Ji pasielgė nuosekliai: savo metiniame pranešime pabrėžusi socialinio jautrumo svarbą, dabar sustabdė tuos sprendimus, kuriais socialinis jautrumas, jos požiūriu, galėjo būti grubiai pamintas.
Nesigilindami į ginčus ir argumentus dėl Seimui grąžintų įstatymų dalykinio turinio, atkreipkime dėmesį į Seimo sprendimų sąsajas su dviem interesų grupėmis: darbdaviais ir Bažnyčia.
„Buldozeriniu principu priimant tokį didelį ir svarbų dokumentą, buvo (...) paskubomis nueita ekstremalaus neoliberalizmo keliu, kuris (...) įteisina darbdavių dominavimą ir pamina pažeidžiamiausių darbuotojų poreikius“, – apie Darbo kodeksą sakė prezidentė. Apie Bažnyčios vaidmenį svarstant Pagalbinio apvaisinimo įstatymą ji neužsiminė, bet visi žino, ką šiuo atveju rėmė Bažnyčia ir kaip sielovados dalykai prieš rinkimus susipina su politika.
Ir kas jau kas, o socialdemokratų ideologija ir jos natūralių rinkėjų interesai tikrai sunkiai dera su tuo, ką net kelios partijos prastūmė kaip gerą daiktą, bet štai prezidentė, argumentuodama būtent socialdemokratinio pobūdžio argumentais, atmetė. Gal tai buvo išties geras daiktas Lietuvai ir visam pasauliui, bet samdomi darbuotojai ir profsąjungos, sprendžiant iš vyravusios reakcijos, to gėrio kažkaip nejuto. Šiomis aplinkybėmis socialdemokratai akivaizdžiai pristigo minčių ir žodžių, kurie įtikintų, kad jų siūlomas naujas Darbo kodeksas yra socialiai teisingas ir socialdemokratinis, o ne „ekstremaliai neoliberalus“, kaip kad jį pakrikštijo prezidentė.
Gal tai skambės kiek ciniškai, bet jei nenori, kad rinkėjas, pamatęs kažką įtartina, blogai apie tai pagalvotų, pasistenk tai kaip nors pridengti, užgožk nepalankią informaciją geresne žinia, užuot aiškinęs, kad juoda yra balta. Bet kai kurie veikėjai, šito nesuvokdami ir neįvertindami padarinių, atvirai rodo nepadorias politines pozas, neprisidengę figos lapu, o paskui ilgai aiškina, kad ten, kur paprastas žmogus pamatė banalų seksą už pinigus, iš tikro buvo visai ne tai – „ne, ne, nepykit, čia visai ne tai, apie ką jūs pagalvojote, čia tik didi Rytų Išmintis, čia viskas pagal Rytų išminčius, pagal ekspertus, rašiusius Kamasutrą“.
Socialdemokratus nuolat užneša tai į neoliberalią dešinę (ekonomika), tai eurosocialistinę kairę (vertybinės nuostatos), bet blogiausia ne tai (juk visiems pasitaiko pasiblaškyti), o tai, kad nėra apčiuopiamų padarinių turinčios viešos refleksijos, intelektualios diskusijos šitais klausimais jų idėjinėje stovykloje. Lemiamais momentais net nepanašu, kad kam nors tai iš tiesų rūpi, o jei atsiranda viešumoje tokių, kuriems rūpi, tai jie ir jų nuomonė efektyviai marginalizuojami. Trumpai tariant, tradicinė partija stokoja kaip tik to dėmens, kuris ją daro tradicinę.
Nuo Algirdo Brazausko laikų taip ir neatsirado ryškesnio socialdemokratinės pakraipos būrelio idėjiškai atsidavusių viešų intelektualų, kurie gerai jaustųsi nesiekdami politinės karjeros, bet kartu būtų pakankamai įtakingi ir pajėgūs atsispirti grupinių interesų gundymams bei keistų madų protrūkiams. Kurie ne tik dorai stovėtų socialdemokratinių idėjų ir sveiko proto sargyboje, bet ir gebėtų uždegti savo idėjiniu atsidavimu potencialius rinkėjus. Kol šitoks idėjinis branduolys nesusiformuos, o partijos vadovybė neišvalys savo aplinkos nuo apsamanojusių manekenų, trinančių kelnes ir ypač sijonus pagal lyties kvotas, o ne politinį patrauklumą ir protą gautose Seimo kėdėse, tol politinę darbotvarkę dažnai lems tai interesų grupės ir jų prieštaringai vertinami projektai, kaip antai LEO LT, tai pilkų biurokratų rutinos garsai, kurių klausydamiesi jauni žmonės net neemigruos, o raukšlėsis ir mirs nuo ūmios senatvės.
