„Kaip teigė R. Vaitkus, diskutuojant su E. Jovaiša, buvo bandyta ieškoti bendrumų, ir jų ne vienas radosi“ (paryškinta V.B.):
„būtų įteisintas bendrojo ugdymo mokyklų klasių komplektas“
Visų pirma reikia politinio apsisprendimo, kodėl tai bus daroma, koks tikslas. Spėju, kad regionuose, mažuose miesteliuose ir kaimuose būtina išlaikyti mokyklas, nors ir mažas. Finansavimas visos šalies mokykloms pagal principą „klasės krepšelis“, naikinant „mokinio krepšelį", bus manipuliatyviai išnaudojamas didelių mokyklų. Jos skaidys didesnes klases į minimaliai leidžiamo dydžio klases ir taip gaus daugiau klasių krepšelių . Tai smarkiai padidins didelės mokyklos finansavimą, nors naujo finansavimo modelio tikslas visai ne tas. Regis ir dabar mokinio krepšelis mažose kaimo mokyklose ir taip yra dvigubai didesnis negu miestuose, bet ir to nepakanka. Jei būtų politiškai nuspręsta, reikėtų taikyti pozityviosios diskriminacijos principą: klasės krepšelio principą taikyti tik mažakomplektėse mokyklose ir klasėse, kad būtų garantuotas orus finansavimas. Arba tokias mokyklas tiesiog finansuoti pagal pakankamumo kriterijų (apskaičiuoti kaštus individualiai mokyklai ir juos finansuoti), jose visai atsisakant bet kokios krepšelizacijos.
„pagal valstybės užsakymą būtų apmokamos bakalauro studijos“
Tai nieko naujo, taip yra ir dabar. Pusė studentų ir dabar studijuoja valstybės apmokamose studijų vietose, tai dabar ir yra „valstybės užsakymas“. Nebent valstybės finansuojamiems studentams būtų keliamos papildomos sąlygos (atidirbti Lietuvoje), ir jei tai neprieštarautų Konstitucijos nuostatai, kad gerai studijuojantys studijuoja nemokamai. Konstitucijoje papildomų sąlygų nenumatyta. Tai gali būti nebent sutartyse su studentu, savanoriškai. Galbūt visą studijų apmokėjimą tada tektų pervesti į tikslinį valstybės užsakymą, bet tokiems skaičiams studentų tai nerealu.
Finansavimo principą galima ir iš esmės pakeisti. Pvz., nustatyti valstybės kvotas (pagal valstybės galimybes, kaip sakoma KT išaiškinime) pagal kryptis, visi visų studijų programų studentai mokėtų vienodai, o valstybė padengtų skirtumą iki pilnų programos studijų kaštų. Pvz., visi mokėtų po 1 tūkst. eurų, o valstybė dar apmokėtų nuo 0,5 tūkst eurų (mažiausių kaštų studijų programose) iki 3 tūkst. eurų (pvz., odontologams, muzikams, lakūnams). Geriausiai studijuojantiems įmokos būtų grąžinamos vieną kartą per metus. Jei nepasitikima, kad studentai būtų teisingai įvertinti (nes tai jiems grąžintų įmokas), egzaminuose kartu su dėstytoju turėtų/galėtų dalyvauti išorės vertintojai. Taip atsisijotų „nemokytini“, nes dabar patiems universitetams ranka nekyla atsisakyti akademinio standarto nepasiekiančių studentų (tiksliau, pinigų).
Gali būti studentų, kurie net neišlaikę egzaminų norėtų studijuoti toliau. Tada jie mokėtų pilną kainą patys, tai būtų neformalios studijos, diplomo jie negautų, tik pažymėjimą, kad „išklausė“. Šiais laikais tai normalu, jie kaups kreditus (kai išlaikys egzaminą), kitas kompetencijas įgaus neformaliai studijuodami. Juk gal yra norinčių tiesiog išmokti, bet nebūtinai jiems reikia diplomo, pvz., senjorai. Senjorų (54+) neformalios studijos jau dabar remiamos valstybės milijonais iš ES fondų, tik balažin, kas jas vykdo. Neturi būti pažeistas Konstitucinio teismo išaiškinimas, kad negalima drausti studijuoti norintiems, jei universitetai turi tam sąlygas. Tegul šviečiasi, visuomenei tai ne į į blogą. Jei jie skolas likviduos, jų statusas grįš į formalias studijas.
