Išrinktojo prezidento pavardės jūs šiandien iš manęs neišgirsite. Nes išrinkti gali bet ką: ar iš žinomų kandidatų ir kandidačių, ar gali atsirasti naujas asmuo, ir tada patys nesuprasite, kaip čia įvyko, atsirado iš niekur, staiga pradėjo kilti populiarumo reitingai, nesunkiai išeina į antrą turą, o antrąjame laimi nemaža persvara.
Ir mes visi stovime ir skėsčiojame rankomis, komentatoriai ir apžvalgininkai vaikšto vienas pas kitą po laidas ir aiškinasi, vai vai, kaip čia taip galėjo atsitikti, kas galėjo pagalvoti ir kas dabar bus. Ir niekas nežino atsakymo.
Paskaitykite tą pokalbį, net jei manote, kad jums absoliučiai viskas yra žinoma apie politines technologijas ir manipuliavimą. Aš irgi maniau, kad viską žinau. Ten viskas baisiau.
Tai labai nejauku skaityti, ypač kai prisiminimai vis dar gyvi. Ir kelionės sraigtasparniu po kaimus ir miestelius, ir nuotraukos, ir kandidato dainuojamos dainos - nieko nebuvo atsitiktinio, viskas buvo režisuota ir kruopščiai apgalvota.
Baisiausia yra ne tai. Kraupu yra tai, kad iš kandidato, kuris pasižymėjo verksmingu balsu ir neryžtinga intonacija („vyras su ašara prie akies") buvo padarytas nugalėtojas, ir pasekmes mes jaučiame ligi šiol - „Skrajojantis Rolandas" ligi šiol atstovauja mums Europos parlamente, važinėja į Rusiją ir susitikinėja su aukštais pareigūnais, net pasakoja Maskvoje susitikęs su Vladimiru Putinu, nors Maskvoje niekas apie tai nieko negirdėjo. Galimas daiktas, tiesiog pavardę Pakso ne taip užsirašė, ar dar kažką.
Jei iš Pakso galėjo padaryti prezidentą, tai reiškia, kad tinkamai pritaikius politines technologijas, įmerkus pinigų ir pasamdžius geriausius specialistus, į tą postą galima išstumti praktiškai bet kurį iš žinomų politikų (galbūt ne Vytautą Šustauską), jeigu jis tik yra pakankamai prognozuojamas ir gerai vykdantis komandas. Kalba tai, kas liepta, būna ten, kur reikia, fotografuojasi taip, kaip reikia ir dalyvauja televizijos laidose. Šneka, kas pasakyta.
Paksas nebuvo geras kandidatas, nebuvo talentingas ar charizmatiškas - atvirkščiai, jo klausant, darydavosi nejauku. Atrodė, kad vyras bando atrodyti kietas ir valingas, bet tie bandymai buvo kaip vaiko mojavimas plastmasiniu kardu ir gailūs šūkčiojimai, skirti įbauginti priešininkus, bet nebaisūs niekam. Nebuvo smagu tai stebėti ir klausyti. Na ir kas? Vis tiek jį išrinko. Įvyko stebuklas?
Ne. Būtų buvę geriau, jei tai būtų buvęs stebuklas ar juodoji magija, nes tada šįkart galima būtų kviesti kunigą į talką, kad užkirstų kelią tokiems dalykams 2019 metais. Bet deja.
Tai ne stebuklai, tai tik mokslinis manipuliavimas, aukštosios technologijos ir rinkėjų programavimas žymiai patikimesniais būdais, negu dresuojami šuniukai dresūros mokyklose.
Visas tas košmaras gali įvykti jau kitąmet mūsų visų akyse - viskas bus matoma, atvira ir beviltiška, kaip skriejantis į tuščius vartus futbolo kamuolys. Kaip automobilio durelės, kurias užtrenki suprasdamas ir žinodamas, kad viduje liko automobilio rakteliai, bet jau pradėjai dureles uždarinėti ir akimirką savo veiksmų nebekontroliuoji, tik pats supranti, kad savo rankomis darai blogas pasekmes, bet absoliučiai nieko negali padaryti su savimi.
