Užkalnis. Viskas ukrainiečiams, o kas mums, lietuviams?

Norėjau šiandien rašyti mano mylima tema apie „paprasto žmogaus“ prakeiksmą. Žinote juk: jeigu kas nors save įvardija kaip „paprastą žmogų“, tai yra diagnozė, kad jis labai nelaimingas (nes nė vienas laimingas žmogus savęs paprastu nevadina, kad ir kokį darbą dirbtų ir kad ir kokiame name gyventų).

Tačiau, po velnių, vėl atsiverčiau internetą ir tema pati žiebė į smegenis, kaip paaugliui trenkia hormonai į vieną vietą, pamačius patrauklią klasiokę sporto salėje. Ne, nespėliokite, čia tikrai ne apie mane – aš į sporto sales nevaikščiodavau.

Internetas yra tokia vieta, kur kiekvienas gali parodyti savo ydas, savo kvailumą ir atskleisti, kaip vandens lašelis atskleidžia visą vandenyną, didžiosios tautos dalies nepataisomą ir atkaklų polinkį nusišnekėti. Apie nusišnekėjimus internete žinau ir iš savo patirties, bet man nebaisu apie tai kalbėti: pirmiausia, iš klaidų mokausi, o antra – jūs nesate geresni už mane ir nusišnekate lygiai taip pat, kaip ir aš, tik turite mažiau skaitytojų.

Kalbant apie dribimą veidu į purvą, žinoma, vienas iš didžiųjų pastarojo meto mėnulio užtemimų buvo vieno aktoriaus idėja apie žaidimą helikopteriu su šuniuku. Žvelgdamas atgal, manau, gerai, kad aktorius tai pats paviešino, nes gyva publikos reakcija užtikrins ir garantuos, kad jis daugiau to nedarytų.

Atrodo, tema išsemta, bet ne. Kur tau. Yra tokių, kurie piktinosi, kad gaišinamas teisėsaugos laikas tokiomis nesąmonėmis (kurgi mes einame, kai policija keturkojais jau dabar rūpinsis, ar jau visos žmogudystės išspręstos?)

Kiti, šeimų maršo kroksais pasipuošę, badė pirštais: žiūrėk, čia tie Vilniaus hipsteriai nebeturi, ką veikti, nebegali šuniuko ant šniūro pasukti, eikit jūs, ištižėliai, pas mus ant lenciūgo prie būdos ne tik šunį laikom, buvom net vaikus dienai pririšę prie tos pačios būdos, kai mums reikėjo į Vilnių, į mitingą važiuoti. Padėjom jiems maisto, bulvinių traškučių ir kolos, planšetes davėm, nieko jiems neatsitiko. Mus pačius tėvai lupdavo ir nieko.

Bet aš skaitau pasisakymą instagrame apie rimtą bėdą: neadekvačias bausmes už kūno sužalojimus (Dievas mato, čia ne pirmą ir ne antrą kartą apie tai kalba, kontekstą visi žinote).

Ir žinote, kaip įrašas prasideda? „Išmokom ginti helikopteriais virstančius šunelius, gal laikas apginti žmones?“

Ką primena? „Viską kiša ukrainiečiams, o kada kas nors lietuviams ką nors duos? Kada mums padės?“

Esate šitą girdėję. Tai kartota labai daug kartų. Taip kalba dažniausiai tie, kas ima abiem rankomis nemokamą mediciną, pensijas, nuolaidas, kompensacijas, pagalbą, paramą, pašalpas ir išmokas, bet jų menkas protukas šio prieštaravimo neregistruoja. Šiandien ne apie tai.

Čia apie tai, kad vidutiniams lietuviams (ir tiems, kas truputį žemiau į pietus nuo vidurio linijos, skaičiuojant jų intelektines galias), deja, būdingas nuolatinis absurdiškas gerų darbų priešinimas vienas kitam.

Jų supratimu (kvailiams apskritai būdingas linijinis mąstymas), vienu metu galime daryti tik vieną teisingą veiksmą ir tik vieną gerą darbą, ir vienu metu negali vykti skirtingi teigiami procesai, nes vidutiniam protui tai nesuvokiama.

Todėl negalima duoti nė cento Ukrainai, kol yra likęs nors vienas Lietuvos žmogus, kuris dar nesimaudo visuose piniguose, kokius jis tik gali įsivaizduoti. Tuo pačiu metu rūpintis ir savais, ir ukrainiečiais – neįsivaizduojama.

Todėl skriaudžiamais šuniukais negalima rūpintis, kol visais nuskriaustais žmonėmis nepasirūpinta, galvoja tokie kaušai. Juk, jeigu policija nebūtų užsiėmusi to helikopterio reikalu, tai tikriausiai turėtų laiko ginti, saugoti ir padėti sužalotiems žmonėms.

Įsivaizduojate, kiek Seimas turėtų laiko užsiimti tikrai svarbiais reikalais (pavyzdžiui, galėtų padidinti mokesčius ir dar daugiau padalyti pinigų tiems, kas tingi dirbti), jei jo dėmesio neblaškytų visokie aktyvistai su savo kailio fermų draudimais?

Man dažnai rašo negudrios tetulės iš Lietuvos kaimų, sodžių ir net iš mano gimtojo Kauno, kai tik paminiu savo augintinius, kad, girdi, vaikus reikia auginti, o ne šunis (lyg nebūtų galimybės auginti ir vienus, ir kitus, nekalbant jau apie tai, kad kas ką nori, tas tą ir augina).

„Sportuoti tau reikia, ne valgyti“, sako kiti. Nes sportuojantys nevalgo.

Ir, žinoma, man milijoną kartų patarė, kur aš turėčiau geriau leisti pinigus, užuot mokėjęs šimtą eurų už kepsnį restorane. Turėčiau pasidalyti su kitais, nupirkti kebabą komentatoriams ir jų giminėms, padėti badaujantiems pensininkams (žinoma, jie nepasako, kur tokių rasti, nes Lietuvoje seniai niekas nematė trijų dalykų: žirafos, vienaragio ir badaujančio pensininko) arba šiaip susilaikyti nuo lankymosi restoranuose tol, kol neišspręstos visos šalies socialinės ir demografinės problemos.

Jūs pastebėjote, kaip tie žmonės, kurių intelektas žemiau vaterlinijos, o taip pat balsuojantys už valstiečių partiją asmenys (tai ne įžeidimas, tai tiesiog tam tikras charakterio tipas, jie nekalti, kad yra tokie) nuolatos yra linkę komentuoti apie viską ir bet ką, ką jie perskaito ir išgirsta: „tai ar jau nėra svarbesnių problemų?“

Tai gali būti kieno nors vestuvės, paroda, skyrybos, kelionė, maisto receptas ar penki nauji būdai tenkinti partnerį miegamajame. Ne tik perskaito, bet paskui būtinai pakomentuoja: „o tai negi nėra didesnių bėdų, kad čia apie šitai reikia rašyti?“

Tų runkelių (ir daržovę aš miniu tik gerąja prasme) supratimas yra toks, kad visiems, visur ir visada galima ir reikia užsiimti tik viena, didžiausia problema.

Jie, aišku, jums nepasakytų, kokia ta problema yra, bet širdimi jaučia, kad bėda yra jie patys, nes jiems visi skolingi, jie yra neįvertinti. Ir jiems atrodo, kad viskas, kas vyksta aplinkui ir yra ne apie juos, yra neteisybės išraiška.