Ne todėl, kad Rusijos kanalai – ne žalingesni už mūsiškius (jie daug žalingesni), o todėl, kad rūpintis turime ne tik informacijos subjekto, bet ir objekto kokybe, patikimumu: asmens, informacijos vartotojo intelektine higiena.
Juk ne purvas kaltas, kad kai kurie žmonės vaikšto murzini. Tiesiog dažniau reikia praustis ir neklampoti po purvą. Iš gero piliečio reikėtų reikalauti informacinės higienos, užuot aiškinus jam, kuri maurynė – švaresnė ar teisingesnė.
Taip, būtent televizija ir yra ta maurynė, tas vulgarios pramogos – su informacijos priemaišomis – purvynas. Man paprieštaraus: juk yra ir gerų, intelektualių, pilietiškumui naudingų laidų. Atsakysiu: spanguolės irgi yra naudingos, bet ne tada, kai kasdien po butelį suvartojamos spanguolių trauktinės – „Bobelinės“ – pavidalu.
Deja, prasminga ir politiškai ugdanti informacija televizijoje vaidina tą patį vaidmenį, kaip ir spanguolės „Bobelinėje“: tik prideda skonio ir suteikia patrauklumo daiktui, kurio paskirtis – svaiginti. Paklausą lemia ne spanguolės, ne „natūralus antibiotikas“ penktoje taurelėje, ne „skani“ ir naudinga informacija per TV, o žalingas įprotis svaigintis alkoholiu ir televizija.
Draudimo logikos spraga
Dejuojame: „Jie mums plauna smegenis, bruka priešišką propagandą, kabina makaronus, tad gal uždrauskime“. Meldžiamieji, supraskite pagaliau, kad TV kanalai smarkiai veikia tik tokį žmogų, kuris jau įpratęs TV kanalizaciją priimti už gryną pinigą ir nebeskiria jos vaizdų ir kvapų nuo tikrovės.
Jam, kaip tam Skirmanto Pabedinsko reportažo apie traktorininką Juozuką herojui, būna gera su visais draugais ir kanalais, kurių jis „nepažįsta su sąlyga, kad mėšlo negavo“. Patikliausi TV žiūrovai kaip tik ir yra Juozukas bei jo draugai, kurių jis (su sąlyga) nepažįsta.
Jei Juozukas perjungs TV kanalą arba jam jį valdžios sprendimu išjungs, tai nereikš, kad jis ims tikėti nebe TV kanalizacija, o kažin kuriuo vertesniu, subtilesniu žinių ir minties skleidėju. Skirtumas bus tik tas, kad arba pats pasirinks kitokį saldainį (persijungs kanalą), arba saldainį (Rusijos kanalus) iš jo atims paternalistinė valdžia.
Pastarasis variantas nėra geriausias nei politinės praktikos, nei politinės teorijos, nei politinės komunikacijos požiūriu. Vartotojas jausis nuskriaustas (atėmė saldainį), o kalta bus valdžia (Lietuvos, ne Rusijos).
Ne Rusija sukūrė Vakarų demokratijos masinės kultūros ydas, tarp jų – prie televizoriaus ekrano prilipusį teležmogų. Kremlius tik meistriškai pasinaudojo šia yda ir manipuliuoja „masės žmogumi“, kaip jį vadina ispanų filosofas José Ortega y Gassetas.
„Masės žmogus“ trokšta tokių žinių, kurios įvelkamos į pramogos blizgutį, o šis, savo ruožtu, jam daug patrauklesnis už pačias žinias. Nei spauda, nei radijas, nei internetas jam tokio gražaus blizgučio neduoda: sąvoka „infotainment“ („infopramoga“) yra kur kas labiau taikytina televizijai, nei kitai žiniasklaidai (kuri vis dar yra labiau tekstinė, nei vizualinė). Neatsitiktinai „The Buggles“ dainavo: „Video Killed the Radio Star“.
