Užkalnis. Vilnius, iš kur visi išsikraustytų, jei tik galėtų

Tai bus straipsnis, kurio iš manęs nelaukiate ir nesitikite. Aš jums nesakysiu, už ką balsuoti antrame Vilniaus rinkimų ture. Jūs patys jau žinote, už ką balsuosite.

Aš neminėsiu jokių epitetų kandidatams. Visi jau pakankamai kartojo, ir tai nieko nepakeis. Ir nė vienas tų epitetų nėra nei gražus, nei vaizdingas.

Aš nekomentuosiu debatų, kaip Eurovizijos atrankos, nors tai būtų gera pramoga skaitytojams. Kas ką kaip pavadino, kas čia čiupinėjo ar baksnojo, kaip kas reagavo – tai šou verslo dalis, o man tas dabar neįdomu.

Čia nebus jokių kaltų ieškojimo: kas ką nustekeno, praskolino, ne taip ir ne ten plėtojo ar planavo.

Tas dabar nėra įdomu ar aktualu, nebent jūs manote, kad rinkimų tikslas yra praeities kalčių dalybos. Praeities kalčių drabstymasis yra labiausiai beviltiškas, netikęs ir nereikalingas dalykas. Netikite? Pažiūrėkite, kiek naudos turi besiskiriančios poros iš aiškinimosi, kuris iš sutuoktinių buvo kaltesnis dėl suirusios santuokos.

Buvusios kaltės man neįdomu. Neturėtų būti įdomu ir jums, nebent gyvenate praeitimi.
Nes įdomu yra Vilnius, kuris yra kartu ir gražiausias, ir nelaimingiausias miestas pasaulyje.
Tai miestas, kuris augo neteisingai, absurdiškai ir kur visos idėjos apie Gedimino miestą duždavo, kaip sueižėjusios šaligatvio plytelės arba duobės asfalto dangoje.

Esu prieš kurį laiką rašęs, kad sostinę galima būtų perkelti į Kauną. Ir dabar neatsisakau tos minties, nes Kaune bent jau pykčio mažiau, ir Kaunas yra miestas dėl gyventojų, kai Vilnius yra dėl bet to, tik ne dėl tų žmonių, kurie čia gyvena.

Vilnius gyvena, iš esmės, dėl teismų, rietenų, dešimtis kartų kaitaliojamų ir protestuojamų užstatymo planų, finansavimo nepasidalinimų ir plėtotojų bankrotų bylų.

Tapti Vilniaus meru šiandien yra prakeiksmas, ir aš jums paaiškinsiu, kodėl.

Tapti Vilniaus meru yra kaip tapti šeimininku apdegusiame name, su prakiurusiu stogu, asocialiais kaimynais, kurie garsiai leidžia muziką, neveikiančiu vandentiekiu, be elektros, su skolomis komunalininkams ir užkimšta signalizacija.

Garažo nėra, automobilių statyti nėra kur, todėl štai jie, įklimpę purvyne. Autobusai pro šalį nevažinėja.

Taksi šiuo adresu irgi nenori atvykti, dispečerė sako „mes į taborą nevežam“ ir meta ragelį. Namas pilnas labai nepatenkintų gyventojų, kurie niekur kitur nenori kraustytis, nors name gyventi jiems labai nepatinka.

Jie rūko balkonuose, mėto nuorūkas po langais ir pyksta, kad po langais pilna nuorūkų. Šiukšles tai veža, tai neveža.

Namo gyventojai, jei galėtų, dingtų, tik neturi kur. Ir dar gatvėje stovi didžiausia eilė žmonių, kurie irgi nori apsigyventi šiame pačiame name, nors jau dabar žino, kad jiems visai nepatiks, bet vis tiek jie laukia būtent čia ir kitur jiems nereikia.

Kodėl vilniečiai nepatenkinti gyvenimu Vilniuje? Ne todėl, kad Vilnius padarytas ne toks, kokio jiems reikėtų. Jie nepatenkinti gyvenimu Vilniuje, nes jie tiesiog nepatenkinti savo gyvenimu. Į Vilnių susirinko žmonės, kurie galvojo, kad jiems tiesiog reikia pakeisti aplinką, kai tuo tarpu laimės ieškoti jie turėjo savyje.

Vilnietis nežino, ko iš jis Vilniaus nori, miestas nesupranta, ką gyventojui gali duoti, todėl gyventojai jaučiasi, lyg sovietiniai žmonės po kelionės į parduotuvę: ko reikėjo, nebuvo, eilėje atstovėjom, kažką nusipirkom, nes negi tuščiom rankom grįšim, ką nusipirkom, mums nepatinka, tpfu ant tokio gyvenimo.

Ryt vėl į parduotuvę eisim.

Paskutinį kartą Vilnius turėjo vizija tada, kai kunigaikštis Gediminas sapnavo geležinį vilką, o paskui kvietė pas save amatininkus ir meistrus.

Viskas, kas buvo po to, buvo miesto darkymas ir prievartavimas – nuo Napoleono kareivių iki Rusijos imperijos, nuo kazokų iki nacių, ir niekam nerūpėjo miesto gyventojai, kurie visada buvo atsitiktinis priedas prie valdovų rūmų, katedrų, kareivinių ir aristokratų medžioklės plotų.

Gyventojai niekam nerūpėjo. O ko jais rūpintis? Jie ar taip, ar kitaip vilksis į sostinę.

Buvo baisus XX amžius – karas, Holokaustas, okupacija. Pirmieji pokario metai buvo baisūs, bet galėjo būti dar baisesni: pakanka pažiūrėti į Vokiečių gatvę, kurią sovietų architektai užstatė baisiais namais, nugriovę didžiulę dalį žydų geto.

