Užkalnis. Žlibinėtojai pro taukuotus sovietinius akinius

Pradėsiu nuo atsiprašymo: antraštė nėra diskriminavimas ar išpuolis, nei atviras, nei paslėptas, prieš žmones su akiniais, tamsiais ar veidrodiniais, pigiais ar brangiais, su dioptrijomis ir be jų. Aš ir pats 52–aisias gyvenimo metais įsigijau dvejus akinius, vienus skaitymui, kitus – vairavimui. „Taukuoti sovietiniai akiniai“ yra metafora, kuri dar bus paminėta ir tekste.

Sakykit, o pasiilgote mano gyrimosi apie gyvenimą užsienyje? Jei taip, jūsų svajonė išsipildė, nes viena detalė bus būtina šiandieniam pasakojimui.

Gyvename šiuo metu prie Como ežero, Lombardijoje, ir nemažai įkeliu nuotraukų (dažniausiai su šuniukais), kur parodyta buvimo vieta. Yra žmonių, kurie rašo ir komentuoja, ir tarp jų yra atskiras pogrupis, kurio nariai vis parašo, kad mūsų kaimynas yra rusų propagandininkas Vladimiras Solovjovas (iš tikrųjų jo vila yra prie tos pačios pakrantės, kur gyvename mes – ji gretimame Calozzo miestelyje, už vos kelių kilometrų).

Kai kurie komentatoriai dar paklausia, ar visi propagandininkai susirinkę prie to paties ežero. Čia jie taip mane vertina, nes juk esu konservatorių ir Landsbergių šeimos apmokamas pakalikas; beje, visai netoliese, Šveicarijoje, yra Vytauto Landsbergio asmeninė pilis, kur aš kartais nuvažiuoju suplauti indų po puotų (prie stalo manęs nesodina) ir dar šluoju grindis profesoriaus žirgyne prie pilies. Ten jis turi ristūnų kolekciją: gražūs žirgai, graži pilis, tik neleidžia man nieko fotografuoti, nes bijo, kad žiniasklaida sužinos, kur Vytautas Landsbergis su Gediminu Vagnorium paslėpė pinigus, kuriuos gavo, išvogę kolūkius.

Kodėl tai pasakoju? Nes tiems komentatoriams vienintelis dalykas, ką jie žino apie šią nuostabaus grožio vietą, Como ežerą, yra rusų propagandininko pavardė. Nei bažnyčios aukštai kalnuose, nei 2000 metų senumo takai ir laiptai, sudėlioti dar senovės romėnų, nei kad tai giliausias ežeras Europoje (neskaitant Norvegijos, bet norvegams bepigu: su nebrangia lietuvių migrantų darbo jėga jie kokio tik nori gylio ežerus išsikasa), nei kad čia iš čiaupo bėga toks vanduo, kad gyventojai neperka mineralinio: visas vandentiekis užpildomas tik iš kalnų šaltinių ir jo nereikia net filtruoti – ne, jie nieko šito nežino. Jie yra girdėję tik Solovjovo pavardę.

Kodėl? Mat jie ligi šiol semiasi visų žinių iš rusiškos žiniasklaidos. Kitokia jiems neegzistuoja. Londonas = rusiški filmai apie Sherlocką Holmesą (dar ir pabarsto kliedesių, kad rusų aktorius Livanovas yra Anglijos karalienės pripažintas geriausiu Holmeso vaidmens atlikėju, nors tai yra rusų propagandos prasimanymas, jis gavo Britanijos apdovanojimą už nuopelnus teatrui ir vaidybai). Japonija = šalis, kuri pripažino rusišką filmą apie ežiuką rūke geriausiu visų laikų animaciniu filmu ir japonai vien tik tą ežiuką ir težiūri ligi šiol. Majamis = miestas (o gal šalis, arba valstija, jie tiksliai nežino), kur turi namus visokie rusiško popso atlikėjai, kuriuos dar įleidžia į šalį. Alpės = kalnai, per kuriuos kariuomenę vedė karvedys Suvorovas. Šveicarija? Ten gyveno Vladimiras Leninas. Suomija irgi. Niujorkas? Ten visi dievina rusų baletą. Kai atvažiuodavo Didžiojo teatro trupė, visas miestas nieko kito nebeveikė, tik stovėjo eilėse, kad galėtų pamatyti. Į kiekvieną spektaklį ateidavo po pusę milijono žiūrovų.