Kokį tai daro praktinį poveikį politikai šiomis dienomis? Štai kad ir Europos visuomenių nesugebėjimas suvokti, kas iš tiesų vyksta Ukrainoje. Jos gauna pagrindinę informaciją iš legalizuoto narkotiko: televizijos. Ir ką gi jiems rodo televizija? Andriaus Kunčinos apžvalgoje (LRT Radijas, LRT.lt) apie Vyšegrado šalių visuomenių reakciją į įvykius Ukrainoje sakoma:
„Apklausos rodo, kad dauguma šių šalių gyventojų apie Ukrainos krizę beveik nieko nenutuokia ir nesupranta, kodėl ES į ją veliasi. Dėl to <...> kaltas pelno troškulys žiniasklaidoje, kurios komercializacija neaplenkia nacionalinių kanalų, o žinios juose, cituojant Estijos prezidentą Tomą Ilvesą, pavirto „pramoginėmis laidomis“, kurių paskirtis nebėra informuoti, bet didinti žiūrimumą. Tad po poros sakinių apie Ukrainą žaibiškai seka nuotaikingas reportažas apie naują alaus rūšį.“
Mirtinai prisipramogavome („Amusing Ourselves to Death“)
Bene geriausia pastaraisiais dešimtmečiais parašyta knyga apie televizinę kultūrą ir televizinį mąstymą, pavadinta „prisipramogavimu iki mirties“, yra, mano vertinimu, komunikacijos teoretiko Neilo Postmano „Amusing Ourselves to Death: Public Discourse in the Age of Show Business“. Pagrindiniai Postmano teiginiai leidžia geriau suvokti, kodėl mums nesiseka kariauti vadinamojo informacinio karo.
„Mūsų politika, religija, naujienos, sportas, švietimas ir prekyba virto darniais šou verslo priedais – beveik niekam dėl to neprotestuojant ir net mažai kam šitai pastebint. Rezultatas – priėjome prisipramogavimo iki mirties slenkstį (mano kursyvas – V. L.)“, – sako Postmanas.
Politikoje vis didesnę įtaką daro lyderių išvaizda, o ne mintys. Televizinis diskursas pirmiausia yra vaizdų ir, vadinasi, įvaizdžių diskursas. Anksčiau politika ir politinė filosofija, kitaip tariant – politinė praktika ir teorija buvo nors ir skirtingos, bet neatribotos sritys. Televizija jas radikaliai atribojo. „Televizijoje negali būti politinės filosofijos“, – atvirai rėžia Postmanas.
Jis sako neprieštaraująs televiziniam popsui: „Geriausi per televiziją rodomi dalykai ir yra popsas, kuris niekam nekelia rimtos grėsmės“. Mes juk nevertiname kultūros pagal tai, kiek ji prigamina trivialių dalykų: vertiname pagal tai, kas jai atrodo reikšminga.
Kur? Televizijoje!? Ten, kur rimtis vien drumsčia pramogos nuotaikas ir smukdo reitingus?
Postmanas tvirtina, kad televizija skatina nenuoseklumą, padriką suvokimą ir paviršutiniškumą; kad žodžiai „rimta televizija“ yra vidujai prieštaringi; kad televizija kalba iš tiesų tik viena – pramogos kalba: „Televizija transformuoja mūsų kultūrą į vieną didžiulę šou verslo areną“.
Pasak „Prisipramogavimo iki mirties“ autoriaus, liberaliosios demokratijos ir laisvosios rinkos sąlygomis televizija atsiduria derlingoje dirvoje, kurioje ji sukeroja ir pilte užpila mus savo vaizdinių derliumi, kuris pirmiausiai pateikiamas pramogų pavidalais.
„Aš tvirtinu <...> kad ji pramogą pavertė natūraliu formatu, kuriuo pateikiama visa mūsų patirtis, – rašo Postmanas. – Problema yra ne tai, kad televizija teikia mums pramogą, o tai, kad ji visus dalykus pateikia pramoginiais pavidalais“. Televizorius leidžia mums nuolat bendrauti su pasauliu, tačiau jis daro tai nutaisęs nekintamai besišypsančią veido išraišką.
Kitaip tariant, televizijoje pramoga tampa superideologija. Svarbu ne tai, kas ir kokiu kampu vaizduojama, o tai, kad daroma pamatinė prielaida, jog viskas rodoma dėl mūsų malonumo ir pramogos. Mums rodomi barbarizmo ir žiaurumo fragmentai, bet žinių vedėjas sako – „likite su mūsų kanalu“. Kodėl turėtume? Gal kaip tik laikas išjungti televizorių iš pagarbos nukentėjusiesiems?
Kaip atkreipia dėmesį Postmanas, kelių minučių žiaurumų rodymo per TV turėtų pakakti tam, kad visą mėnesį prastai miegotume ir jaustumėmės. Tačiau mes ramiai priimame kvietimą nepabėgti nuo ekranų ir žiūrėti toliau, nes žinome, kad neturėtume priimti naujienų per daug rimtai: visa tai juk tėra pramogavimo, malonaus laisvalaikio būdas. TV naujienų formatas yra tinkamas pramogai, o ne ugdymui, apmąstymams ar savižinai.
