V. Klumbys. Balvonams ir jų pakalikams suduotas vieningas atkirtis, draugai! Valio!!!

Vėlyvuoju sovietmečiu pasirodė Vytautės Žilinskaitės humoreska „Ranka“ apie tai, kaip išradėjas sukūrė dirbtinę ranką, kuri pati pakildavo pasigirdus klausimui „Kas už?“ – tam, kad atsakingas pareigas einantiems žmonėms nereikėtų gaišti laiko važinėjant į visokius balsavimus. Sovietinis skaitytojas puikiai suprato, kad taip buvo šaipomasi iš visuomet vieningų balsavimų „už“ ir „demokratiškiausios pasaulio santvarkos“ rituališkumo bei fasadiškumo.

Sovietmetis praėjo, atrodytų, jog ši, kaip ir kitos sovietmečio humoreskos, nebeaktuali ir nebesuprantama. Iš nereto studento istoriko tenka išgirsti, kad sovietmečio humoras nejuokingas, o kartais – ir nesuprantamas. Ir ačiū Dievui, taip ir turi būti, juk dabar kita santvarka – demokratinė, kitos vertybės, Lietuva – Europos Sąjungos narė, vakarietiško pasaulio dalis, o sovietmetis – tolima praeitis, kuri turi rūpėti tik istorikams.

Ir štai Kultūros paveldo departamento (KPD) puslapyje pasirodo antraštė: „Vieningai balsuota už teisinės apsaugos panaikinimą Žaliajam tiltui su skulptūromis“. Nerimą kelia vieningumo pabrėžimas informacijos antraštėje – visuomenėje buvo tiek daug diskusijų, tiek įvairių nuomonių išsakyta, o čia staiga – vieningai. Na, gal Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nariai (turbūt paveldo ekspertai), kurių sprendimas čia pristatytas, žino geriau nei šiaip visokie visuomenininkai ir žiniasklaidon rašinėtojai.

Imuosi skaityti tekstą – turbūt vyko diskusija, karšti ginčai, kurių metu vienos pusės argumentai įtikino kitą nuomonę turėjusius. Norisi sužinoti, kokie buvo abiejų pusių argumentai, kas įtikino skulptūrų gynėjus.

O pasirodo – jų nebuvo. Visi iš karto ir vieningai Partijai (atsiprašau, šiuo atveju – Kultūros paveldo centro direktoriui Virgilijui Kačinskui) paprašius balsavo „taip, kaip reikia“. Visos KPD informacijoje pateiktos nuomonės buvo tik apie tai, jog teisinę apsaugą skulptūroms reikia naikinti. Bene pagrindinis argumentas tas, kad ant Žaliojo tilto niekada skulptūrų nebuvo, vadinasi, tai svetimkūnis, o ir pats tiltas suprojektuotas ir pastatytas sovietmečiu, todėl neturi nieko bendro su istoriniu Žaliuoju tiltu, o iš to logiškai seka, jog jį ateityje reikės rekonstruoti, kad sovietiškumo nė kvapo neliktų, ką vienas iš nekilnojamojo paveldo vertinimo tarybos narių ir siūlė ateityje daryti, aš tik sovietiškumo kvapą nuo savęs pridėjau.

Tas pats „architektas, menotyros mokslų dr.“ Kęstutis Lupeikis rėžė ir dar drastiškiau: „Spaudoje teko skaityti, kad šios skulptūros yra garsių Lietuvos to meto skulptorių darbas. Kaip realizmo pavyzdį imkime tokius skulptorius, kaip Mikelandželas ar Rodenas, tuomet pamatysime, kad Žaliojo tilto skulptūrų meniškumas yra juokingas. Mano įžvalgomis, meninės vertės jose nėra.“ Vo kaip! Broniaus Pundziaus, Juozo Mikėno, Juozo Kėdainio (iki šiol kažkodėl, turbūt per klaidą, laikomais Lietuvos skulptūros klasikais) darbai, pasirodo, nieko verti. Reikia skubiai pranešti visiems jų darbus turintiems muziejams ir savivaldybėms, kur stovi jų skulptūros, kad jos padarytų, kaip sakydavo sovietmečiu, „organizacines išvadas“ – susiprastų ir be jokių nurodymų „iš aukščiau“ nugriautų šitų autorių darbus ar užkištų kuo toliau muziejuose. Nors ir juose galima nurašius sunaikinti. Ko čia smulkintis, jei dr. Kęstučio Lupeikos nuomone „meninės vertės jose nėra“. Eksponatų saugojimui muziejuose vietos ir taip trūksta. Atsikračius „meniškai nevertingų“ kūrinių, kiek vietos atsirastų Mikelandželo ir Rodeno vertiems darbams!

