Ji pasielgė nuosekliai: savo metiniame pranešime pabrėžusi socialinio jautrumo svarbą, dabar sustabdė tuos sprendimus, kuriais socialinis jautrumas, jos požiūriu, galėjo būti grubiai pamintas.
Nesigilindami į ginčus ir argumentus dėl Seimui grąžintų įstatymų dalykinio turinio, atkreipkime dėmesį į Seimo sprendimų sąsajas su dviem interesų grupėmis: darbdaviais ir Bažnyčia.

„Buldozeriniu principu priimant tokį didelį ir svarbų dokumentą, buvo (...) paskubomis nueita ekstremalaus neoliberalizmo keliu, kuris (...) įteisina darbdavių dominavimą ir pamina pažeidžiamiausių darbuotojų poreikius“, – apie Darbo kodeksą sakė prezidentė. Apie Bažnyčios vaidmenį svarstant Pagalbinio apvaisinimo įstatymą ji neužsiminė, bet visi žino, ką šiuo atveju rėmė Bažnyčia ir kaip sielovados dalykai prieš rinkimus susipina su politika.

Dvi didžiosios tradicinės partijos neblogai pasitarnavo dviem minėtoms interesų grupėms: konservatoriai (TS-LKD) – abiem iš karto, o socialdemokratai (LSDP) – tik vienai iš jų, bet užtat drąsiai ir kone savižudiškai nesiskaitydami su savo ideologija. Žinoma, nereikia manyti, kad įtakingos interesų grupės, kovojančios dėl savo tikslų, visada automatiškai kovoja prieš visuomenės interesą. Ginčijantis dėl Darbo kodekso, suinteresuota jo priėmimu grupė galbūt siekė gerų tikslų, kurie bent iš dalies sutapo ir su bendruoju gėriu ar, kitaip tariant, visuomenės interesu. Tačiau dabar nevertinkime vetuotų įstatymų santykio su valstybės gerove: įvertinkime jų santykį su jas priėmusių partijų principais ir rinkėjų nuostatomis.
Dvi didžiosios tradicinės partijos neblogai pasitarnavo dviem minėtoms interesų grupėms: konservatoriai (TS-LKD) – abiem iš karto, o socialdemokratai (LSDP) – tik vienai iš jų, bet užtat drąsiai ir kone savižudiškai nesiskaitydami su savo ideologija.
V. Laučius

Ir kas jau kas, o socialdemokratų ideologija ir jos natūralių rinkėjų interesai tikrai sunkiai dera su tuo, ką net kelios partijos prastūmė kaip gerą daiktą, bet štai prezidentė, argumentuodama būtent socialdemokratinio pobūdžio argumentais, atmetė. Gal tai buvo išties geras daiktas Lietuvai ir visam pasauliui, bet samdomi darbuotojai ir profsąjungos, sprendžiant iš vyravusios reakcijos, to gėrio kažkaip nejuto. Šiomis aplinkybėmis socialdemokratai akivaizdžiai pristigo minčių ir žodžių, kurie įtikintų, kad jų siūlomas naujas Darbo kodeksas yra socialiai teisingas ir socialdemokratinis, o ne „ekstremaliai neoliberalus“, kaip kad jį pakrikštijo prezidentė.

Tad LSDP tarsi nieko kito neliko, kaip tiesiog paantrinti Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) išplatintam pranešimui, kuriuo tauta buvo informuota, jog naujasis Darbo kodeksas „yra pirmas realus žingsnis vykdant būtinas reformas“. O kodėl per 2012 m. rinkimus į Seimą politinės partijos neinformavo tautos, kad žada jai būtent tokią „būtinų reformų“ dovanėlę? Pamiršo ar norėjo padaryti malonų siurprizą? Dabar išeina, kad išminčiai, pasitarę, paskelbė, jog priimti būtent tokį Darbo kodeksą yra išmintinga, todėl reikia jį priimti, ir taškas. Gal taip ir gali sau leisti argumentuoti pasipūtusių technokratų būrelis, bet tradicinei demokratinei partijai šitokia politinė komunikacija visiškai netinka. Ne tik ideologiškai, bet ir viešųjų ryšių požiūriu.
Kodėl per 2012 m. rinkimus į Seimą politinės partijos neinformavo tautos, kad žada jai būtent tokią „būtinų reformų“ dovanėlę? Pamiršo ar norėjo padaryti malonų siurprizą?

