Dabartinė, lyg kurčia ir akla, kartoja, kad nieko padaryti negali ji. Ko paklausi – to negausi. Karantino atšaukti negalim, skiepyti nesugebam, komunikuojam taip, kaip sovietų vyriausybė komunikavo po Černobylio, skiepų pakankamai negaunam, mokestinių skolų nurašyti nenorim, pagalbos nebeduosim. Mes nieko negalim, nuo mūsų niekas nepriklauso.
Ką galime pasiūlyti? Naujų draudimų, ribojimų ir biurokratinio šlapimo nelaikymo, nesusišnekėjimo patiems su savimi – kai policija vieną dieną sako, kad vyras su žmona negali važiuoti į laidotuves, nes pagal kažkokį giminių aprašą sutuoktiniai nesiskaito giminės, o kitą dieną „patikslina“, kad visgi gali.
Kai vieną dieną sakei vienaip, kitą dieną jau sakai atvirkščiai, tai ne „patikslinimas“. Tai prisipažinimas, kad (1) pats nesupranti, ką šneki nei vakar, nei šiandien, ir (2) rytoj galimai kalbėsi dar kitaip ir (3) klausyti tavęs nereikia, ir reikia elgtis savo protu.
Paskui ta pati valdžia reikalauja sąmoningumo ir atsakomybės, nors pati elgiasi kaip saujelė nepilnamečių, paliktų be priežiūros. Patys nežino, kuo čia galėtų užsiimti, kol tėvų nėra namie: gal sienas perdažom vaivorykštėm, gal barą patuštinam, gal atidarom langus ir muziką leidžiam ant viso garso, o tuo tarpu vonios kambaryje praustuvas užsikimšęs, vanduo jau užliejo grindis ir užpylinėja kaimynus aukštu žemiau. Kaimynai skambina ir daužosi į duris, bet niekas negirdi, nes Aušrinė su Evelina paleidusios muzoną taip, kad pačios savęs negirdi, be to, ta proga, kad mama Ingrida išvažiavusi, gerokai apsirūkė ir sugalvojo, kad pasaulis būtų geresnis, jeigu tiesiog visi daugiau plėštų žolės.
Kai priiminėji žmones į darbą, visada prisimeni, kad yra dviejų tipų žmonės: vieni tau kasdien atneša problemas ir paaiškinimus, kodėl jie nieko negali padaryti, o kiti turi sprendimus ir žino, kaip juos pasiekti.
Mes pasamdėme į darbą premjerę, kuri kalbėjo protingai ir nemelavo, ir ministrus, kurie atrodė smarkiai geresni už išėjusius. Prisimenu, kad šiai Vyriausybei lapkričio 18 dieną skyriau penkias žąsis iš penkių (žr. čia) – savo žodžių neatsisakau, buvau jaunesnis (dar tada man buvo tik 49 metai), ir visada geriau būti optimistu. Beje, tie ministrai, kuriuos tada išvardinau, jie ir nenuvylė – nebent Agnė Bilotaitė galėtų policininkus kažkiek komunikacijos pamokyti, nes ta darbo sritis apleista ir, kaip sakoma, nebeteikia džiaugsmo.
Tada buvo penkios žąsys iš penkių, bet, kaip ir restoranai, vyriausybės kartais pagenda. Atidarymas gražus, valgiaraštis įdomus, tik paskui pasirodo, kad labai jau nesusitvarko su žmonių srautu, produktų tiekėjai neatvežė, pora virėjų su charakteriu ir visokiais atsilupusiais sumanymais, kai lankytojai nori ne sumanymų, o valgyti – bet po restorano salę laksto suplukęs savininkas ir visų labai prašo dar kiek kantrybės, dar palūkėti. Suprantu, kad jau tris valandas laukiate savo sriubos ir kepsnių, kad nusibodo sėdėti, bet jūs pakentėkit.
Lankytojai klausia, kad gal nors alaus galima ir kokių užkandžių, kol čia laukiam. „Negalima, buvęs šeimininkas nustatė, kad po trijų sekmadieniais alaus neduodam.“ Taigi buvęs šeimininkas ten buvo, o dabar šeimininkas esi tu?
„Atstokit su tuo alum, ne tas dabar galvoj.“
O užkandžių?
„Užkandžius užpirkinėjam centralizuotai per Europos struktūras, jie sakė, atveš, bet juos pavedė tiekėjai, tai neturim užkandžių.“
Bet tai va tie kiti restoranai kitoje gatvės pusėje – jie patys užsipirkinėja, savarankiškai, pinigų tai yra: kodėl negalit, kaip jie?
„Mes taip negalim. Niekuo negaliu padėti. Pradžiuginti negaliu. Pakentėkit, ačiū už dėmesį.“
Visi operatoriai šiuo metu užimti, prašome palaukti, arba skambinkite vėliau.
Ingridos Šimonytės didžiausia problema yra tokia, kad ji neturi politinės empatijos, nesuvokia, kaip jaučiasi žmonės, ir įnirtingai kartoja tuos pačius dalykus, kurie veikė prieš tris mėnesius.