Naikinimą, atsiprašau, apsivalymą pradėti galima nuo Mikėno „Pirmųjų kregždžių“ šalia Nacionalinės dailės galerijos – juk irgi ideologinis kūrinys (vienas iš sovietmečio ideologinės skulptūros tipų: moteris – motina, įkūnijusi tarybinę liaudį, partiją ir šviesią komunistinę ateitį kregždučių pavidalu) visai netoli Žaliojo tilto, dar ir LTSR valstybinę premiją gavusi, siaube tu mano! Apie paminklo išdavikui Cvirkai nugriovimą spaudoje jau prabilta, bet veikti reikia ryžtingiau ir kirsti – iš pašaknų. Juk faktiškai visas sovietmečio menas, ypač monumentalusis, bent jau iki kokio 8 deš., buvo propagandinis, o jei toks nebuvo, tai vis tiek suteptas tos baisios epochos. Vadinasi – naikintinas.
Kalbant rimtai, „architekto ir menotyros mokslų dr.“ norėtųsi paklausti, kiek jis Lietuvoje apskritai mato Mikelandželo ar Rodeno lygio kūrėjų? Negi vienintelis Čiurlionis (ir tas pats abejotinas, nes pasaulinio pripažinimo iki šiol niekaip nesulaukia)? Kyla klausimų ir suteikusiai jam tą dr. laipsnį institucijai, nes Rodenas šiaip jau laikomas moderniosios skulptūros pradininku ir jo skulptūros tikrai skiriasi nuo realistinės to laiko kūrybos. Bet ko norėti iš šio architekto, jei jis, pasirodo, yra liūdnai pagarsėjusio „City Park“ viešbučio – bjauraus svetimkūnio Vilniaus širdyje, priešais Katedrą, kėlusio paveldosaugininkų pasipiktinimą, – architektas. Šitas pastatas, matyt, vertas Rodeno.

Grįžtant prie KPD informacijos, net ir iš jos matosi, jog susirinkę „specialistai“ net nežino, ar skulptūros ir tiltas yra vientisas objektas, ar skulptūros pastatytos vėliau. Bet pasiaiškinimams laiko skirta nebuvo – Partija laukia savo sprendimų įgyvendinimo. Jei Partija pasakė, kad ne menas, reiškia – ne menas. Juk ne dėl meninio lygio tas skulptūras nuėmė, visiems aišku, kad kalbos apie meniškumą – figos lapas siekiant pridengti tikrąją priežastį – norą ištrinti sovietmetį, tarsi jo niekada nebuvo. Bet kažkodėl vengiama tai įvardinti, gal todėl, kad vis dėlto suvokiama, jog toks ideologinis meno vertinimas ateina kaip tik iš to pačio sovietmečio, kai būtent dėl ideologinio krūvio sunaikintas Kauno karo muziejaus sodelis ir absoliuti dauguma tarpukariu pastatytų patriotinių paminklų. Beje, nei Latvijoje, nei Estijoje to nebuvo padaryta. Kaip persistengėme griaudami sovietmečiu, taip ir dabar.

Todėl byra tokie „argumentai“ (vėl iš to paties K. Lupeikio lūpų): „nuėmus skulptūras nuo Žaliojo tilto pasidarė lengviau kvėpuoti, atsivėrė daugiau erdvės, nebėra gėda prieš svečius iš užsienio, kurie nesuprasdavo, dėl ko šios skulptūros stovi.“ Reikėtų Prahos savivaldybei pranešti, kad Karolio tiltas, sutraukiantis minias turistų, trukdo jiems kvėpuoti ir erdvę užstoja. Na ir pasiūlyti pagalbą skulptūras demontuojant – patirties jau turime. O jei bandytų aiškinti apie kažkokią meninę vertę, reikėtų priminti husitų kovas prieš vokiškuosius grobikus ir paklausti, ar jiems negėda garbinti okupantų paveldą.