Gal tai skambės kiek ciniškai, bet jei nenori, kad rinkėjas, pamatęs kažką įtartina, blogai apie tai pagalvotų, pasistenk tai kaip nors pridengti, užgožk nepalankią informaciją geresne žinia, užuot aiškinęs, kad juoda yra balta. Bet kai kurie veikėjai, šito nesuvokdami ir neįvertindami padarinių, atvirai rodo nepadorias politines pozas, neprisidengę figos lapu, o paskui ilgai aiškina, kad ten, kur paprastas žmogus pamatė banalų seksą už pinigus, iš tikro buvo visai ne tai – „ne, ne, nepykit, čia visai ne tai, apie ką jūs pagalvojote, čia tik didi Rytų Išmintis, čia viskas pagal Rytų išminčius, pagal ekspertus, rašiusius Kamasutrą“.

Socialdemokratus nuolat užneša tai į neoliberalią dešinę (ekonomika), tai eurosocialistinę kairę (vertybinės nuostatos), bet blogiausia ne tai (juk visiems pasitaiko pasiblaškyti), o tai, kad nėra apčiuopiamų padarinių turinčios viešos refleksijos, intelektualios diskusijos šitais klausimais jų idėjinėje stovykloje. Lemiamais momentais net nepanašu, kad kam nors tai iš tiesų rūpi, o jei atsiranda viešumoje tokių, kuriems rūpi, tai jie ir jų nuomonė efektyviai marginalizuojami. Trumpai tariant, tradicinė partija stokoja kaip tik to dėmens, kuris ją daro tradicinę.

Nuo Algirdo Brazausko laikų taip ir neatsirado ryškesnio socialdemokratinės pakraipos būrelio idėjiškai atsidavusių viešų intelektualų, kurie gerai jaustųsi nesiekdami politinės karjeros, bet kartu būtų pakankamai įtakingi ir pajėgūs atsispirti grupinių interesų gundymams bei keistų madų protrūkiams. Kurie ne tik dorai stovėtų socialdemokratinių idėjų ir sveiko proto sargyboje, bet ir gebėtų uždegti savo idėjiniu atsidavimu potencialius rinkėjus. Kol šitoks idėjinis branduolys nesusiformuos, o partijos vadovybė neišvalys savo aplinkos nuo apsamanojusių manekenų, trinančių kelnes ir ypač sijonus pagal lyties kvotas, o ne politinį patrauklumą ir protą gautose Seimo kėdėse, tol politinę darbotvarkę dažnai lems tai interesų grupės ir jų prieštaringai vertinami projektai, kaip antai LEO LT, tai pilkų biurokratų rutinos garsai, kurių klausydamiesi jauni žmonės net neemigruos, o raukšlėsis ir mirs nuo ūmios senatvės.

Padėtis TS-LKD šiuo atžvilgiu iš pirmo žvilgsnio atrodo geresnė: gyvybingumo jos idėjinėje erdvėje nestinga, o prezidentės vetuotas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas lyg ir atitinka konservatyvią ideologiją. Bet visa tai – tik iš pirmo žvilgsnio. Po antro žvilgsnio gali išvis praeiti ūpas žiūrėti, nes ištiks déjà vu: mat konservatorių ideologinis aktyvumas dažnai primena dvasininko pamokslą, kurį jums rėžia ne kunigas, o guvus ir „visažinis“ sovietinis komjaunuolis, vykdantis partijos užduotį. Turbūt ne vienam idėjiniam konservatoriui, atsidūrusiam šitokių savo politinių bendravardžių apsuptyje, yra tekę pasijusti kaip Andriui Užkalniui, kai lėktuvas nusileidžia oro uoste, ir visi aplink ploja.
Padėtis TS-LKD šiuo atžvilgiu iš pirmo žvilgsnio atrodo geresnė: gyvybingumo jos idėjinėje erdvėje nestinga, o prezidentės vetuotas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas lyg ir atitinka konservatyvią ideologiją. Bet visa tai – tik iš pirmo žvilgsnio.

