V. Glodenis. Padovanokime sau ir Lietuvai privalomus karinius mokymus

Vėlų vasario vakarą ištuštėjusios Vilniaus gatvės tylą perskrodė prie metalinės Halės turgaus sienos kumščiais per šonkaulius glostomos moters aimanos. Po kelių minučių žodinio mūšio tarp manęs ir smurtaujančio vyriškio, pastarasis atsitraukia. Norėdamas padėti pasisuku į ašaromis žemę laistančią moterį, tačiau ši į mane net nepažvelgia ir nudumia paskui savo išrinktąjį. „Kolia, Kolia, na magazinie, na magazinie!“, – savo princui sušunka smurto auka.

Kodėl Vasario 16-osios proga rašomą komentarą pradedu tokia buitine scena? Mušamos ir besiskundžiančios, tačiau jokių veiksmų situacijai pakeisti nesiimančios moters padėtis kartais primena Lietuvą – nuolat prisiimame išorinių jėgų mušamos aukos vaidmenį, tačiau nepersistengiame bandydami aukos puslapį užversti visiems laikams.

Izraelyje visi be išimties vyrai ir moterys tarnauja kariuomenėje, taigi mažos valstybės gyventojai sudaro milijoninį rezervą – grėsmę bet kuriam agresoriui. „Juk Izraelis apsuptas priešų!“, – sušuksite. O kuo Lietuvos situacija kitokia?

174-erius iš pastarųjų 219 metų buvome prievartaujami Rusijos (retkarčiais dar ir Vokietijos bei Lenkijos). Pirmąją mūsų respubliką atidavėme neiššovę nė šūvio, nors turėjome beveik 300 tūkst. konvencinei ir partizaninei gynybai paruoštų gyventojų! Pastaruosius 24-erius metus patys alinome savo kariuomenę. O kam ji? Juk agresijos atveju dėl lietuvių laisvės ašaras lieti kviesime amerikiečių, lenkų, vokiečių ir kitų NATO šalių karių motinas.

Rusijai, kurią thefederalist.com taikliai pavadino „iki dantų ginkluota riboto mąstymo valstybe su įsitvirtinusiu politiniu absoliutizmu“, parodžius tikrąjį veidą, pabudome iš letargo miego. Jau ir politikai vieningai sutaria, jog būtina didinti kariuomenės finansavimą, tačiau ir toliau ginčijasi: profesionalai ar šauktiniai turėtų mus ginti? O gal nei tie, nei tie?

Profesionalai ar šauktiniai?

Kad ir kiek beplėsime profesionaliąsias pajėgas (plius minus keliais tūkstančiais), vargiai išgąsdinsime galimą agresorių, o būtent atgrasymas yra esminis gynybos vystymo tikslas. Tai gal tada konservatorių siūloma šauktinių idėja – išeitis?

Neseniai Rukloje praėjau bazinius karinius mokymus (BKM), daviau priesaiką Lietuvai ir tapau rezervo kariu. Kariuomenėje sutikau Lietuvą ginti trokštančių bendraamžių, tačiau nemaža dalis jaunuolių prie kariuomenės prisijungia dėl pastovaus ir tam tikrais atvejais lengvo darbo, kuriam nebūtinas aukštasis išsilavinimas, pakankamai didelio atlyginimo, ankstyvos pensijos, ir kitų privalumų – štai noro ginti tėvynę šaltinis. Tuo metu Rukloje kalbėdamasis su amerikiečiais, kurių valstybėje patriotinis ugdymas – neatsiejama švietimo sistemos dalis, visų pirma išgirsdavau frazę: „Man garbė tarnauti savo valstybei“.

Gardesnio duonos kąsnio įkvėptų karių vertybinis ugdymas BKM apsiriboja kasdieniu „Tautiškos giesmės“ giedojimu, trispalvės pakėlimu ir nuleidimu. Per tris Rukloje praleistus mėnesius mums nebuvo nė karto užsiminta apie dabartinę geopolitinę situaciją, augančią karo tikimybę.

Nė karto neaptarėme priesaikos reikšmės bei jos teksto žodžių prasmės, motyvacijos ginti tėvynę. Baziniuose mokymuose neišgirsi ir mokomojo pulko karių kovinei dvasiai kelti skirto šūkio „Nugalėsim arba mirsim!“. 

