V. Jankauskas. Universitetų Lietuvoje per daug

Mintis, kad universitetų Lietuvoje per daug, bręsta galvoje ne vienam – įvairiuose komentaruose galima perskaityti, kad mums, kaip nykstančios tautos nykstantiems atstovams užtenka kelių universitetų. Iš Andriaus Kubiliaus vyriausybės sudarytos ekspertinės grupės 2011 m. buvo teiktas pasiūlymas, kad turi pasilikti po vieną valstybinį universitetą Vilniuje ir Kaune. Šie pasiūlymai atspindėjo tuometinius aukštojo mokslo reformos kontūrus, kurie siejosi su universiteto tinklo optimizavimu.

Tai, kad ekspertų pasiūlymai liko neįgyvendinti, atrodo šiek tiek ironiškai, bet dėsningai, kaip ir viskas, kas buvo susiję su ekspertų darbu šalia Lietuvos Respublikos vyriausybių. Nežinau, koks procentas ekspertų grupių pasiūlymų keliauja šiukšlių dėžėn, bet šis rado savo kryptį į ją. Dėsninga tai, kad šiuo atveju siūlymai visiškai atitiko „reformatorių“ siekius, tačiau tai netapo įrankiu, kuris leistų keisti universitetų tinklą.

Tai būtų smulkmenos, jeigu situacija nebūtų iš dalies pasikartojusi 2013 metų paskutinėmis dienomis, kuomet penki Kauno universitetai pasirašė ketinimų protokolą apsijungti ir įkurti Lietuvos universitetą. Neįsivaizduoju, kiek ši idėja pasiliko gyva šiomis dienomis, tačiau jeigu Vyriausybės siekis buvo pasiekti tinklo optimizavimo, tuomet galima veiksmų trajektorija turėjo turėti tik vieną kryptį – kuo intensyviau dirbti su atskirais universitetais ir jų atstovais, stengiantis užtikrinti, kad ketinimų protokolas bus realizuotas. Tačiau procesai sulėtėjo, apie jo pasiekimus pastaruoju metu žinių neturime ir, tikėtina, kad pats procesas yra sustojęs ar smarkiai sulėtėjęs. Puikiai prisimename, kad universitetų steigėjas yra Seimas, ir tai ne mažesnis kliuvinys tinklo optimizavimui. Todėl šiandien turime tai, ką turime.

Toks nedidelis ekskursas į šiuo metu vykusius procesus parodo vieną – universitetai ir ministerija mąsto apie tinklo pokyčius, tačiau nežino, kaip juos keisti. Išties, klausimas labai aktualus: ar didelis universitetas nebus pernelyg nepaslankus, o dėl to jame pritrūks ir skaidrumo bei viešumo? Ar orientavimasis į tarptautinius reitingus yra vienintelis rodiklis, kuriuo reikėtų vadovautis? O gal atvirkščiai: Lietuvos universitetai nepatenka į tarptautinius reitingus dėl to, kad jie ir taip per stambūs? Juk šalia jungimosi, pasaulyje pastebimos ir priešingos tendencijos: smulkėjimas, išryškinant privalumus. Ar verta Lietuvoje jungti viską, sukurti neaiškią sistemą ir laukti teigiamų rezultatų? Norėjo kaip geriau, gavosi kaip visada...

Sunku pasverti ir atsakyti, koks turėtų būti universitetų tinklas, kaip jis turėtų veikti ir kokios vertybės turėtų dominuoti. Nėra vienos nuomonės ir paprasto atsakymo į šį klausimą. Reikia džiaugtis, kad net aukščiausiu lygiu nesvarstoma, kad Lietuvai turėtų užtekti vieno universiteto. Tačiau galimas ir kitas pastebėjimas, kad Lietuvoje universitetų per daug. Tai niekaip nesusiję su tinklu, demografinėmis tendencijomis, besidubliuojančiomis programomis ar resursų išskaidymu.

