Priminsiu, kad tai nepriklausomas (kiek tokia nepriklausomybė apskritai įmanoma) kanalas, kuris išvyko iš Maskvos, kur buvo ujamas ir persekiojamas, kaip ir visa nepriklausoma žiniasklaida, įsikūrė Latvijoje, ten prisidirbo, veikdamas arogantiškai, neprofesionaliai ir aplaidžiai, ir jam buvo atimta licencija kabeliniam transliavimui Latvijoje (internete galės ir toliau transliuoti, ir žurnalistams leidimų gyventi ir dirbti niekas neatėmė). Dabar „Dožd“ vynioja ant kumščio snarglius, kaip nepelnytai nukentėję už teisybę, o minios Rusijos liberalaus elito, įsikūrusio visame pasaulyje, pakėlė tokį vėją, kad jiems gresia patiems tame vėjyje peršalti ir prarėkti pasipiktinusius balsus.
„Gėda Latvijai“, „toks sprendimas padeda Putinui“, „nieko, mes nebijome ir stipresnių šalių negu Latvija“ (jau ir su potekste: „tankai išvažiavo, laukite, šprotai prakeikti“) – prakeiksmai Latvijai ir šiaip Baltijos šalims, o kartu ir Europai, švilpia lyg sugedusio garvežio švilpukas: traukinys nuvirtęs nuo bėgių, keleiviai išsilakstė, bet garas iš katilo vis dar kelia baisų garsą, tokį, kad visur girdėti, net ausyse spengia.
Priminsiu, kaip viskas ėjosi. Jau karo metu televizija „Dožd“ buvo uždaryta ir persikėlė į Latviją su visa savo arogantiška kompanija, pilna rėksmingų, dramatiškų ir labai savimi patenkintų maskvietiškų personažų, kur pradėjo spardyti bičių avilius nieko nelaukdami. Pradėjo nuo tipinės rusiškos didžiavalstybinės isterijos apie paminklus sovietų kariams-okupantams, kuriuos Latvija nukėlinėjo. Latviams nepatiko (mums irgi nebūtų patikę, nes jūs savo paminklų žiūrėkite), bet pažeidimo nebuvo, todėl ir įspėjimų televizijai nebuvo.
Paskui buvo „Dožd“ žiniose parodytas žemėlapis su Krymu kaip Rusijos teritorija (klausome pasiteisinimų: „viskas juk televizijoje daroma labai skubiai, na, nesužiūrėjo“ – o ką veikia jūsų kanale apskritai toks žemėlapis, kam jūs jį laikote, gal ateičiai, manote, prireiks?). Gavo įspėjimą.
Paskui buvo garsus būgnų mušimas apie tai, kokie tie pribaltai (paskui – lenkai, paskui – suomiai) bjaurūs, kad neleidžia rusų, bėgančių nuo mobilizacijos, pas save – o galėtų gražiai tiesti kilimus, kaip kazachai, armėnai ir gruzinai. Pažeidimo nebuvo, Latvija yra laisva šalis, galima kritikuoti valdžios sprendimus, todėl valdžia tylėjo.
Galiausiai viskas sprogo, kai vienas iš vedėjų, atrodo, užsimiršęs, pradėjo reklamuoti elektroninio pašto adresą, kuriuo žiūrovai galėjo pranešti televizijai apie tikrąją situaciją Rusijos kariuomenėje, puolančioje Ukrainą, – nes „mūsų berniukams“ trūksta drabužių, maisto ir avalynės. Pradinė versija buvo tokia, kad žurnalistai nori papasakoti visą tiesą apie tai, kas dedasi Rusijos kariuomenėje. Pasirodė, kad yra ir kita versija – žurnalistas paaiškino, kad tokiu būdu, bendromis pastangomis, mes pasieksime, kad mūsų kariai būtų nors truputį geriau aprūpinti.
Visi: „Ką?“
Opozicinis, liberalus, nepriklausomas kanalas nerimauja, kad agresoriaus kariuomenei nepakankamai šilta ir komfortiška šaudyti ukrainiečius, į kurių žemę jie įsiveržė? Rimtai? Žurnalistą atleido pats kanalas, įrašą ištrynė, o paaiškinimai buvo tokie, kad vedėjas tiesiog ne taip išsireiškė. Jis nenorėjo pasakyti blogai, na, taip gavosi. Na, liežuvis susimalė. Kai kurie veikėjai net pasakojo pūstas ir nelabai derančias istorijas, kaip juk būna televizijoje, kad galvoji apie vieną, šneki apie kitką, ir tokių ten nesąmonių pasakai, kad neduok tu, Dieve, ramiau jūs žiūrėkite į šitus dalykus.
Toliau retorikos audra iš rusų liberaliosios inteligentijos pusės žingsniavo dideliu greičiu – deja, ją norėjosi pasiųsti tiesiai ta pačia kryptimi, kur buvo anksčiau nukreiptas rusų karo laivas. „Krikščioniška yra gailėtis visų, kam blogai, na, čia mūsų kariuomenė, mūsų žmonės, jie ne savo noru ten, juos privertė, ir jų yra gaila.“ Agresorių, žagintojų, žudikų orda buvo (ir tebėra) įnirtingai humanizuojama, o vadinamieji liberalai traukė visas mėgstamiausias kortas iš kiečiausių Kremliaus propagandos raganų, Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovės spaudai Marijos Zacharovos ir kanalo „Russia Today“ vadovės, odiozinės Margaritos Simonian: „o tai kaipgi ta jūsų europietiška žodžio laisvė?“, „na, ką gi, matyt, nepatogu jums Europoje, kai mes laikomės jūsų vertybių“.
