Na, bent 35 milijonai pasaulio gyventojų su jumis čempionato pradžioje būtų pasiginčiję. Remiantis apklausomis, ketvirtadalis Rusijos visuomenės šventai tikėjo nacionalinės komandos sėkme užkariaujant futbolo pasaulį.
Juk Krymas jau paimtas. Į Rytų Ukrainą siunčiami neva engiamų rusų gelbėtojai. Rusijos prezidentas V. Putinas nuolat pastato į vietą supuvusių vakarų lyderius ir skiria daugiau nei 5 proc. nuo BVP kariuomenės didybei kurti. Galiausiai, imperialistinės rusų tautos ambicijos pasiekė stalinistines aukštumas. Kodėl Vakarų nepastačius į vietą ir futbolo aikštelėje?
Juk pasaulio užkariauti į Braziliją rusai atsiuntė ne bet ką, o komandą, kuri it veidrodis atspindi ypač savo nacija pasitikinčią autoritarinio režimo visuomenę. Rusijos nacionalinė rinktinė – vienintelė planetos pirmenybėse, kurioje nėra nė vieno užsienyje žaidžiančio futbolininko.
Gal tai tik atsitiktinumas, galbūt paaiškinimas slypi oligarchų pinigais maitinamuose Rusijos futbolo klubuose. O gal užsienio grandų tiesiog nedomina didieji rusų futbolo talentai?
Simboliška, kad tokią vienalytę rinktinę atsiuntė vis labiau nuo likusio pasaulio atitveriama šalis, kurioje jėgos struktūrų tarnautojams neseniai uždrausta išvykti iš šalies; kurioje, kaip teigia Rusijos dūmos deputatas Ilja Ponomariovas, 1,1 milijono milicijos darbuotojų yra verčiami atostogauti Kryme; kurioje antrąją pilietybę nuslėpę tautiečiai susiduria su baudžiamuoju persekiojimu. Šioje valstybėje neseniai pranešta ir apie privalomą blogerių registravimąsi bei planus prilyginti visus – ir priklausomus, ir kol kas dar nepriklausomus – žurnalistus valstybės tarnautojams.
Nors pastarosios valstybės valdovas didžiuojasi vis rimtesne tarptautine izoliacija, Rusijos futbolo rinktinė atspindi ir dar vieną tiesą – Putino Rusija be užsienio pasiekimų yra bejėgė.
Dabartinei futbolo rinktinei diriguoja italas Fabio Capello, 2008-aisiais iki neįtikėtinų aukštumų – pusfinalio Europos čempionate – rusus atvedė olandų strategas Guusas Hinddinkas. Lygiai taip pat nuo vakarų finansinio, technologinio bei intelektinio kapitalo yra priklausoma ir Rusijos valstybė, kuri net gilesnio naftos gręžinio pati nesugeba išsigręžti.
Bežiūrint varžybas į akis krenta ir dar viena detalė – visi iki vieno rinktinės žaidėjai yra papuošti trumpomis karinėmis šukuosenomis. Tokia komanda labai išsiskiria iš įvairiaspalvių kitų šalių komandų. Ar tai sutapimas, ar vienodos šukuosenos liudija, kad net ir futbolininkų mąstymas jau suniveliuotas pagal garsiąją Vladimiro Putino vertikalę?
Kad ir kaip aistringai Brazilijoje skambėjo rusų patriotų giedamas perdarytas Sovietų Sąjungos himnas, po lygiųjų su vidutiniokėmis Pietų Korėja ir Alžyru bei pralaimėjimo Belgijai rusų kariauna stadioną paliko nuleistomis galvomis.
Negana to, aikštelėje jaunieji rusų futbolininkai turėjo kovoti ne tik su priešininkų sportininkais, bet ir atlaikyti panieką jų valstybei – agresorei: įvairiausių tautybių aistruoliai stadionuose skandavo „Putin chuilo!“.
Nors futbolininkai nėra atsakingi už Vladimiro Vladimirovičiaus sprendimus, taip nutinka, kai net 85,9 proc. gyventojų palaiko diktatorių ir savo valstybės agresiją prieš brolišką kaimyninę tautą.
Tokie aukšti pseudoprezidento reitingai ir apgailėtinos visuomenės iliuzijos futbolo rinktinės atžvilgiu verčia perfrazuoti žymaus šveicarų psichiatro Carlo Gustavo Jungo žodžius apie nacizmą kaip apie kolektyvinę psichozę. Putinizmas, kaip ir nacizmas, pasižymi kolektyvine psichoze, nes nesvarbu, kaip diktatūrinį režimą pavadinsi, esmė liks tokia pati. Kylantį rusų nacionalizmą puikiai apibūdina Nikitos Chrusčiovo proanūkės žodžiai: „Rusams svarbiau būti didele, o ne laisva tauta“.
Nepaisant mano kritiško požiūrio, linkiu jauniesiems rusų futbolininkams naujo prezidento ir skambių pergalių 2018-ųjų pasaulio čempionate Rusijoje, o mums – stiprių antibiotikų nuo rusų nacionalistinės psichozės užkrato.