Lietuvoje veik prieš du dešimtmečius ėmė rastis toks reiškinys, kaip konservatyvus intelektualinis sąjūdis, ir tuo dešinė išties skiriasi nuo socialdemokratinės kairės. Tačiau konservatizmo idėjinė erdvė yra gan ryškiai skilusi į dvi dalis – politinę ideologinę, linkusią visu tuntu ploti, kai lėktuvas nusileidžia, ir intelektualinę, kurios vieniši atstovai anai atrodo kvaili, nes nežino, kad reikia ploti, vis kažką rašo, nors jų niekas esą neskaito, ir vis kažką kritikuoja, nors kritikuoti gali esą visi, o jie tegul geriau ką nors pasiūlo (ai, tiesa, jų niekas neskaito, bet vis tiek tegul jie pasiūlo). Tiltų tarp šių erdvių – nedaug, jau nekalbant apie tai, kad ir vidujai jos nėra vieningos.

Šiomis aplinkybėmis Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, draudžiantis embrionų šaldymą ir apsunkinantis moteriai galimybę pastoti, su įsivaizduojamu „tikru“ konservatizmu turi tiek pat bendra, kiek, tarkime, konservatizmas - su „darbiete“ Dangute Mikutiene, kuri aktyviai už šį įstatymą agitavo, arba su kultine laida „Duokim garo“. Galbūt daugelis konservatorių šią laidą žiūri ir mėgsta. (Sklinda kalbos, kad net Algis Ramanauskas slapta pažiūri). Galbūt jie per „Duokim garo“ pajunta stiprų tarpusavio ryšį ir ideologinį svetimumą tų, kurie šiuo etnokultūros blockbuster‘iu nesidomi arba jo nemėgsta. Tačiau manyti, kad visi idėjiniai konservatoriai turėtų pritarti vetuotam Pagalbinio apvaisinimo įstatymui, nes to esą reikalauja konservatizmas, yra tas pats, kas sakyti, jog jie visi privalo mėgautis laida „Duokim garo“, nes to irgi reikalauja konservatizmas.
Šiomis aplinkybėmis Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, draudžiantis embrionų šaldymą ir apsunkinantis moteriai galimybę pastoti, su įsivaizduojamu „tikru“ konservatizmu turi tiek pat bendra, kiek, tarkime, su „darbiete“ Dangute Mikutiene, kuri aktyviai už šį įstatymą agitavo, arba su kultine laida „Duokim garo“.

Apskritai TS-LKD su konservatizmo intelektualiniu sąjūdžiu Lietuvoje pastaruosius 18 metų elgėsi arba kaip su idėjiniais oponentais, arba – geriausiu atveju – kaip snobas su savo biblioteka, kuris knygų nugarėles lentynose išdidžiai aprodo svečiams, bet pačių knygų iš lentynų neišsitraukia ir nepavarto, kad neapsičiaudėtų nuo nevalytų dulkių ir nematytų žodžių. Net ir tais atvejais, kai konservatyvūs viešieji intelektualai būdavo įtraukiami į politinę veiklą, partijai jų reikėdavo ne tiek tam, kad patartų, kiek tam, kad pritartų. Na, ir dar – kad suteiktų solidumo bei inkrustuotų savimi „vertybinius“ politikos aksesuarus.