Jei mes gausime tokį prezidentą, tai nebus gerai, nes Daukanto aikštėje mums reikia savo galva veikiančio žmogaus, o ne programuotus nurodymus vykdančio aktoriaus.
Mums labai pasisekė, kad daug metų po Rolando Pakso skandalo turėjome kitokius prezidentus, kokius turėjome. Ir Valdas Adamkus, ir Dalia Grybauskaitė patys priima sprendimus, kartais, be abejo, darydami klaidų, kartais neišnaudodami turėtų galimybių, bet jie neklausė svetimų komandų.
Kas dabar bus? Nežinau. Viskas atrodo, kaip dviratis, priremtas prie stulpo miesto centre. Neprirakintas. Jūs žinote ir suprantate, kad jį nuvarys, tai tik laiko klausimas, bet nežinote, kas tai padarys. Gal kažkas iš žinomų personažų, o gal ir pirmą kartą matomas.
Galiu tik tiek paguodos žodžių pasakyti, kad sintetiniu prezidentu turbūt negalės tapti nei Ramūnas Karbauskis, nei Saulius Skvernelis, nes ir vienas, ir kitas nelinkę klausyti visų tų technologų ir savo darbus daro patys. Galima jų nemėgti, bet tiesa yra tai, kad jie abu savo postus ir valdžią pasiekė savomis rankomis: žaliųjų valstiečių pergalė nebuvo moksliškai planuota ar gudriai strateguota, tiesiog šis bendraminčių būrys su kukliomis išmonės atsargomis lengvai paėmė ir pakėlė nuo žemės besivoliojančią pergalę. Žalstiečiai tiesiog pasirūpino kreiptis į tuos rinkėjus, į kuriuos niekas nesikreipė. „Atsibundu - rinkimai laimėti".
Tačiau taip, kaip paskutinių Seimo rinkimų, prezidento rinkimų nelaimėsi. Čia reikia žymiai plačiau užgriebti, didesniam vargdienių procentui smegenis užpudruoti. Nepakaks tik žadėti didesnio minimalaus atlyginimo ar bartis ant prekybos centrų ir bankų - tai kiekvienas kandidatas gali daryti, čia didelio išmanumo nereikia.
Požiūris turi būti moksliškas ir tikslus, ir visas darbas nukreiptas į tuos, kas nenori atsakomybės ir vargo, tik nori ramaus ir gero gyvenimo, ir nesukti galvos. Tokių žmonių, deja, yra daugiausia.
Prieš keletą metų skaičiau interviu su jauna moterimi, kuri išvažiavo dirbti į Norvegiją, dirbo žuvies fabrike valytoja, dėl nieko nesuko galvos, neturėjo ir nenorėjo turėti jokių planų, ambicijų ir iššūkių. Iš esmės ji buvo komoje ir jai toks gyvenimas labai patiko. Tūkstantis komentatorių rašė, kad ir jie labai norėtų tiksliai to paties gyvenimo, ir čia mes turime tą rinkėjų masę, kuri išrinks naująjį prezidentą.
Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda, jei nori išeiti į antrąjį turą, turėtų pradėti kalbėti irgi lygiai taip pat, bet nežinau, ar sugebės, ar nebus jiems bjauru. Nors jei jie nesugebės, atsiras, kas sugeba.
Rinkėjams reikės sakyti, kad viskas bus gerai, kad niekuo nereikės rūpintis, valstybė sumažins parduotuvėse kainas ir padidins atlyginimus, nubaus verslininkus ir padarys taip, kad tie verslininkai būtų geri darbdaviai, paims iš tų, kas per daug turi ir padalins tiems, kas turi mažiau, ir visa tai atsitiks magišku būdu, ir paprastam žmogui niekuo nereikės rūpintis ir nereikės sukti galvos. Bus ramus, sotus, orus, teisingas gyvenimas, ir viskas išsispręs labai paprastai.
Ir reikės dažnai tai kartoti. Kai tik atsiras kandidatas, kuris lygiai taip pat pradės kalbėti, kaip čia pasakiau, žinokite, kad jis (arba ji) ir yra būsimas šalies prezidentas.