Valstybei vertėtų dar pagalvoti ir apie studento pavienių kreditų finansavimą, tai galėtų vykti konkurso būdu. Kai kas norėtų įgyti tik keletą kreditų, jei jiems trūksta konkrečių kompetencijų dirbant. Valstybė ir žmogus sutaupytų. Tada nebūtų švaistomi pinigai antram, trečiam diplomui. Pakartotinius diplomus mėgsta aukštosios mokyklos, nes tai papildomi pinigai, o pavieniai kreditai atneštų jų mažiau. Svarbu gerai informuoti darbdavius. O jie jau nebe visada žiūri vien į diplomus, o vis labiau į konkrečias kompetencijas. Tai rodo ir padidėję diplomuotų mokinių skaičiai profesinėse mokyklose ir mokymo centruose. Ar universitetai ir kolegijos tam nepasirengę?
„komerciniai“ studentai nesimokytų kartu su tais, kuriems už studijas apmokėtų valstybė“
Mokantys už studijas studentai nėra raupsuotieji. Dažnose konkurencingose studijų programose jie yra net labai geri abiturientai (pvz., medicinoje, kitur). Tai būtų nesąmonė ir diskriminacija tų, kurie iš paskutinių išgalių moka už studijas. Be to, taip organizuotų studijų kaštai išaugtų dvigubai. Pvz., medicinoje 30 studentų sėdėtų vienoje auditorijoje (nemokantys už studijas), dar 30 kitoje auditorijoje (mokantys už studijas), du kartus tą patį dėstytų tas pats dėstytojas. O galėtų dėstyti vieną kartą 60-čiai studentų. Kai kur net reikės samdyti daugiau dėstytojų. Ir visi jie uždirbs mažai, dar mažiau negu dabar, nes resursai bus išskaidyti. Taigi šis pasiūlymas yra karšų išpūtimas dvigubai, nes dabar pusė studentų studijuoja už savo lėšas.
„politikai sutarė, kad greičiausiai kai kurie universitetai turėtų jungtis. Kaip sektinas pavyzdys buvo paminėtas LEU ir Vytauto Didžiojo universiteto sprendimas apsijungti“
Universitetų jungimas (-sis) turi turėti aiškų tikslą. Pvz., studijų kokybės gerinimas sukūrus geriausių tų aukštųjų mokyklų programų ir dėstytojų banką (pvz., geriausi VDU dėstytojai dėstys ir LEU-t.y. Vilniaus filiale, pvz., profesorius G. Mažeikis, o LEU geriausi dėstytojai dirbs ir Kaune, pvz., LEU filosofijos profesorė J. Baranova), resursų taupymas, kaštų mažinimas, mokslo rezultatų sumavimas, studijų artumas nuo studento gyvenamosios vietos.) Kol kas aiškus tikslas nedeklaruojamas. Tik nujaučiamas, nes vieniems reikia gelbėtis, kitiems susijungimo pinigų, NT pardavimui, NT kitame mieste, ...
Kažkodėl žadami dideli universitetų „susijungimai“ garsiai deklaruojami, bet rezultatas numatomas paskutiniais ES finansavimo laikotarpio metais. Gal viskas išeis švilpukui ir susijungimo šnypštukui? Gal dar kokį „jungtinį“ korpusą pasistatys? Ar to mums pakanka ir ar tai bus išsvajotas universitetų susijungimas? Pirmiau jungtinio universiteto Statutas turi būti patvirtintas Seime, tik tada susijungimas finansuojamas.