„Jums nepatogi mūsų sąžinė“ yra tipinis pasyvios agresijos pasireiškimas: yra net toks lietuviškas personažas, pasivadinęs „Nepatogiu rašytoju“, kuris leidžia suprasti, kad jei kas nors jo nemėgsta, tai tik todėl, kad jis sako tiesą. „Dožd“ irgi įjungė kankinių sireną ir švyturėlius. Žiūrėkite, mes kenčiame už tikrąją žurnalistiką.
Jūs pradėkite nuo to, kad svetimoje žemėje laikytumėtės ten galiojančių įstatymų, ir prisiminkite, kad jus gina teismai, ir jums reikėtų ne mėšlu drabstytis „Twitter“ puslapiuose, ir ne begaliniuose interviu per buvusią „Gazpromo“ radijo stotį trimis aukštais Latviją dergti, o pasinaudoti galimybe teisme ginti savo interesus ir, jei su jumis pasielgta neteisingai (ar jums taip atrodo), pateikti apeliaciją – ir būsite išklausyti. Tik, būkite geri, ateikite su vertėju, nes „Dožd“ jau buvo, rodos, nustebę, kad su jais valstybės institucijos Latvijoje norėjo kalbėtis latvių kalba. Kokie keisti tie latviai, negi negali tiesiog rusiškai bendrauti, taip juk visiems paprasčiau?
Iš Rusijos intelektualų girdėti net subtilių ir sudėtingų filosofinių paaiškinimų, kad Rusijos nepriklausomas TV kanalas nukentėjo, nes idealistiškai suvokė savo žurnalistikos principus ir norėjo tobulos žurnalistikos. Vertimas: norėjo nesilaikyti priimančios šalies įstatymų, nes taip reikalauja mitologizuotas šaunumo modelis. Sovietų Sąjunga turi seną „revoliucinio teisingumo“ ir ugningos partizaninės žurnalistikos tradiciją, kur dėl geros istorijos negailima nieko ir perkama bei parduodama bet kas: idealas buvo amerikiečių rašytojas Ernestas Hemingway'us su savo barzda ir rūsčia karo teisybe (tik ten buvo ne teisybė, o infantilus protestas prieš viską), o standartų purviną vėliavą buvo aukštai iškėlęs toks Aleksandras Prochanovas, kuris vėliau išvirto į pamišusį stalinistą, islamiškųjų teroristų ir serbų kraugerio Slobodano Miloševičiaus draugelį, gastroliuojantį po Šiaurės Korėją ir pasakojantį, kaip puiki socialistinė šalis žengia į ateitį ir visi, kas jai trukdo, yra amerikiečių tarnai.
Dabar visi latviai, pasirodo, tarnauja Putinui, nes išdrįso savo įstatymus pritaikyti savo žemėje pagal savo teisinę praktiką. Jie elgiasi neteisingai, o jei nori žinoti, kaip turėtų elgtis teisingai, turėtų klausti Rusijos atstovų, kuriems jų šalies sienos niekur nesibaigia ir kurie gali paaiškinti bet kam pasaulyje apie tai, kaip reikia elgtis pagal jų supratimus ir principus.
Ką daryti Lietuvai? Nereikia garsiai koliotis ir piktžodžiauti, nors ir labai norėtųsi. Reikia ramiai klausytis ir į sąsiuvinį užsirašinėti pavardes, kad nebūtų taip, kad po metų kitų, kai mūsų prireiks ir kai kas ateis vizgindami uodegas, vėl mūsų atmintis bus kiaura kaip rėtis. Mes turime žinoti, kas mūsų draugai, o kas dabar spjaudo ir skrepliuoja, ir pavardes užsirašykime, kad nepamirštume. Kaip kažkada užsirašėme, kai mūsų nuosavas komunistas Algirdas Brazauskas lietuvišką trispalvę vadino „tas skuduras“.
Priminsiu: Ukrainos super-patriotas, televizijos interviu grandas ir toks teisingas Dmitrijus Gordonas, kurio interviu pamėgo daugelis ir kuris karo metu išvyniojo virtualią Ukrainos vėliavą ir ja mojuoja iki dangaus, ne tik Zelenskį yra koliojęs ir sudirbinėjęs. Čia nieko tokio, tik politinė polemika. Jo asmeninis draugas be kitų padugnių (pavyzdžiui, Josifo Kobzono, kuris gruzinus vadino šūdžiais) buvo rusų šovinistinio dugno komikas Michailas Zadornovas. Jums reikėtų paklausyti (jei mokate rusiškai, sunku nebus, tie įrašai vis dar plaukioja internete), kaip Dmitrijus Gordonas su Zadornovu tyčiojasi iš Baltijos šalių ir kokiais žodžiais drabsto tą pačią Latviją.
Nesidraskykime. Įniršio nereikia, jis pakenks mums patiems. Laikykime draugus arti savęs, bet priešus – dar arčiau, kaip aiškino ponas Corleonė, įtakingas italų veikėjas Amerikoje iš knygos „Krikštatėvis“. „Būkite gudrūs, kaip žalčiai, ir neklastingi, kaip balandžiai“, – mokė Kristus, ir šitą koučingo patarimą, pasakytą prieš du tūkstančius metų, galiu pakartoti ir dabar. Reikia tik įdėmiai stebėti, kas vyksta aplink mus. Draugus ir priešus netruksime atskirti, juolab, kad priešai dabar patys itin aiškiai demonstruojasi.