Jie pasaulį pažįsta tik taip. Pro taukuotus, apmusijusius, kreivai rodančius sovietinius akinius.

Prieš dvidešimt penkerius metus, kai apie tai rašydavau dar jaunas būdamas, man sakė: baik tu, suprask, jie gi ką tik iš Sovietų Sąjungos – pasikeis, išmoks, atsivers jiems akys.

Atsivėrė kas tik nori, tik ne akys. Anų laikų marinuoti sovietikai dažnas jau išėjo į geresnį pasaulį. Subrendo nauja karta, ir joje viskas iš esmės taip pat. Rusocentriškų gyventojų procentas lietuvių tarpe nepasikeitė – kai tuo tarpu rusų kilmės Lietuvos gyventojai visiškai integravosi ir yra kur kas energingesni Lietuvos patriotai negu daugelis lietuviškas pavardes nešiojančių asmenų. Kiti net anglų kalbą jau išmoko, bet vis tiek balsas iš Maskvos mieliau skamba.

Kodėl taip? Nes jie ne rusų kalbą vertina (nors dažniausiai pradeda šaukti, kad nepainiokim kultūros su politika, kad ten, Rusijoje, visko tiek: ir Tolstojus, ir Dostojevskis, ir Čaikovskis, nors patys neatskirtų gulbių ežero nuo grybų karo). Jiems artimas būtent sovietinis mąstymas, istorijos pateikimas, pasakojimo stilius, sentimentalumas, inertiškumas, dramų vaikymasis, paprastų dalykų mitologizavimas, mistinio dvasingumo sureikšminimas, ir tai traukai jie negali atsispirti, kaip vaikas negali atsispirti nesveikam maistui.

Palauk, Užkalni – ar tik tu čia mums nesakai, kad kažkas blogai su rusišku būdu matyti pasaulį? Nejau ne visos kultūros lygios? Ar tu tik ką radai kažkokią patologiją normalioje tautoje?

Būtent tai ir sakau. Rusija nėra normali šalis, sukurta ir valdoma žmonių savo pačių labui, ir per visą istoriją vargiai tokia buvo. Dabar Rusijos žmonės jau daugiau nei šimtmetį yra minkomi ir kočiojami, deformuojami režimo, kurį pradėjo žmogžudžiai–perversmenininkai, tęsė ir toliau administravo kiti žmogžudžiai, kankintojai, prievartautojai ir vagys – ta pasaulėžiūra yra kalinių pasaulėžiūra, ten lagerio vertybių sistema, ir ji negali būti tolygi laisvojo pasaulio sistemai.

Tai nėra neišgydoma trauma: daugelis žmonių, pabėgę iš to lagerio, ima keistis, ir būtent todėl kurį laiką pagyvenę emigracijoje jie jau kalba kitaip, pasakoja kitaip, domisi kitais dalykais ir neieško savo nebūtos didybės patvirtinimų kiekviename žingsnyje.

Vakaruose yra savų bėdų, tačiau laisvės principas, individo viršenybė prieš grupę bei teisė siekti sau laimės yra žmogiškumo pagrindas, o teritorija, kur žmonės kalba, galvoja ir veikia pagal kalėjimo principus, yra žmogiškumui ir civilizacijai priešinga. Būtent todėl visi sovietiniai filmai, net tas vadinamasis „aukso fondas“, visokios „Likimo ironijos, arba po pirties“ ir panašus cukruotas toksinis šlamštas gali būti įdomūs tik kaip traumos studija ir jos atspindys. Lageryje nieko, kartoju – nieko teigiamo nėra ir negali būti sukurta. Pragaras neturi gerųjų pusių, net jei ten gyvenusieji bando jas išsigalvoti („na ir kas, kad verdanti smala, užtat už šildymą nereikėdavo mokėti ir šaligatviai neapledėję“).

Tačiau kodėl man rūpi tie žmonės, kurie žiūri į pasaulį pro sovietinius akinius? Nes jie turi tokius pat pasus, kaip ir aš, ir balsuoja rinkimuose, o jų supratimas apie mūsų šalies saugumą, gynybą, ekonominę nepriklausomybę yra išmoktas iš laidų, klausytų per traškantį laidinį lagerio radijo imtuvą. Kol jų tiek daug, dėl Lietuvos likimo nesijaučiu saugus.