Kaip kariuomenėje priimamos kario priesaikos? Praleidi Rukloje mėnesį, vieną-du kartus parepetuoji ceremoniją, kol galiausiai penktadienį pasižadi reikalui esant mirti. Viskas taip paprasta – jokių papildomų pokalbių prieš ar po, o kam? Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas giriasi, kad vis daugiau jaunuolių duoda Lietuvos kario priesaiką, tačiau ar atsakingas toks politiko rūpinimasis tik skaičiais ant popieriaus?

Pagaliau, reikia juk kariams tiesiai šviesiai paaiškinti: karo atveju jūs, vaikinai ir merginos, būsite pirmieji, dėl Lietuvos paaukosiantys savo gyvybes! Pirmieji, kurių kūnus suvarpys kalašnikovo 7,62 mm kalibro kulkos ar į gabalus suplėšys „Grad“ raketos. Ir nesvarbu, ar turėsite jau žmonas, ką tik pasaulį išvydusius kūdikius, kuriems reikės tėvų šilumos, – eisite į frontą ir, jei reikės, žūsite už savo valstybę. Būtent tai dabar vyksta visai netoli mūsų – Ukrainoje. Vis dėlto dalis prisiekusių jaunuolių nesuvokia, kokią atsakomybę prisiima, kita dalelė – nesureikšmina: juk karo atveju tiesiog pabėgs.

Atsimenu pritrenkiančią situaciją. Spalio pradžia, 3:00 nakties. Budėdamas drėgmės ir šalčio sukaustytame miške šalia esančiam ginklo broliui užsimenu apie karą Ukrainoje, o tas sau ramiai rėžia: „Jei prasidėtų karas, – iš karto dezertyruočiau“. Dar visai neseniai kartu pasižadėjome „negailint jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę“.

Jei tokia motyvacija pasižymi dalis ir taip mažos mūsų profesionalios kariuomenės (šioje vietoje noriu pabrėžti, kad kariuomenėje yra ir daugybė pagarbos vertų patriotų), tai apie kokią šauktinių – per prievartą į kariuomenę už pakarpos atitempiamų nesimokančių jaunuolių – kovinę dvasią mes kalbame?

Koks tinkamiausias gynybos receptas Lietuvai?

Pirma, nors Lietuvai būtina stipri kariuomenė, ne ką mažiau mums svarbi ir socialinė apsauga, švietimas ir ekonominis progresas. Jei auginsime gyvenimu nusivylusius dundukus, patys sau greitai užsinersime kilpą ant kaklo – nereikės ir Rusijos budelių. Privalėdami išlaikyti balansą, negalime gynybai skirti tiek pinigų, kad savo kariuomenės galia išgąsdintume didžiąją mešką iš Rytų.

Antra, egzistuoja ne tik konvencinis karas, kai į svetimą teritoriją įsiveržia apčiuopiamos priešo pajėgos. Kiekvienas iš mūsų kasdien grumiamės priešakinėse fronto linijose. Informaciniame kare. Aktyviai kare naudojami ir ekonominiai įrankiai, ardomoji veikla valstybės viduje (diversijos, tam tikrų grupių supriešinimas ir t.t.), kibernetinės atakos, žvalgyba, šnipinėjimas.

Maža šalis privalo galimai agresijai parengti ne 10-20 tūkst. karių, o visą savo visuomenę, – tokios dovanos reikia Lietuvai Vasario 16-osios proga. Vis dėlto, kad ir kaip krašto apsaugos ministras džiūgautų pristatydamas lentynų dulkėms rinkti skirtą leidinį apie pasirengimą karo metui, realus visuomenės paruošimas reikalauja, deja, ne parodinių pastangų.

Siūlau Lietuvoje įvesti visiems pilnametystės sulaukiantiems vaikinams ir merginoms privalomus bazinius karinius mokymus. Kasmet mobilizacinį amžių šalyje pasiekia apie 40 tūkst. žmonių, taigi užteks vos kelerių metų ir jau turėsime rimtą rezervą. Kad toks žingsnis būtų įmanomas finansiškai, profesionaliąją kariuomenę galime netgi mažinti.