Tačiau įdomiausias yra „gėdos argumentas“. Atsiranda mistinis užsienietis, prieš kurį reikia teisintis. Taip ir įsivaizduoju sceną, kaip nekaltas susidomėjusio ir norinčio sužinoti, kas per skulptūros, užsieniečio klausimas priverčia „menotyros mokslų dr.“ išrausti ir bandyti pasiteisinti tuo besistebinčio užsieniečio akivaizdoje. Neabejoju, kad jei šios skulptūros ir sudomindavo užsieniečius, tai tik kaip egzotiški sovietmečio suvenyrai. O jei užsieniečiai rimtai domisi represinių režimų atmintimi, tai pabrėžia, jog šių patirčių negalima nutylėti, marginalizuoti, jog jas būtina nuolat apmąstyti, suprasti matant visus niuansus, o paminklai kaip tik gali tapti tokių apmąstymų katalizatoriais.

Tačiau mūsuose, sakyčiau, vis labiau įsivyrauja gėda dėl gyvenimo sovietmečiu. Dabartinis ideologinis spaudimas nuolat kala į galvas, koks blogas buvo sovietmetis, todėl daliai žmonių kyla gėdos jausmas, kad buvo pionieriais, komjaunuoliais, kad turėjo, pavyzdžiui, dirbti Kolūkių statybos projektavimo institute, kaip jau ne kartą minėtas K. Lupeikis, ten pradėjęs savo architektūrinę karjerą. Štai esmė – jam gėda, jiems gėda, kad tuo metu dirbo, kad gyveno sovietmečiu. Geriau to nebūtų buvę, o kadangi praeities pakeisti niekaip neišeina, tai galima išnaikinti bent jau akivaizdžiausias nuorodas į ją, o kaip tik paminklai tokie ir yra.

Mūsuose, sakyčiau, vis labiau įsivyrauja gėda dėl gyvenimo sovietmečiu. Dabartinis ideologinis spaudimas nuolat kala į galvas, koks blogas buvo sovietmetis, todėl daliai žmonių kyla gėdos jausmas, kad buvo pionieriais, komjaunuoliais.

Valdemaras Klumbys

Taigi, nekeista, jog viską karūnuoja nuosprendis, suformuotas vėlgi to paties architekto: „mesti lėšas šio tilto ir skulptūrų išsaugojimui būtų ne tik neprasminga, bet ir nusikaltimas“. Matyt, aš kažko nesuprantu, bet visi šie „nusikaltimai“, „gėdos“, „lengvesnis kvėpavimas“ – grynos emocijos – KPD informacijoje kažkodėl pristatomi kaip argumentai, po kurių su tiesiog per kraštus trykštančiu džiaugsmu telieka pranešti, kad „paskelbus balsavimą, tarybos nariai vieningai pakėlė rankas už tai, kad būtų panaikinta teisinė apsauga Žaliajam tiltui su skulptūromis“ (taip ir norisi pridurti – kurių jau nėra). Balvonai negrįš ant tilto. Valio, draugai! Galėjo rekomenduoti dar šermukšninias kuolais perdurti skulptūras, kad tik neatgytų – labai derėtų su informacijoje pateiktais ekspertų (tiksliau – „ekspertų“) „argumentais“.

Turbūt laikas priminti, kad cituoju ir perpasakoju oficialią KPD – institucijos, kuri turi rūpintis kultūros paveldo apsauga – informaciją, o ne turgaus bobelių plepalus. Gal nujausdami, jog kažkas negerai, informacijos autoriai pasiskubino įrašyti, jog vertinimo tarybos nariai yra ne bent kas: aštuoni iš dešimties „yra humanitarinių mokslų daktarai, du – ekspertai“. Deja, tai nepadeda – aš vis tiek skaitau turgaus bobelių plepalus be jokių argumentų. Nėra jokios užuominos į menotyros ar paveldosaugos principus. Tokiais „argumentais“ į vertybių sąrašą galima įtraukti ir išbraukti absoliučiai bet ką, nes kalbama vien emocijomis (o jų gali būti pačių įvairiausių), už kurių aiškiai kyšo kažkieno (lyg valstybinis, lyg savivaldybės) užsakymas.

