Užpernai, kai aplink Lietuvą tvenkėsi išorinių grėsmių debesys, ji pasakė išties įkvepiančią ryžtingos valstybininkės kalbą. Pernai apylygiai skirstė dėmesį įvairioms sritims, bet kalbėjo itin lakoniškai, nevargindama nei savo politinių oponentų, nei sąjungininkų. Kritikavo vyriausybę, bet nenuslydo į politinių grumtynių retoriką.
Bent dalis D. Grybauskaitės pareikštos kritikos valdančiųjų atžvilgiu turi objektyvaus pagrindo ir negali būti paaiškinta vien jos politinėmis simpatijomis ir antipatijomis. Maža to, net ir ten, kur galbūt praslysta subjektyvios neigiamos nuostatos, galima stebėtis D. Grybauskaitės ištverme ir santūrumu, užuot piktinusis jos neigiamu nusistatymu. Nes ši valdančioji koalicija išties turi problemų, kurios, kaip sakoma, parašytos ant veido, ir tereikia į kai kuriuos tų veidų pažvelgti, kad pradėtum krūpčioti, mikčioti ir bijoti tamsos.
Valstybėje, kurios švietimo ir mokslo ministrė yra, atleisk, Viešpatie, tai, ką matome, o parlamentui vadovauja Loreta Graužinienė; kurioje aplinkos ministras neadekvačiai reaguoja į aplinką ir saugo ne tiek ją, kiek save, o jį delegavusi partija į vidaus reikalų ministrus rimtai siūlo violetinį puponautą su Elvio Preslio žandenomis; kurioje „darbiečių” ir „tvarkiečių” kandidatūros vis primena filmą „Bukas ir Bukesnis”, – būtų keista nepasakyti keleto griežtesnių žodžių apie visą šį balaganą. Ypač jei esi valstybės vadovė.
Vis dėlto šiandien perskaitytas prezidentės metinis pranešimas turi tiek daug kovos tarp valdžios ir opozicijos bruožų, kad šie užgožė nepartinio konsolidavimo užtaisą, kurio reikėtų tikėtis iš valstybės vadovo ir kurio būta tikrai daugiau ankstesnėse tokio pobūdžio kalbose. Šis metinis pranešimas nuskambėjo kaip Seimo rinkimų kampanijos šūvis. Po tokios kalbos Seimo opozicija gali jaustis kaip mokinė, kurios namų darbus už ją atliko mama.
Krinta į akis tai, kad šalia ugningos kritikos valdančiųjų atžvilgiu nematyti bent simbolinių pastangų kritiškiau įvertinti savo, kaip prezidentės, veiklą. Besiklausant pranešimo, kartais galėjo susidaryti įspūdis, kad apie nesprendžiamas Lietuvos problemas kalba kitos valstybės atstovas.
Tarp savo priekaištų valdantiesiems prezidentė įterpė ideologinį reikalavimą: daugiau socialinio jautrumo! Na, teisinga pastaba. Tačiau labai keista, kad to reikalaujama tik dabar, kai Seimo kadencija baigiasi, o ne prieš porą trejetą metų, kai toks reikalavimas būtų turėjęs gerokai daugiau prasmės. Dar keisčiau yra tai, kad socialinio jautrumo D. Grybauskaitė pasigedo ne iš Andriaus Kubiliaus vyriausybės, kurią, konservatorių kadencijai baigiantis, liaupsino, o iš A. Butkevičiaus. Ar A. Kubiliaus politika jai atrodo socialiai jautresnė? OK, tebūnie, nors A. Kubilius ir socialinis jautrumas – tai kaip Mečislovas Zasčiurinskas ir politinė išmintis.
Blogis, kurį aplink save sako matanti valstybės vadovė ir kuris metiniame pranešime pabrėžtinai siejamas su valdančiąja dauguma, be kita ko, apibūdinamas ir kaip „korupcijos liūnas”. Net jei remsimės tik prielaidomis ir specifines skandalingas istorijas vadinsime „korupcijos liūnu”, vis tiek sunku bus paneigti, kad didžiausias pastarųjų metų korupcijos skandalas kilo ne dėl valdančiųjų, o dėl opozicinio Liberalų sąjūdžio, ilgą laiką nuosekliai palaikiusio prezidentę.
Garsiai piktintis korupcijos liūnu, pliekti valdančiąją koaliciją ir nė puse lūpų neužsiminti, kad minėtame liūne labiausiai klimpsta viena iš dviejų D. Grybauskaitės kandidatūrą į prezidentus dukart kėlusi partija, yra truputį nesąžininga.
Taigi tiems, kurie iš metinio pranešimo tikėjosi prezidentės padrąsinimo balsuoti už dešiniuosius ir nebalsuoti už dabartinius valdančiuosius, kalba turėjo labai patikti. O tiems, kurie tikėjosi ne tik daugiau dėmesio užsienio politikai ir saugumui, bet ir lygaus teisingumo visiems, kai kalbama apie vidaus dalykus, greičiausiai teko šiek tiek nusivilti.