Prieš tris mėnesius buvo galima paprašyti pakentėti, ir žmonės džiugiai sutiko, juo labiau, kad ir tonas malonesnis, ir turinys prasmingesnis, negu nuolatos bauginančių ir meluojančių valstiečių.
Trys mėnesiai yra labai ilgas laikas, o prašymai pakentėti turi labai ribotą galiojimą. Jie nusibosta ir įgauna nemalonų kvapą – na, kaip be atvangos kartojamos citatos apie kareivį Šveiką.
Žinote, kaip veikia nervus tie asmenys, kurie įsikandę kokius „Sostų karus“ arba „Mikę Pūkuotuką“ ir įsivaizduoja, kad citatos ir paralelės iš tų kūrinių nuo kartojimo tik gerėja kaip senas vynas. Ne, tos citatos jau yra ne kaip vynas, o kaip actas, ir tas pats yra su prašymais pakentėti, suprasti, būti sąmoningais.
Ačiū, jau prisiklausėm, nusibodo. „M.A.M.A.“ apdovanojimai ir su jais susijusi keršto ir bausmės reikalavimų pasiutpolkė buvo ne tik ir ne tiek apie tai, kaip įvairiai interpretuojamos taisyklės, ir kaip jaučiasi žmonės, kai mato (ar kai jiems atrodo), kad vieniems galima, o kitiems ne. Tai buvo ne tik apie tai, kad labai daug žmonių tiesiog turi kruviną pavydą ir pagiežą bet kam garsesniam, gražesniam ir besišypsančiam, negu jis pats (jei tame filmavime nebūtų raudono kilimo ir vietoje laimingų žvaigždžių ant scenos būtų kokie verkšlenantys bėdžiai, kaip daugumoje ašaringų TV laidų, tai niekas nebūtų kvietęs policijos).
Tie apdovanojimai buvo ženklas Vyriausybei, kas bus toliau. Visuomenė yra toks organizmas, kurio negalima stumti ir spausti per daug, nes nuo per didelio spaudimo ji tiesiog nustoja paklusti. Pabandykite delnu ant slidaus stalo prispausti žalią šlapią žuvį. Kol jėga bus protinga, žuvis bus ten, kur ją laikote. Paspauskite per stipriai – žuvis išslys iš po delno ir nuskris į kitą virtuvės galą.
Man keista, kad aš turiu aiškinti tokius elementarius dalykus, bet atrodo, kad nėra kas Vyriausybei paaiškina.
Bus dar daugiau ir dar įvairesnio nepaisymo, taisyklių interpretavimo, ignoravimo, oportunistinių landžiojimų per landas ir skyles tvoroje, nes žmogus yra biologiškai labai adaptyvus ir prisitaikydavo dar ne prie tokių dalykų.
Kai neurotikai tėvai nuolatos zirzia ant savo vaikų, penkiasdešimt kartų per dieną laidydami nurodymus, rekomendacijas, draudimus, taisykles – apsirenk šilčiau, ne šitą kepurę, pasirišk šaliką, kur čia taip eisi apsirengus, kada grįši, pas ką būsi, būtinai pavalgyk, imk daržovių, pasidėk telefoną – tai vaikai tiesiog nustoja reaguoti į bet kokius tėvų žodžius.
Man, pavyzdžiui, jau yra visiškai tuščias garsas kasdieniniai pabaubenimai apie susirgusiųjų ir numirusiųjų skaičių. „Visi mirsim“, sakau linksmai pats sau.
Panašiai sakydavau kai kuriems keleiviams lėktuvuose, kurie, vos nusileidus, puldavo griebti rankinį bagažą ir veržtis prie išėjimo, kaip spermatozoidai prie kiaušialąstės: „žinokit, kol durys uždarytos, niekas neišlipsim, o kai atidarys, tai išlipsim visi, ir visi tuo pačiu autobusu važiuosim iki terminalo“.
Manęs nebedomina, kokios šalys ten atidarytos, kokios uždarytos, kas dar žada kokių skiepų ir iki kelintų metų Mindauginių mes paskiepysim septyniasdešimt ar kiek ten procentų, ir ką žada ar nežada premjerė Šimonytė, nes nieko iš jos jau seniai nebegirdžiu, kas man patiktų ar būtų įdomu, tai kam dar klausyti? Jeigu norėčiau sau gadintis nuotaiką nuobodybe ir pasikartojimais, paimčiau skaityti Algirdo Brazausko prisiminimus.
Suprantate, jei filmą žiūri trisdešimt minučių, ir patinka vis mažiau ir mažiau, tai kam dar toliau vargintis? Geriau jau nebus.
Jei atidaryta pupelių skardinė šaldytuve vis nemaloniau kvepia, tai naivu tikėtis, kad rytoj pauosčius ji gali nustebinti gaivumu ir sugrįžti prie šviežumos. Pupelės tiesiog išėjo iš galiojimo. Kaip ir ši Vyriausybė.