Juk skulptūros jau nukeltos, dabar reikia „tik“ įforminti, todėl kitokios nuomonės būti negali. Nesvarbu, kad ne vienas žymus sovietmečio paveldo ekspertas ne kartą pasisakė prieš nukėlimą, kad ankstesnė Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba balsavo prieš išbraukimą iš paminklų sąrašo, kaip ir tai, kad nei Mikėno, nei Pundziaus ar Kėdainio niekas iš Lietuvos meno klasikos neišbraukė. Bent jau kol kas.

Kol kas, nes ideologiniam vėjui sustiprėjus jie irgi staiga gali pasidaryti nebe klasikais. Perskaičius visą KPD ruoštą tekstą pirma mintis buvo: kada jis rašytas, ar tik ne 1984 metais? Nors panašiau į 1954-uosius, kai menas ir jo kūrėjai vertinti tik iš ideologinių pozicijų. Tokia pati retorika, „argumentacija“, toks pat mąstymas, toks pat melas. Iki tobulo sovietmečio trūksta tik vieno dalyko – besąlygišką liaudies pritarimą demonstruojančios melžėjos dalyvavimo.

Apie kokias ekspertų nuomones apskritai galima kalbėti, jei į tarybą akivaizdžiai parinkti „tinkami“ žmonės, kurie balsuos taip, kaip reikia? Kam iš viso reikalingos tos tarybos, jei aišku, kad yra užsakymas ir jis turi būti įvykdytas nepaisant įstatymų, tiksliau, prie jų pritempiant. Ir kuo tokia Lietuva skiriasi nuo Putino Rusijos? Lygiai toks pat visuotinis įstatymų nepaisymas šalia parodomojo teisingumo pliūpsnių ir smulkmeniško formalizmo, kai tai naudinga. Tai kodėl mūsų žiniasklaidoje Rusija dažniausiai vaizduojama kaip atsilikusi ir juokinga? Pas mus tiesiog (dar?) nėra valdžios vertikalės, todėl vienur parenkama taryba, kad įteisintų jau įvykdytą Žaliojo tilto skulptūrų nuvertimą, o kitur ministras savavališkai nepaiso ekspertų nuomonės „gindamas“ Marcinkevičių nuo „puolimų“ moksliniame darbe, kurio vertinti jis neturi jokios kompetencijos.

Vyraujant tokiam požiūriui, visai nenustebčiau, jei šias skulptūras iš tiesų supjaustytų ir parduotų į metalo laužą – apie tokią galimybę jau prabilta žiniasklaidoje. Kad taryba rekomendavo jas saugoti muziejuje – nieko tokio: jei prireiks, ta pati ar kita taryba nuspręs, kad jų saugoti nereikia. O jei kas nors labai spyriosis, tai jam ir dr. laipsnis nepadės, ypač jei Lietuvoje susiformuos putiniška valdžios vertikalė.

Štai kur tikrasis sovietmetis – mūsų galvose, mąstyme, kitokios nuomonės nepaisyme, gaujos instinkte, kur svarbu ne argumentai, o beatodairiškas „savų“ gynimas. Sovietmetis pasireiškia tame superideologizuotame pasaulio matyme, kur skulptūra gali nuodyti orą, galų gale – pasaulio skirstyme tik į juoda ir balta. Kaip ir nore kuo greičiau prisigerinti tiems, kurie dalija pinigus, titulus ir ordinus. Kažkodėl man kyla negeras įtarimas, kad jei tik vėjas papūstų iš kitos pusės, tie patys žmonės balsuotų priešingai. Kaip ir turiu įtarimų, jog ne visi tos tarybos nariai iš tiesų mano, jog skulptūros yra nemeniškos ar kad jos neturi stovėti ant Žaliojo tilto. Jau buvo „viena mąstau, kita sakau, trečia darau“ epocha. Ir atrodo, jog mes vis dar ten pat – sovietmetyje. Tačiau vietoj ganėtinai skausmingo apmąstymo, kas mes, kokie mes ir kodėl tokie, daug paprasčiau nugriauti keletą skulptūrų ir pasakyti, jog mes jau nebe sovietiniai. Vieningai. Nemąstant. Kai tik pasigirsta klausimas „Kas už?“