V. Abromaitis. Ginklavimosi varžybos: Rusija ar Vakarai?

Rusija kaltina Vakarus, kad šie pradeda naujas ginklavimosi varžybas. Tuo tarpu Rusija, anot V. Putino, „iš principo yra prieš bet kokias ginklavimosi varžybas, tačiau jei mūsų teritorijai gali kilti grėsmė, turime savo ginkluotąsias pajėgas nukreipti ten, iš kur minėta grėsmė kyla.“

Ši idėja, neva tiek dabartinio kraujo praliejimo Ukrainoje, tiek NATO ir Rusijos konfrontacijos priežastis, yra Vakarų valstybių su NATO priešakyje provokacija, išsakoma vis dažniau. Šios nuomonės atstovai teigia, kad NATO bandymai patraukti Ukrainą iš Rusijos įtakos sferos išprovokavo Vladimirą Putiną ginti Rusijos „teisėtus“ strateginius interesus pasirenkant karo su Ukraina kelią. Rusija šį realpolitik grįstą požiūrį išnaudoja tiek veiksmams Ukrainoje, tiek intensyvėjančiam ginklavimuisi ir militarizacijai pateisinti. Kyla klausimas, ar tokie Rusijos kaltinimai turi kokio nors pagrindo?

Toks naratyvas pateisina Rusijos agresiją kaip atsaką į tai, kad Vakarai ne kartą peržengė išskirtinai Rusijos interesus žyminčias ribas. Nuomonės proponentų yra ir Vakaruose: net ir tarptautinių santykių mokslininkas Johnas C. Mearsheimeris teigia, kad dabartinė krizė yra išskirtinai Vakarų kaltė. Nuomonė grindžiama keliais teiginiais: visų pirma, esą Vakarai sulaužė savo pažadą neplėsti NATO į Rytus mainais į sovietų leidimą Vokietijai susivienyti, ir provokavo Putiną NATO plėtra.

Antra, Vakarai kišosi į Rusijos kaimynystės reikalus ir susipriešino su Rusija dėl demokratinės ir pilietinės visuomenės iniciatyvų finansavimo Ukrainoje, Gruzijoje, ir, aišku, pačioje Rusijoje. Būtent dėl to, ir tik dėl to Rusija nesitraukia iš Ukrainos ir toliau ginkluodamasi didina karines išlaidas.

Putino propaganda tik dar labiau stiprina šio naratyvo sklaidą. Kremlius teigia, kad Rusija iš esmės yra prieš bet kokias ginklavimosi varžybas, nes jos sumažintų Rusijos ekonomines galimybes ir tik reaguoja į galimas grėsmes jai įkandamomis priemonėmis. Tad įkandin JAV planams Baltijos šalyse, Lenkijoje, Bulgarijoje bei Rumunijoje išdėstyti sunkiąją karinę techniką, Kremlius įspėjo, kad duos atsaką ir suaktyvins karinę veiklą Baltarusijoje bei palei savo vakarinę sieną.

Taip pat buvo paskelbta, kad branduolinės ginkluotės arsenalas papildomas 40 naujų tarpžemyninių balistinių raketų. Tokį elgesį Rusija motyvuoja JAV planais dislokuoti sunkiąją ginkluotę NATO partnerių Rytų Europoje teritorijoje – anot Putino, JAV vadovaujamas aljansas „artėja prie Rusijos sienų“. Tuo tarpu NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas teigė, kad NATO nesiruošia dalyvauti ginklavimosi varžybose, tačiau turi vykdyti įsipareigojimus partnerėms.

Trumpai tariant, Rusija ir NATO kaltina viena kitą ginklavimosi varžybų iniciavimu. Rusija tvirtina, kad tiek dėl Ukrainos, tiek dėl Rusijos ginklavimosi kalti Vakarai. Iš kitos pusės NATO argumentuoja, kad savo veiksmais tik siekia užtikrinti savo narių saugumą. Tačiau norint suprasti, kas iš tikrųjų bando kurstyti naujas ginklavimosi varžybas, būtina pažvelgti į NATO ir Rusijos konfrontacijos laiko skalę.

Aišku, kad Rusija, nuolat skleisdama sau palankią propagandą apie NATO kaip ginklavimosi varžybų iniciatorę ir bazių kūrimo planus Rytų Europoje tik siekia nukreipti akis nuo savo agresijos bei sustabdyti vykstantį NATO Rytų flango stiprinimą.
Naivu tikėtis, kad NATO atsitraukus ir nusileidus, Rusija sustabdytų savo ginklavimąsi.

Vytautas Abromaitis

NATO padvigubino greitojo reagavimo pajėgų dydį bei paskelbė apie sunkiosios ginkluotės dislokavimą rytų flange tik paaiškėjus, kad Rusija toliau plėtoja ir nesiruošia nutraukti agresijos Ukrainoje. Tuo tarpu Kremlius, pavadindamas NATO veiksmus naująjį Šaltąjį karą signalizuojančia provokacija, nutyli, jog Rusija jau nuo pat 2008-ųjų metų atnaujina savo pajėgas ir vykdo intensyvią strateginių raketinių pajėgų plėtrą ir branduolinių pajėgumų arsenalo atnaujinimą.