Televizijos laidos metu netinka pareikšti – „leiskite man apie tai pagalvoti“, „aš nežinau“, „ką jūs turite omenyje, tai sakydamas“ arba „kokiais šaltiniais remiatės, šitai teigdamas?“ Tai ne tik stabdo laidos tempus, bet ir verčia žiūrovą matyti netikrumą ir neišbaigtumą, atskleidžia mąstymo procesą, kuris TV žiūrovui atrodo tiesiog nuobodus dalykas.
Mąstymas nėra vaidyba, – sako Postmanas, – o televizija reikalauja iš laidos dalyvių kaip tik vaidybos: „Net puikius kalbėjimo įgūdžius turintį protingą žmogų, daug išmanantį apie politiką, televizinė žiniasklaida parklupdo ant kelių, nes reikalauja iš jo vaidybos, o ne idėjų“.
Svarbiausias dalykas, kalbant apie TV, anot Postmano, yra tai, kad ji skirta milijonų judančių paveikslėlių žiūrėjimui, kai dėmesį patraukia rodomų dalykų dinamika ir trumpumas. Tai iškraipo ir naikina idėjų turinį ir atitinka tik šou verslo puoselėjamas vertybes.
Postmano skaičiavimu, TV naujienose bet kurio pasakojimo vidutinė trukmė – 45 sekundės. Tai, kas trumpa, nebūtinai yra trivialu, bet televizijos atveju, kaip teigia Postmanas, yra kaip tik tai: trivialu. Nes tiesiog neįmanoma perteikti rimtumo dvasia jokio įvykio, jei to įvykio implikacijos yra suspraudžiamos į mažiau nei vienos minutės laiko atkarpą.
Iš esmės, akivaizdu, kad TV naujienos net nebando vadovautis prielaida, jog pateikiamas pasakojimas apskritai ką nors implikuoja. Nes tokia prielaida reikalautų iš žiūrovo mąstyti apie papasakotą istoriją ir jai pasibaigus, o tai reikštų, kad jo dėmesys šitaip būtų atitraukiamas nuo savo eilės jau laukiančios naujos istorijos.
Postmanas rėžia diagnozę: „Leisiu sau tvirtinti, kad siurrealistiniai televizijos naujienų šou įkūnija antikomunikacijos teoriją, kuriai būdingas diskursas atmeta logiką, protą, nuoseklumą ir neprieštaringumo taisyklę. Manau, estetikoje šią teoriją atitinka dadaizmas; filosofijoje – nihilizmas, psichiatrijoje – šizofrenija. Kalbant teatro kalba, jai tiktų vodevilio (mano kursyvas – V. L.) apibrėžimas.“
Apie tą vodevilį
„Nėra kito tokio žanro, kuris miniai teiktų didesnį malonumą“, – rašė Alexis de Tocqueville‘is apie teatrą ir jo ryšį su demokratija. Šie daugiau nei prieš pusantro amžiaus rašyti žodžiai šiandien tinka ir televizijai.
Scenos žanro populiarumą Tocqueville siejo su tamsuomenės kultūriniais poreikiais ir demokratijos įsiviešpatavimu. Pasak jo, teatre šviesuomenės nuomonę nustelbė prastuomenės skonis. Būtent teatre demokratija laimėjo savo pirmąsias pergales.
„Nereikia nei iš anksto ruoštis, nei mokytis – teatru pakanka tik mėgautis. Kad ir koks būtumėte nemokša, kad ir kaip apsikrovęs rūpesčiais, teatras jus iškart pavergia. Dar tik pusiau išlavintiems dvasinių malonumų pomėgiams pradėjus smelktis į kurį nors piliečių sluoksnį, jie tuoj suskanta eiti į teatrą“ („Apie demokratiją Amerikoje“).
Šiandien vyraujanti vizualinė – televizinė pasaulėžiūra orientuojasi ne į mąstymą, bet į jusles; ne į žodį ir interpretacijos gebą, bet į vaizdą ir jo keliamą sentimentą. Tą reiškinį aprašė, kalbėdamas apie masių susižavėjimą teatru, Tocqueville‘is, o mūsų laikais – Postmanas ir Danielis Bellas („Kapitalizmo prieštaravimuose“).
Ekrane judančių paveikslėlių kaleidoskopas palieka nedaug erdvės sąvokiniam mąstymui ir racionaliam vertinimui. Jis sukelia tik emocijas. Savo ruožtu nė vieno žmogaus jausmai nėra svarbesni už kito žmogaus jausmus, todėl visi vertinimai tampa „vienodai reikšmingi“ ir net „vienodai teisingi“. Ši aplinkybė pratęsia mintį, kuriai buvo skirtas mano ankstesnis straipsnis.