Savo ruožtu TS-LKD politika daugiausia būdavo gan liberali, o jos „vertybiniai“ aksesuarai – politizuotai krikščioniški, kilę iš bendradarbiavimo ir sąsajų su Bažnyčia.

Dešiniojo liberalizmo ir politizuotos krikščionybės derinys – štai kas pastaruosius pusantro dešimtmečio buvo ir iš esmės tebėra lietuviškojo partinio konservatizmo oficiozas. TS-LKD konservatizmas, vaizdžiai kalbant, yra kentauras, jungiantis du Petrus – Auštrevičių ir Gražulį. Taigi ir du šūkius: „Už Petrą, už Petrą!“ (gal tą, kuris šv.?) ir „Už Lietuvą, vyrai!” (šis skanduojamas, kai tave neša policija). Patys suprantate, iš kurios kentauro dalies konservatoriai traukė tokius šedevrus, kaip Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas (2008 m. juo siekta uždrausti abortus), Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas (juo remiantis šiemet Lietuvoje uždrausta grupės „Iron Maiden“ reklama), dabar – Pagalbinio apvaisinimo įstatymas.
Patys suprantate, iš kurios kentauro dalies konservatoriai traukė tokius šedevrus, kaip Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas (2008 m. juo siekta uždrausti abortus), Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas (juo remiantis šiemet Lietuvoje uždrausta grupės „Iron Maiden“ reklama), dabar – Pagalbinio apvaisinimo įstatymas.

Visa tai – karingų politikos davatkų, apie kurias rašiau prieš 8 metus, kai pirmąkart pavadinau šią publiką lietuviškuoju Talibanu, darbas. Jų politinį mentalitetą gerai nusako Gabrielio Garcia Marquezo personažo iš „Šimto metų vienatvės“ – Fernandos istorija. Ji turėjo paauksuotomis gėlytėmis išmargintą kalendorių, kuriame jos dvasininkas violetiniu rašalu kryžmai subraukė dienas, kai ši privalėjo susilaikyti nuo sekso. Visame kalendoriuje buvo tik 42 dienos, tinkamos atlikti santuokinės pareigą, o kitos dienos buvo pažymėtos draudžiamaisiais kryželiais. Ir dar Fernanda turėjo ypatingus naktinius marškinius, padariusius neišdildomą įspūdį jos vyrui Aurelianui. Jie buvo ilgi, ilgomis rankovėmis ir su iškirpta skyle ties pilvu. Fernanda tų naktinių nenusivilkdavo net tomis retomis dienomis, kai buvo leidžiama atsiduoti nuodėmei. TS-LKD ir jos dažnų bendražygių „darbiečių“ (sic!) ideologinis Talibanas, aršiai politizuojantis tokius dalykus, kaip embrionų šaldymas ir jų skaičius, „Iron Maiden“ reklama ir abortai, yra tokia pat davatkiška beprotybė, kaip Fernandos naktiniai ir kalendorius.

„Nemisliju čia rašyti monografiją davatkų, o tik noriu patėmyti kelis iš jų pusės pravojus, draugijai labai vodingus ir negeistinus, o kuriuos priderėtų apmalšinti“, – kadaise rašė Vincas Kudirka. Laimei, prezidentė D. Grybauskaitė tuos pavojus, draugijai labai negeistinus, apmalšino. Dabar žiūrėsime, ar Talibanas tęs savo kovą, stengdamasis įveikti veto Pagalbinio apvaisinimo įstatymui, ir ar telksis už liberalus liberalesni socialdemokratai, kad įveiktų veto Darbo kodeksui. Abiem atvejais tie, kurie pasiryžę atmesti veto, galvoja, kad tai bus jų politinės valios išbandymas. O gal ne tiek valios, kiek intelekto patikrinimas?

Yra tokios dvi klasikinės dorybės – išmintis ir santvarda. Jų ir palinkėkime tautos atstovams Valstybės dieną.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (347)