Tad nepaisant Kremliaus kaltinimų, esą NATO išnaudoja Ukrainos krizę didinant pajėgas Rytų Europoje ir taip „atgaivinant“ karinį bloką, Rusija taip tik bando pateisinti vykdomą militarizaciją bei karinę modernizaciją. Kiekvieną žinią apie Vakarų gynybinius veiksmus Kremlius išnaudoja kaip galimybę sustiprinti savo pozicijas ir pateisinti savo veiksmus. Kai tik NATO paskelbė planus stiprinti pozicijas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, Putinas paskelbė apie būtinybę Rusijai peržiūrėti savo gynybos doktriną. Šie planai buvo įvykdyti, ir atsakydama į NATO priartėjimą, kurį Rusija vertina kaip puolamosios grėsmės didinimą, doktrinoje buvo pabrėžta Rusijos teisė konvencinės atakos atveju taktiškai panaudoti branduolinį ginklą.Nenuostabu, kad toks Rusijos elgesys skatina ypač JAV pamiršti dešimtojo dešimtmečio „branduolinę alergiją“, ir vėl pradėti ginklavimąsi investuojant į branduolinio atgrasymo programą ir plečiant savąjį branduolinių raketų arsenalą.

Aišku, kad tarp Rusijos ir JAV kaista naujos ginklavimosi varžybos, tačiau šį kartą neapsiribojama tik branduoline ginkluote – dvi didžiosios karinės galios bando vystyti naujo tipo hipergarsines raketas, galinčias per valandą pasiekti taikinius triuškinančiu tikslumu. Vis dėlto, ir šioje srityje Rusija bando išnaudoti argumentą, esą Rusija, kurdama naujo tipo ginkluotę, tik bando „suspėti“ su JAV.

Vis dėlto, JAV kuria hipergarsinį ginklą kaip sudedamąją „globalaus smūgio sistemos“ programos dalį ir siekia sukurti pajėgumą taikliai pasiekti taikinius tarpžemyninėmis nebranduolinėmis raketomis rekordiniu laiku. Tuo tarpu Rusija kuria ginklą, galintį nešti tiek branduolinį, tiek konvencinį ginklą, tačiau žaidžia kaltinimo žaidimą ir tvirtai tikina, kad JAV projektai šioje srityje kelia grėsmę Rusijos branduoliniam pranašumui ir „atgrasinimo pajėgumams“.

Žvelgiant į Rusijos retoriką ir realius veiksmus, darosi aišku, kad Kremlius su Putinu priešakyje tik slapstosi už kaltinimų Vakarams. Pažvelgus tiek į dabartinę Rusijos gynybos padėtį, tiek į laikotarpį nuo pat 2008 metų ir Rusijos kariuomenės reformos pradžios, matyti, kad savo veiksmais Rusija kursto agresiją jau ne vienerius metus, ir šių provokacijų kulminacija matoma Ukrainoje. Tuo tarpu NATO nesiekia „nei šalto, nei karšto“ karo su Rusija – priemonės, skirtos sąjungininkų saugumo užtikrinimui, yra būtinas ir logiškas atsakas į prieš tai vykusias ir tebevykstančias Rusijos provokacijas ir agresiją. Esant tokioms sąlygoms, aišku, kad Rusija, nuolat skleisdama sau palankią propagandą apie NATO kaip ginklavimosi varžybų iniciatorę ir bazių kūrimo planus Rytų Europoje tik siekia nukreipti akis nuo savo agresijos bei sustabdyti vykstantį NATO Rytų flango stiprinimą.

Naivu tikėtis, kad NATO atsitraukus ir nusileidus, Rusija sustabdytų savo ginklavimąsi. Remiantis „The International Spectator“, nuo 2000 m. iki 2013 m. JAV karinės išlaidos padidėjo 56 proc., tuo tarpu Rusijos – 170 proc., tad akivaizdu, jog Rusijos ginklavimasis yra ne reakcija, bet kryptingas ir besitęsiantis procesas, kurio Rusija nesiruošia nutraukti – nuo 2014 m. Rusijos gynybos išlaidos dar labiau išaugo, ir šiemet pasiekė didžiausią lygį per visą posovietinės Rusijos istoriją. Būtent dėl to svarbu suprasti, kad tik atgrasymo (deterrence), o ne įtraukimo (engagement) politika santykiuose su Rusija gali užkirsti kelią tolesnėms Rusijos provokacijoms.

Susiklosčius dabartinei situacijai, NATO, nepaisant Rusijos siunčiamų signalų, turi toliau didinti matomumą Rytų flange, ir tik rūpinimasis Rytų Europos saugumu bei realūs veiksmai užtikrinant regiono saugumą, be užuolankų duodant suprasti, kad Rytų Europa rūpi Vakarams, gali numalšinti Putino agresiją.