Televizinės kultūros pasaulis grindžiamas išjautimu, o ne suvokimu. Televizinė žiūra yra nukreipta į vaizdą, o ne į tekstą; ji pririšta prie veiksmo, kuris neskatina kritinio, neskuboto mąstymo. Žiūrovo pasaulis yra tapatybės kalvė, kurianti vienodas reakcijas į stereotipinius dirgiklius. Pridėkite dar žiūrovų skambučius į laidas arba susirinkusių studijose minių besikartojančius plojimus.
Knygos, spaudos leidiniai leidžia žmogui pasirinkti savo ritmą, palieka vietos nebyliam pokalbiui su autoriumi ir apmąstymui, mėginant suvokti teiginį ar apsvarstyti argumentus. Jie skatina gilintis, ginčytis, ieškoti savų argumentų, apibendrinti, konceptualizuoti. Todėl jie formuoja pasaulėvoką.
Atsiras norinčių apginti televiziją sakant, kad nėra ta jos įtaka tokia didelė – juk galima tiesiog nežiūrėti televizoriaus arba jį junginėti (taip mėgsta „argumentuoti“ nebeišgydomi teletabiai). Jiems jau senokai atsakė Zbigniewas Brzezinskis knygoje „Nebevaldomas pasaulis“:
„Nieko panašaus į tą kultūrinę ir filosofinę įtaką, kurią televizija daro vis didėjančiai prie ekranų prigludusių žiūrovų auditorijai, nebuvo nei priverstinio religijos išpažinimo laikais, nei didžiausios totalitarinės indoktrinacijos metais“.
Na, ir dar trumpam grįžkime prie Postmano. Šis pažymi, kad televizija tapo mūsų viešosios informacijos suvokimo paradigma. Televizija dabar nustato ir žinių pateikimo būdus, ir tai, kaip žmonės jas turi priimti. Pateikdama mums žinias vodevilio pavidalu, televizija gundo kitas žiniasklaidos priemones daryti tą patį. Ir visa informacinė aplinka ima sekti TV pavyzdžiais.
Postmanas mūsų informacinę erdvę apibūdina kaip pokšto, krizenimo kultūrą. Šiai krizenimo kultūrai reikia vis naujų pramogai skirtų technologijų. Šios, savo ruožtu, kad ir kaip būtų krykštaujama dėl „televizijos internete“, „interaktyvumo“, įvairių programėlių planšetėms ir telefonams, – kitaip tariant, prietaisų prietaisams kuriamų prietaisų, – tik dar labiau bukina informacijos vartotoją.
„Nesuvokti, kad technologija ateina parengusi visuomenės perkeitimo programą, tarti, kad technologija visuomet būna kultūros sąjungininkė, dabar jau būtų paprasčiausio kvailumo požymis“, – sako Postmanas. Martinas Heideggeris pritartų.
Televizija kaip tironijos priemonė: teisus buvo Aldousas Huxley
Kaip teigia Postmanas, visų rūšių tironai visais laikais žinojo, kad svarbu teikti masėms pramogas, kaip nepasitenkinimus slopinančią priemonę. Bet daugelis jų net rožinėse svajose neregėjo tokios situacijos, kai masės išvis nebekreips dėmesio į tai, kas nėra pramoga: „Kaip apsidžiaugtų visi praeities karaliai, carai, komisarai ir fiureriai sužinoję, kad cenzūra tampa tiesiog nebereikalinga, kai visas politinis diskursas įgyja pokšto pavidalą“.
Ir štai Postmano citata, kuri tiesiogiai susišaukia su mano pastarojo straipsnio teiginiais apie kvailumo pergalę prieš išmanymą: „Sakydamas, kad TV šou linksmina, užima, bet neinformuoja tikrąja to žodžio prasme, turiu galvoje ne tik tai, kad mes nebegauname tikros informacijos, bet pirmiausiai tai, kad nebesuvokiame, ką reiškia būti gerai informuojamiems. Neišmanymas yra pataisomas dalykas. Bet ką daryti, jei neišmanymą imame laikyti išmanymu?“
Aldousas Huxley savo antiutopijoje „Brave New World“, kitaip, nei kartais įsivaizduojama, piešė visai kitokį nepageidaujamos ateities vaizdą, nei George‘as Orwellas. Orwellas įspėjo, kad mus gali sugniuždyti išorinė priespauda.