Deja, universitetų jungimasis kol kas turi ir ES pinigų „įsisavinimo“ kvapelį. Ir praeitame ES fondų laikotarpyje, politinėse kadencijose susijungimui planuota ir išleista dešimtys milijonų eurų „susijungimui“. Kokia tų milijonų pridėtinė vertė? Būtina atlikti analizę ar auditą, nustatyti rezultatą ir pridėtinę vertę. Pinigai mūsų visų, todėl mums ir reiktų žinoti, kur išleisti tie pinigai: NT, dėstytojams ar gražioms galimybių studijoms? Ar kas pasikeitė, išskyrus kelias iškabas ir vadovaujančių pareigybių pavadinimus? Ir atlikti tokią analizę turi ne ŠMM, ne patys universitetai ir ne Rektorių konferencija. Patikimiausiai ją atliktų VPVI, VPT, FM ar VK, o dėstytojų ir mokslininkų apklausas - nepriklausomos sociologinės firmos.
Be to, mokslo rezultatų aritmetinis sumavimas gali atnešti ne tik naudos, bet ir žalos. Taip, kelių universitetų mokslo rezultatus sudėjus į krūvą, jungtinio universiteto mokslo rezultatai padidės be jokių papildomų pastangų. Čia vertėtų išstudijuoti VU ir penkių (5) mokslo institutų sujungimo pavyzdį. Ar VU tarptautiniuose reitinguose pakilo tik aritmetiškai pridėjus prijungtų institutų mokslo rezultatus, ar dėl kitų rodiklių pagerėjimo?
„teks rasti sprendimą, kaip derėtų elgtis su regioniniais Klaipėdos ir Šiaulių universitetais, kurie buvo įsteigti siekiant pritraukti studentus būtent iš šių regionų“
Taip, tai skaudulys, atsiradęs įvedus studento krepšelius ir didiesiems universitetams norint pasidalinti mažesnių ir regioninių aukštųjų mokyklų finansus. Tai tapo šių universitetų susinimo politika. Tyrimai rodo, kad studentai norėtų mokytis arčiau namų (mažiau išlaidų šeimai, dar vis mato ateitį tame regione), bet negavusieji valstybės krepšelio, traukia į Vilnių ar Kauną, tikėdamiesi ten gauti darbo studijų mokesčiui ir pagyventi. Tada atsiranda dirbančių studentų problemos. O dabar net žadama juos atskirti į atskiras auditorijas kaip kokius raupsuotuosius. Na, vėlgi, nebent tikslas yra stiprinti tik du Lietuvos miestus, kitiems ateities nematant.
O negauna studijų krepšelio norintys studijuoti regione todėl, kad dažnai regioninių abiturientų brandos egzaminų rezultatai žemesni (tai irgi tyrimai rodo). Lietuvoje, priešingai negu mylimoje Suomijoje, rezultatai tarp šalies mokyklų labai skiriasi). Taigi, kai kas gimė ne vietoj ir ne laiku? Taip neturi būti. Suvienodinti mokinių pasiekimus rezultatus turėtų būti pagrindinė švietimo politikos siekiamybė. Visos Lietuvos mokyklos ir visi universitetai turi būti geri.
Mūsų šalis maža, todėl tikrai gali vykdyti skirtingas politikas didelių, klasikinių ir mažų bei regioninių aukštųjų mokyklų atžvilgiu. Žinoma, tai daryti dabar būtų sunku, nes universitetus pavertus VŠĮ (verslo ir NT subjektais), jie ir elgiasi kaip verslo įmonės. Konkurencija silpnesnius tiesiog suvalgo, perimdama klientus ir resursus.
Vertėtų kolegijas ir universitetus sujungti į tinklus, tada galiotų „teleskopo“ principas, kai dalis kreditų būtų pigesni, kiti brangesni, vyktų kreditų tarpusavio integracija ir užskaitomumas. Atsirastų ir universitetinės kolegijos. Kai kurioms kolegijoms, kurios jau dabar darosi stipresnės už universitetus, tai būtų labai patrauklu.