Lietuvoje veik prieš du dešimtmečius ėmė rastis toks reiškinys, kaip konservatyvus intelektualinis sąjūdis, ir tuo dešinė išties skiriasi nuo socialdemokratinės kairės. Tačiau konservatizmo idėjinė erdvė yra gan ryškiai skilusi į dvi dalis – politinę ideologinę, linkusią visu tuntu ploti, kai lėktuvas nusileidžia, ir intelektualinę, kurios vieniši atstovai anai atrodo kvaili, nes nežino, kad reikia ploti, vis kažką rašo, nors jų niekas esą neskaito, ir vis kažką kritikuoja, nors kritikuoti gali esą visi, o jie tegul geriau ką nors pasiūlo (ai, tiesa, jų niekas neskaito, bet vis tiek tegul jie pasiūlo). Tiltų tarp šių erdvių – nedaug, jau nekalbant apie tai, kad ir vidujai jos nėra vieningos.
Apskritai TS-LKD su konservatizmo intelektualiniu sąjūdžiu Lietuvoje pastaruosius 18 metų elgėsi arba kaip su idėjiniais oponentais, arba – geriausiu atveju – kaip snobas su savo biblioteka, kuris knygų nugarėles lentynose išdidžiai aprodo svečiams, bet pačių knygų iš lentynų neišsitraukia ir nepavarto, kad neapsičiaudėtų nuo nevalytų dulkių ir nematytų žodžių. Net ir tais atvejais, kai konservatyvūs viešieji intelektualai būdavo įtraukiami į politinę veiklą, partijai jų reikėdavo ne tiek tam, kad patartų, kiek tam, kad pritartų. Na, ir dar – kad suteiktų solidumo bei inkrustuotų savimi „vertybinius“ politikos aksesuarus.
Savo ruožtu TS-LKD politika daugiausia būdavo gan liberali, o jos „vertybiniai“ aksesuarai – politizuotai krikščioniški, kilę iš bendradarbiavimo ir sąsajų su Bažnyčia.
Visa tai – karingų politikos davatkų, apie kurias rašiau prieš 8 metus, kai pirmąkart pavadinau šią publiką lietuviškuoju Talibanu, darbas. Jų politinį mentalitetą gerai nusako Gabrielio Garcia Marquezo personažo iš „Šimto metų vienatvės“ – Fernandos istorija. Ji turėjo paauksuotomis gėlytėmis išmargintą kalendorių, kuriame jos dvasininkas violetiniu rašalu kryžmai subraukė dienas, kai ši privalėjo susilaikyti nuo sekso. Visame kalendoriuje buvo tik 42 dienos, tinkamos atlikti santuokinės pareigą, o kitos dienos buvo pažymėtos draudžiamaisiais kryželiais. Ir dar Fernanda turėjo ypatingus naktinius marškinius, padariusius neišdildomą įspūdį jos vyrui Aurelianui. Jie buvo ilgi, ilgomis rankovėmis ir su iškirpta skyle ties pilvu. Fernanda tų naktinių nenusivilkdavo net tomis retomis dienomis, kai buvo leidžiama atsiduoti nuodėmei. TS-LKD ir jos dažnų bendražygių „darbiečių“ (sic!) ideologinis Talibanas, aršiai politizuojantis tokius dalykus, kaip embrionų šaldymas ir jų skaičius, „Iron Maiden“ reklama ir abortai, yra tokia pat davatkiška beprotybė, kaip Fernandos naktiniai ir kalendorius.
„Nemisliju čia rašyti monografiją davatkų, o tik noriu patėmyti kelis iš jų pusės pravojus, draugijai labai vodingus ir negeistinus, o kuriuos priderėtų apmalšinti“, – kadaise rašė Vincas Kudirka. Laimei, prezidentė D. Grybauskaitė tuos pavojus, draugijai labai negeistinus, apmalšino. Dabar žiūrėsime, ar Talibanas tęs savo kovą, stengdamasis įveikti veto Pagalbinio apvaisinimo įstatymui, ir ar telksis už liberalus liberalesni socialdemokratai, kad įveiktų veto Darbo kodeksui. Abiem atvejais tie, kurie pasiryžę atmesti veto, galvoja, kad tai bus jų politinės valios išbandymas. O gal ne tiek valios, kiek intelekto patikrinimas?
Yra tokios dvi klasikinės dorybės – išmintis ir santvarda. Jų ir palinkėkime tautos atstovams Valstybės dieną.