V. Dailidienė. Penktokams Donelaitis ir Mažvydas svetimi?

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje kilo diskusijų dėl lietuvių kalbos ir literatūros programos pagrindinei mokyklai – V–X klasei – projekto. Visuomenei sunku suprasti, kas kelia tokias aistras, kodėl viešai aptariami dalykai, kurie, atrodo, turėtų rūpėti tik specialistams. Ginčuose pasikartojanti priešprieša „įdomu –neįdomu“ daugeliui kelia nuostabą: visi turėjome mokytojų, visi jie dirbo pagal tas pačias programas ir tuos pačius vadovėlius, bet vieniems mokytojams programos ir vadovėliai nepadėjo, o kitiems netrukdė dėstyti dalyką įdomiai.

Ar nesutariama dėl pateikimo būdo, kitaip sakant, dėl metodikos? Ne, nesutariama tikrai ne dėl metodikos. Keliamas klausimas: ar lietuvių literatūra, o su ja ir kultūra yra lietuviui svarbi? Ar Lietuvos mokyklos turi suteikti mokiniui galimybę tą kultūrą pažinti ir laikyti sava, o tai reiškia – artima? O gal mokinys galėtų jos išvengti?

Filosofai sako, kad bet kuri kultūra išlieka gyva per tūkstantmečius, jei sugeba lūžiniais momentais atsinaujinti – priimti modernybę, bet ne leisti tai modernybei sunaikinti tradiciją, o pačiai tradicijai persmelkti modernybę ir įgyti galių veikti bendriją naujomis aplinkybėmis. Tradicija turi nuolat atsinaujinti, būti atvira laiko dvasiai, reaguoti į ją, keistis, bet išsaugoti savastį, pamatines vertybes. Visa tai tik tušti žodžiai, kol kalbame abstrakčiai.

Mes gyvename tokiu lūžiniu momentu, kaip tik todėl ir kyla klausimas, ar mums mūsų kultūra įdomi. Ir viena iš nuomonių – ne, neįdomi, reikia kuo vėlesniam laikui nukelti mokinio pažintį su lietuvių klasikine kultūra ir jos istorija. Tegu vaikas auga su nacionaline kultūra nieko bendra neturinčioje aplinkoje (taip, tokia egzistuoja – tolima, esanti kažkur, bet ne čia, virtuali), kada nors jis savaime atras lietuvių kultūrą. Išsakoma ir drastiškesnė nuomonė: nepirškime mokiniui vertybių, kol kas tegu jis auga laisvas nuo požiūrio, o kai pakankamai subręs vertybiniams dalykams, tai susikurs asmeninę pasaulėžiūrą. Man toks požiūris nepriimtinas.

Kyla klausimas, o kokia tada apskritai yra šeimos ir mokyklos paskirtis? Ar ne šeima ir mokykla perteikia vertybes ir išmoko tomis vertybėmis grįsti santykius su kitais? Jokios sterilios aplinkos nėra. Gyvename informaciniame triukšme, jei nepadėsime savo vaikams ir savo mokiniams susiformuoti savastį, kažkas kitas suformuos jų sąmonę pagal savo poreikius. Mums, ne kam nors kitam, o mums rūpi mūsų vaikų ateitis, jų gerovė, todėl mes privalome prisiimti už juos atsakomybę.

Negali būti įdomu tai, ko nepažįsti. Supažindinti yra mokyklos funkcija. Po Nepriklausomybės atgavimo buvo manyta, kad pasitikėti mokytojais – tai suteikti jiems teisę rinktis rašytojus ir kūrinius. Faktiškai tai buvo laisvė vadovėlių autoriams – jie sprendė, kokio rašytojo kūrinys, kokia ir kokio ilgio ištrauka dedama į Skaitinius, kokiu aspektu kūrinys siūlomas analizuoti.

Nepriklausomybė išjudino visų kūrybines jėgas ir mokytojai džiaugėsi naujais vadovėliais ir jų kokybe. Bet pasaulis aplink mus visus tuos 25 metus smarkiai keitėsi. Paaiškėjo, kad nesukurta sistema, neaišku, kokius lietuvių autorius skaityti, kodėl šiuos, o ne kitus, kokio nuoseklumo laikytis, kas juos visus sieja. Vadovėlių įvairovė ėmė kelti mokytojų nepasitenkinimą: jei galima skaityti bet kurį autorių, tai gal apskritai galima apsieiti be visų bent kiek sunkesnių kūrinių? Gal ir be visų galima apsieiti? 2008 metų lietuvių kalbos programa, pagal kurią ir šiuo metu dirbama, pabandė apibrėžti kurso ribas. Vis dėlto daugelio dalykų paskirtis liko neaiški, daug kas atsitiktina, padrika.

Todėl mokslinė institucija – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas – subūrė darbo grupę, kuri prisiėmė atsakomybę apsibrėžti tikslus ir sukurti sistemą: numatyti nuoseklų kelią, kaip mokiniui augant palaipsniui plėsti jo supratimą apie lietuvių literatūrą ir formuotis su ja santykį. Būtent tai ir sukėlė didžiulį pasipriešinimą. Susidaro įspūdis, kad nurodomi argumentai tik slepia tikrąsias atmetimo priežastis. Juk neįtikina argumentas, kad penktokui negalima pasakoti apie Martyną Mažvydą. Kodėl V klasėje mokinys negali išgirsti, kad knygos lietuvių kalba turi savo pradžią, kad Mažvydas savo knygą pradeda pačios knygos žodžiais „Broliai, seserys, imkit mane ir skaitykit“ ir kad po daugiau kaip 400 metų mes tebesame tie broliai ir seserys, į kuriuos ji kreipiasi? Arba argumentas, kad penktokams Donelaičio „Pavasario linksmybių“ pradžia yra svetima ir nesuprantama. Kodėl? Ar mokiniai nelaukia pavasario ir nemoka juo džiaugtis? Gal jie saulės nematę? Tai išleiskim juos iš belangių prekybos centrų į gaivų orą.

Kaip labai svarus argumentas pateikiama nuomonė, kad mokytojai ir vadovėlių autoriai nesugebės tinkamai pristatyti klasikos ar tautosakos, ar bet kokio praeities kūrinio. Ar tai rimtas argumentas? Taip, programa siūlo PRISTATYTI ir klasiką. Ne vien klasiką, bet ir klasiką. Šiek tiek daugiau, nei likę dabartiniuose vadovėliuose, šiek tiek sistemingiau, kad susidarytų stuburas, laikantis visą kursą. Kad būtų prie ko šlieti verstinę vaikų ir paauglių literatūrą. Jokia programa nereglamentuoja metodikos. Ir ši programa tik išvardija galimas veiklas. O oponentai sako: geriausia nepristatyti apskritai, nes gali būti taikomos netinkamos metodikos. Ko gi taip bijoma? Baisu atsikratyti kompleksų, baisu keisti požiūrį? Baisu pasakyti: MAN ĮDOMI MANO TAUTOS LITERATŪRA. JI UŽIMA DERAMĄ VIETĄ TARP KITŲ TAUTŲ LITERATŪRŲ. JI LEIDŽIA MAN PAČIAM BŪTI ĮDOMIAM SAU?

Autorė yra viena iš lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo programos autorių, mokytoja, rašytoja.