Svarbiausia, iš motyvuočiausių karių išugdyti ypač profesionalų kariuomenės branduolį, kuris staigiai išnaikins žaliuosius žmogeliukus, kitus kolorado vabalus bei pristabdys priešo veržimąsi.

Visuotinių karinių mokymų metu visi lietuviai ne tik privalėtų išmokti valdyti ginklą, bet ir būtų intensyviai šviečiami, kaip atpažinti ir reaguoti į propagandą, specialias informacines atakas (pvz., siekiant parodyti, jog esą Lietuva yra nieko verta), šnipinėjimą, destabilizuojančią veiklą, kaip išgyventi karo sąlygomis, paremti ginkluotąsias pajėgas ir sėkmingai priešintis režimui okupacijos sąlygomis. Tokio rengimo metu jauni žmonės bus įtraukti į diskusijas, kodėl iš viso verta ginti savo valstybę, ką Lietuva jau pasiekė per Nepriklausomybės metus, kaip pasikeistų jų ir tėvų gyvenimas, jei vėl patektume į Rusijos rankas ir t.t.

Jauni Lietuvos piliečiai kartu bus ugdomi kaip savo pareigas žinantys piliečiai, įveikę kariškus išbandymus sustiprės fiziškai ir dvasiškai, bus paskatinti sportuoti, įgis disciplinos, savitvardos ir kasdienės tvarkos pradmenis. Visa tai pats patyriau baziniuose kariniuose mokymuose: miškuose praleidžiamos šaltos, bemiegės naktys, merginų skruostais dėl gniuždančių kuprinių svorių riedančios ašaros, kasdienis sportas lauke 5:50 ryto (ir nesvarbu, koks tą dieną metų laikas), – tokia subalansuota charakterio ugdymo edukacinė sistema kariuomenėje jau tobulinama šimtus metų, taigi dviračio išradinėti nereikės.

Labai svarbu, kad privalomai visus įtraukiantys kariniai mokymai pakeistų giluminį visuomenės suvokimą apie šalies gynybą. Kiekvienas lietuvis turi atrasti sritį, kurioje jis savo šaliai gali pasitarnauti geriausiai: ar tai būtų kova fronto linijoje, ar programavimas kompiuteriu, atsišaukimų rašymas, pilietinio pasipriešinimo, logistikos organizavimas, kita veikla – visa tai šalies gynybai yra ne mažiau svarbu nei automato ar patrankos valdymas.

Vis dėlto svarbiausia, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turės sau atsakyti, ar yra pasiryžęs duoti priesaiką Lietuvai – taip pamatysime realų, o ne telefoninių apklausų pagalba tapomą mūsų visuomenės peizažą.

Lietuvoje galime mobilizuoti apie 1,5 milijono 15-49 metų amžiaus gyventojų. Paruošta visuomenė ir modernia technika aprūpintas kariuomenės branduolys – tai pragaras bet kuriai į Lietuvos teritoriją įžengusiai priešiškai jėgai. Dar pridėję ir NATO pajėgų dislokaciją mūsų šalyje – užsitikrinsime efektyviausią draudimo polisą nuo Rusijos agresijos. Galiausiai, prie Lietuvos gynybos galime prisidėti jau ir šiandien – atsisakydami aukos statuso ir iš širdies švęsdami Vasario 16-ąją.

p.s. Nuolat verkšlenančius lietuvius paskatinęs švęsti Sausio 13-ąją (http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-glodenis-svesti-sausio-13-aja-mokykimes-is-charlie-hebdo.d?id=66887554) susilaukiau patriotų pasipiktinimo, esą negerbiu už laisvę gyvybę paaukojusių lietuvių. Vadovaujantis tokia logika, mūsų herojų negerbia ir jų giminės. Štai Sausio 13-osios didvyrio Rolando Jankausko tėvas Bronislovas Jankauskas, Seime paklaustas, kaip jaučiasi praėjus 24-iems metams po tragiškos sūnaus žūties, atsakė: „Šventė yra šventė. Lietuva eina į priekį. Jau dabar ir Eurą turim, taip kad geros nuotaikos - šviesios. Mano sūnaus žūtis nebuvo veltui - Lietuva daug pasiekė“. Man belieka tik giliai nusilenkti ir padėkoti didvyrį savo šaliai užauginusiam Rolandui Jankauskui.