Toliau išdėstyti faktai ir aplinkybės galbūt daugeliui pasirodys mažareikšmiai, tačiau jie puikiai iliustruoja tą netvarką, kurioje gyvename.
2013-aisiais, kai Lietuva pirmininkavo ES, man ir mano kolegėms už atliktą meninį performansą „Po Kudirka, arba patriarchams paliepus, mums panorėjus“ buvo iškelta baudžiamoji byla pagal BK 127 straipsnį (valstybės simbolių niekinimą). Iki šiol vyksta tyrimas ir Vilniaus trečiojo policijos komisariato kriminalistai vis dar aiškinasi, ar mūsų performanse panaudoti žodžiai: „motynė“, „didmotės“ ir „dukterys“ yra įžeidžiantys.
Prokurorams užkliuvo performanso metu interpretuotas vienas tautiškos giesmės stulpelis, kuriame vyriški žodžiai sukeisti moteriškais (Tėvynė – motynė, didvyriai –didmotės, sūnūs – dukros). BK 127 straipsnyje apie simbolių niekinimą skelbiama tik tiek, kad tai daryti draudžiama. Prokurorai gi aiškina, kad bet koks Valstybės simbolių (vėliavos ir himno) interpretavimas yra jų niekinimas. Taigi, po tokių griežtų pagrūmojimų, supratome, kad Lietuvoje, šiukštu, negalima liesti valstybinės simbolikos, draudžiama ją naudoti meno kūriniuose, o juo labiau interpretuoti. Pradėjome rimtai ruoštis teismams, nes juk norint įtvirtinti savo ir kitų menininkų teisę į kūrybos laisvę būtinas teismo išaiškinimas, kaip taikyti tą nelemtą BK 127 straipsnį, kad kūrėjai žinotų, kas jų laukia, jei kas nors tyčia ar netyčia paliestų jų šventenybes Valstybės simbolius.
Paroda visus metus keliavo po Europą ir tarsi skelbė, kokie mes lietuviai laisvi ir kūrybingi, kaip mokame netradiciškai pažvelgti į valstybės simbolius... Kai tuo tarpu pačioje Lietuvoje už meninę valstybės simbolio interpretaciją keliamos baudžiamosios bylos. Kaip suprasti ir kaip interpretuoti tokią veidmainystę, vykdomą valstybiniu lygiu. Kaip suprasti ir tai, kai viena institucija persekioja ir kriminalizuoja valstybės simbolių interpretavimą mene, o kita skiria tam lėšų ir net skatina menininkus tai daryti.
Juk ir kvailiui aišku, kad tokios valstybės institucijų organizuojamos parodos, tarsi deklaruoja tas laisvės ribas, kuriose gali veikti menininkas. Menininkai ir veikia, veikia esamos ar įsivaizduojamos demokratijos fone. Tose ribose veikėme ir mes, interpretuodamos tautinę giesmę. Juk jokių įžeidžiamų žodžių, gestų nenaudojome. Aktualizavome klasikinį tekstą, analizavome ir interpretavome, nieko daugiau.
O pasirodo, jei veiki be klerkų palaiminimo, nesi „garsus“, tai tau bus pritaikyti absoliučiai kiti „teisingumo“ standartai. Nors nemanau, kad tai sąmoningas menininkų klaidinimas, tiesiog čia Lietuva, čia Nežiniukų žemė.
P.S. Paroda „Nepriklausomos istorijos. Žvilgsnių sušildytos vėliavos“ šiuo metu vyksta Vyriausybės rūmų II aukšto fojė.