ir mūsų pasiruošimas. Taip, mus irgi bus galima nugalėti, tik kaina ir trukmė gali būti nepriimtini, ir tai mus apsaugos.
Nėra tokios spynos, kurios neįmanoma būtų išlaužti ar išmaniai atrakinti be rakto. Kodėl tada tiek pinigų skiriama saugioms spynoms, durims ir seifams? Nes galima sukurti tokią sistemą, prie kurios plėšikui neapsimokės krapštytis – per sunku ir per daug laiko užims. Tai vienintelė saugumo garantija, o ne policijos pažadai akylai saugoti jūsų turtą, ir ne teismų įsipareigojimas ginti teisingumą ir viską, kas pavogta, grąžinti nukentėjusiems.
Deja, tiek kartų mūsų laikais išjuokta ir neigta senovinė lotyniška formulė „Sī vīs pācem, parā bellum“ (nori taikos – ruoškis karui), pasirodo, yra visiškai teisinga. Automobilio draudimą juk irgi perki ne todėl, kad labai norėtum avarijos ar vagystės. Todėl ir perkame ginklus šiandien tam, kad jų nereikėtų panaudoti karo lauke, tikėkimės, niekada.