Apie tai byloja kiti požymiai. Universitetai paprasčiausiai neatlieka savo vienos iš esminių funkcijų: vis mažiau visuomeninės kritikos girdime iš universitetų atstovų lupų. Tai būtų įdomi problema socialinių mokslų atstovams: dėl kokių priežasčių vyko visuomeniškai aktyvių akademinio pasaulio atstovų skaičiaus mažėjimas? Negalima teigti, kad universitetų profesūra visiškai išnyko iš viešojo diskurso lauko, tačiau jos pakankamai staigus mažėjimas daugiau negu akivaizdus.

Žinoma, vis dar galėtume suskaičiuoti keliasdešimt aktyvių vardų, besireiškiančių viešumoje, tačiau jie išsibarstę po įvairius profesinius ar kultūrinius leidinius ir viską sekti vargu ar įmanoma. Galima vardinti ištisas plejadas akademinio pasaulio veidų, kurie yra reguliariai matomi spaudoje ir visuomenės svarstymams dovanojantys savuosius mintijimus, tačiau jeigu lygintume šių dienų spaudą, su tuo, kas joje buvo prieš dešimtmetį, nesudėtingai atpažinsime, kad šis pasaulis yra nuskurdęs. Galbūt tik politologų korpusas išlaikė glaudesnį santykį su viešuoju diskursu, nepaisant to, kad nedidelė dalis akademinės bendruomenės vis dar siekia būti viešaisiais kalbėtojais.

Žinoma, teiginiai, kad per šį laikotarpį spauda gerokai pasikeitė, visiškai atitinka realybę. Tačiau tai nesudaro prielaidų kalbėti apie kitą šio reiškinio aspektą: ar tai nėra rodiklis, pagal kurį galima pasakyti, kad universitetų Lietuvoje per daug? Jeigu šiuo metu abejojama, koks turi būti universitetas, kokia jo misija ir apskritai, ar jie vis dar reikalingi, jeigu internetas tiesiog perpildytas įvairiais kursais bei nuotolinėmis studijomis, ar negalima nedrąsiai kelti klausimo, galbūt tikrai toks aukštųjų mokyklų tinklas yra nereikalingas? Siekiant aktualizuoti universiteto darbą, teigiama, kad tai ne tik studijos ar moksliniai tyrimai, tačiau tai ir raiškos erdvė, kurioje gimsta, bręsta ir įgyvendinama idėjos. Problema čia kiek kita: jeigu jau universitetą matome, kaip laisvą erdvę idėjų raiškai, kodėl tie, kurių galvose idėjos gimsta ar aplinka, kurioje jos bręsta, neišstumia visko į viešumą?

Būtent todėl, stebint spaudą ir pradeda dėliotis atsakymas: senieji vilkai, kurie išstaugė savąsias vizijas, jau pavargo, o jaunieji – vis dar nesupranta padėties. Jeigu užsidaroma patogiuose akademiniuose koridoriuose, atsiribojant nuo pasaulio, ar tuo pačiu neišduodama laisvė, kurią akademinei bendruomenei garantavo visuomenė, pasiūlydama autonomijos modelį? Ar verta dėl jos kovoti, jeigu ji vertinga tik tiek, kad pateisintų dramblio kaulo bokštų statybą, iš kurių visuomenės problemos neįžvelgiamos?

Priežasčių tam paaiškinti galima surasti daug: pradedant tuo, kad universitetuose milžinišku krūviu apdėti dėstytojai nespėja išlįsti iš po popieriaus šūsnies, o jeigu atlieka savo darbą ir intensyviai ruošiasi paskaitoms – nebespėja ir prisėsti kad parašytų kelis sakinius, o tie, kuriems nusispjauti jų darbo kokybė, ar gali sau kvaršinti galvą visuomenės problemomis?

Vienaip ar kitaip, apibendrinti galima tik taip: žvelgiant į viešojo kalbėjimo erdvę ir joje matomus akademinio pasaulio veidus, bei turėdami omenyje akademinio personalo skaičių galime konstatuoti, kad vedant paraleles tarp šių duomenų, vertėtų esmingai peržiūrėti universitetų skaičių Lietuvoje ir taip sudrebinti dramblio kaulo bokštus iš pašaknų...

Autorius yra humanitarinių mokslų daktaras, istorikas.