Tada buvo retas atvejis, kai likimas mūsų pagailėjo, nes buvo planai senus pastatus, bažnyčias ir vienuolynus, ir toliau griauti, ir betonuoti nuo krašto iki krašto, kad viskas atrodytų, kaip koks centrinis Minskas su Nerim per vidurį.

Tai neįvyko, tai tiesiog šen bei ten pastatė pusiau modernių pastatų, kur buvo išgriautos aikštelės.

Paskui buvo industrializavimas. Augo ne miestas: augo dumblina statybų aikštelė pavadinimu „Vilnius“, kur pirma buvo kuriamos pramonės įmonės, ligi šiol bjaurojančios miesto veidą, o paskui paskubom mūrijamos gyvenamosios dėžės, kurias statydavo tam, kad turėtų kur nakvoti tie, kas dirbo tose įmonėse.

Keli dešimtmečiai Vilniaus plėtojimo buvo vykdomi taip, kad būtų tik negražiau. Tik akis priprato, tai to baisumo nebepastebim.

Atsistokit veidu į kokią buvusią gamyklą „Elfa“ ir suvokite, kad tai dar nėra pats šlykščiausias miesto pastatas.

Atėjo laisvės laikai, bet niekas nepasikeitė: vieni negražūs prekybos centrai vijosi kitus, grūdosi naujų kartoninių daugiabučių kvartalai, kuriuos stačiusios bendrovės bankrutuodavo, vos gavusios gyventojų pinigus, augo pramogų arenos, prie kurių arba privažiuoti sunku, arba automobilio nėra kur pastatyti, ir kuo didesnė šventė būdavo mieste, tuo baisesni kamščiai ir bjauresnės transporto problemos.

Ar jūs žinote nors vieną šventę Vilniuje per pastaruosius dvidešimt metų, kuri nebūtų sukėlusi chaoso, sunkumų ir nepatogumų?

Čia todėl, kad didžiausia Vilniaus problema pačiam miestui visada buvo jo paties gyventojai.
Naujai gimusio vilniečio gyvenimas prasideda nuo to, kad tėvai neturi kur pastatyti automobilio, kai nori jį parsivežti į namus.

Kai jį veža į mokyklą, mama arba tėvas neturi kur pastatyti mašinos. Kai vilnietis baigia mokyklą ir susiranda darbą, jis neturi kur statytis automobilio ir ieško vis giliau tarp Šnipiškių trobų ir griuvėsių, gal ras kur įgrūsti purvyne ir meldžiasi, kad nerastų baudos.

Kai vilnietis numiršta, per Vėlines artimieji pirmiausiai galvoja, kur statysis automobilį, o jau tik paskui – kieno kapą spės aplankyti.

Miestas nemyli savo gyventojų ir kalba apie juos, kaip apie problemą – visi vadovai atvirai šneka apie tai, kad miestas pernelyg išsipūtė ir išsiplėtė, kad tiek neturėjo augti, kitaip tariant, kad viskas būtų gerai mieste, jei tik ne miestiečiai.

Vilnius – tai vieni kitų nemylinčios šeimos nemylimi namai, kur vyras su žmona miega skirtinguose kambariuose, nes jiems taip ramiau nervams, kur vaikų didžiausia svajonė yra apie tai, kad tik broliai ir seserys kuo greičiau važiuotų mokytis į kitą miestą ir į kitą šalį ir išsikraustytų lauk, ir kur visos kalbos šeimos rate visada prasideda ir baigiasi tuo, kaip kas nesitvarko, kas neplovė grindų, kas išmėtė daiktus ir kieno eilė iškraustyti indus iš indaplovės.

Tai namai be meilės ir rūpesčio, tik su tarpusavio pretenzijomis ir kaltinimais. Bet kokios kalbos apie naują transportą, muziejų ar šiaip didesnį statinį baigiasi pykčiais, išsiterliojimais ir įtarimais, kas čia kiek nori išplauti pinigų. Kartais būna teismai, kartais ne, bet dažniausiai viskas tiesiog stringa dešimtmečiams.

Jeigu rytoj Kristus nužengtų į žemę ir pasirinktų Vilnių, kaip pirmojo pasirodymo vietą, turbūt viskas baigtųsi teismo procesais dėl vietos, kur jis galėtų susitikti su tikinčiaisiais, ir Išganytojas valandą vėluotų į renginį dėl sugedusio šviesoforo kur nors Verkių arba Kalvarijų gatvėje.

Mūsų sostinė yra tiek pavargusi ir liūdna, kad net mūsų grožio simbolis yra televizijos bokštas – seno betono stulpas, kurį kažkada apraišiojo lemputėmis ir paskelbė didžiausia pasaulio Kalėdų eglute. Tai buvo tiek pat skoninga, kaip tie plastikiniai velniukai, kuriuos anksčiau gamindavosi iš senų ligoninės lašinių vamzdelių ir kabindavo automobilio salone.

Ir nepaisant viso šito, Vilnius vis tiek yra svarbiausia vieta Lietuvoje, ir be Vilniaus nebūtų Lietuvos. Visi kiti rinkimų rezultatai visoje Lietuvoje, kartu paėmus, nėra verti ar įdomūs nė pusės tiek, kiek šitas pragaro šou ir varžytuvės dėl sunkiausio darbo Lietuvos respublikoje. Kunkuliuoja didelis katilas su smala, ir kažkas turės į jį įlipti. Aplink vilkų riaumojimas.

Jei naktį sapnuosite, sapnuokite atsakingai: matote, kunigaikštis Gediminas kažkada susapnavo geležinį vilką, ir štai kas mums visiems gavosi.