„Kalbėta ir apie mokytojų algas bei tinkamesnį pedagogų rengimą. Tiek socialdemokratų, tiek „valstiečių“ atstovai sutarė, kad šios problemos nepajudės iš vietos, jei nebus deramai sureguliuotas švietimo finansavimas, kuris tiesiogiai priklauso nuo šalies ekonominės padėties“
Tai ne tik nuo šalies ekonominės padėties priklauso, bet ir nuo politinio apsisprendimo. Nuo 1998 metų vis kalbama apie struktūrinę švietimo reformą. T.y. sumažinti išlaidas švietimui, pusę mokyklų uždaryti, pusę mokytojų atleisti. tai labai skatina IMF per SAP (beje, lapkričio 2 d. jų atstovas kažką panašaus savo nelogiškame pasisakyme neadekvačiai patvirtino). Tai ekonomizmas, kuris švietimui tikrai ne pats geriausias matas. Kol kas kalbama apie struktūrinę švietimo reformą. Deja, labai priklauso ir nuo socialinio pedagogų aktyvumo. „Deja“, nes tik pedagogams suaktyvėjus, bent jau prasideda dialogas su politikais.
Pedagogų rengimo reformai tiek pat metų kaip ir Lietuvos nepriklausomybei. Dabar vis daugiau universitetų imasi rengti mokytojus. Čia yra dvi galimybės - valstybės mastu apsispręsti, kad mūsų mokytojai palaipsniui visi turi turėti magistro laipsnį. Tai išspręstų ir daug kitų švietimo sistemos problemų. Pedagoginės studijos būtų lygiagrečios arba nuoseklios. Kita (ne)galimybė - nieko nekeisti. Tada savaime kai kurios aukštosios mokyklos nebegaus krepšelių ir neberengs mokytojų, juos perims kiti universitetai. Tik nereikia imtis dirbtinės reanimacijos. Geriau bendradarbiauti, jungtis ir tinklintis. Žinoma, neracionalu ir kiekvienam universitetui turėti savo pedagogų rengimo padalinius. Vilniuje ir Kaune pakaktų po vieną bendrauniversitetinį. Tam reiktų sutelkti kelių universitetų pajėgas, dabar niekur jos nėra pakankamos. Rašau, nors abejoju, kad tai pavyktų, jei net keliems fakultetams dažnai sunku susitarti, o ką jau kalbėti apie universitetus. Dabar geras laikas, jei reikia, daryti mokytojų rengimo radikalias pertvarkas, nes mokytojų paklausa maža. Ji padidės tik nuo 2024 metų.
„Aptarėme ir galimybę mokytojams, turintiems trisdešimties metų darbo stažą, išeiti į išankstinę pensiją. Jei būtų ja naudojamasi, siūlytume, kad tokiu atveju mokytojai jau nebegalėtų dirbti mokyklose, bet papildomai galėtų dirbti kitur“
Reikėtų suprasti, kodėl tai siūloma. Todėl, kad „Šioje šalyje nėra vietos senukams“, cituojant žinomo filmo pavadinimą. Siūloma tokia išėjimo į pensiją tvarka, kaip statutinėje tarnyboje (kariuomenėje, policijoje)? Juolab, švietimas tikrai yra nacionalinio saugumo svarbi, jei ne svarbiausia dalis. Būtų prasminga, jei tikrai mums tų mokytojų nebereikia ir tikrai juos pakeis genijai. Jei taip planuojama mokytojų skaičių sumažinti perpus (jei valdančioje koalicijoje kartais atsirastų konservatoriai, tai pažadėję ir taip nugramzdinę save antrame rinkimų ture), tai tikrai bus atleisti ne pensininkai. Būtų sąžininga pensijinio amžiaus mokytojų ir universitetų dėstytojų atleidimo sąlygas suvienodinti. Jei dėl ugdymo kokybės, tai vertėtų prieš atleidžiant susivokti, kokia ta individualaus mokytojo garantuojama kokybė. ir pasirodys, kad ji nebūtinai nuo amžiaus priklauso. gal tuo siekiama pritraukti daugiau mokytojų vyrų? Kaip sako matematikai, kol kas tezė suformuluota nekorektiškai, duomenų nepakanka, ko bus tuo siekiama. O diskriminaciją pagal amžių draudžia Konstitucija.
Šiuos komentarus parašiau linkėdama šios kadencijos koalicijai sėkmės švietimo baruose!