Huxley nuomone, tam, kad žmonės netektų savo orumo, brandumo, nereikia Didžiojo Brolio: jie tiesiog pamils savo priespaudą. Pamils technologiją, transformuojančią mūsų mąstymo gebą ir mus pačius. Pamils vergovę bežaisdami, kaip mūsų dienų keturiasdešimtmečiai žaidžia, klegėdami, su „Apple“ „iPhone 6“.
Orwellas bijojo tų, kurie draus knygas. Huxley, savo ruožtu, nuogąstavo, kad nebebus prasmės drausti knygas, nes nebebus norinčių jas skaityti.
Orwellas bijojo tų, kurie apribos mūsų priėjimą prie informacijos. Huxley bijojo tų, kurie pilte užpils mus informacija, kurios jūroje tapsime pasyvūs ir egoistiški.
Orwellas nuogąstavo, kad nuo mūsų bus nuslėpta tiesa. Huxley bijojo, kad tiesa bus paskandinta bereikšmių dalykų jūroje. Orwellas bijojo nelaisvės kultūros. Huxley nujautė trivialumo kultūros adventą.
Kaip ir spėjo Huxley, Vakarų demokratijos pačios, taikiai ir be prievartos, nusipramogauja ir nusisvajoja moralinės ir politinės užmaršties link, užuot sulaukusios pančių ir prievartinio orveliško suvienodinimo.
Kitaip nei Orwellas, Huxley puikiai suvokė, jog visai nebūtina ką nors slėpti nuo visuomenės, kuri visiškai nebesuvokia prieštaravimų ir yra narkotizuota technologijos (televizijos) teikiamų pramogų. Nors Huxley nepatikslino, kad į tą narkotinio apsvaigimo būseną mus nuves televizija, jis vargu ar ginčytųsi su tuo, kad būtent televizija šiandien teikia aktualumą „Puikiam naujajam pasauliui“.
Drausti televiziją – anaiptol ne tironų mintis
JAV konstitucionalistas ir politikos teoretikas, Lojolos universiteto Čikagoje teisės profesorius George Anastaplo prieš trejetą dešimtmečių pasiūlė apskritai uždrausti televiziją JAV. Pasak Anastaplo, televizija griauna bendruomenių narių galimybes normaliai bendrauti ir tinkamai ugdyti bei mokyti savo jaunuomenę.
Jis pripažino, kad televizijos draudimas atrodo politiškai neįmanomas, tačiau pasiūlė tą galimybę viešai svarstyti kaip principinę poziciją, siekiant kompromisinių sprendimų dėl TV reguliavimo būdų („Human Being and Citizen: Essays on Virtue, Freedom, and the Common Good“).
Anastaplo, būdamas jau labai garbaus amžiaus, prieš keletą metų išleistos knygos („Reflections on Freedom of Speech and the First Amendment“) paskutiniame skyriuje primena: „Prieš tris dešimtmečius rizikavau ginti televizijos uždraudimo Jungtinėse Valstijose idėją“. Ironiškai stebisi, kad niekas iki šiol kažkodėl nesureagavo. Ir savo ankstesnių argumentų neišsižada.
Jo žodžiais, jei neįmanoma visai panaikinti TV transliacijų, reiktų bent jau griežtai atskirti televiziją nuo politinio proceso. Kodėl?
Šįmet „The Atlantic“ paskelbė puikų Peterio Pomerancevo straipsnį, atspindintį kai kurias mano pastarųjų straipsnių cikle aptariamus dalykus. „Įvaldęs autoritarizmo ir pramogų kultūros maišymą, savo istorijas Kremlius pasakoja ypač gerai. Žurnalistika, siekianti pateikti „faktus“ arba „tiesą“, buvo sunaikinta“, – rašo Pomerancevas.
Jo žodžiais, šiandienos Rusijoje tiesos idėja yra visiškai nesvarbi: „Rusiškuose „naujienų“ reportažuose ribos tarp faktų ir fikcijos tapo labai miglotos. Rusijos aktualijų laidose dalyvauja akivaizdūs aktoriai, vaidinantys pabėgėlius iš Rytų Ukrainos, į kameras verkiantys apie grasinimus iš išgalvotų fašistinių gaujų.“
Tuo metu Vakarai, kaip sako Pomerancevas, susiduria su savo pačių tikėjimo tiesos idėja krize: „To jau seniai reikėjo tikėtis. Dar 1962-aisiais Danielis Boorstinas <...> rašė, kad pažanga reklamoje ir televizijoje reiškia, jog „klausimas „ar tai tikra?“ tampa ne toks svarbus, kaip „ar tai verta nušviesti?“ Mums grasina naujas <...> netikroviškumo pavojus.“
Kalbamą netikroviškumo pavojų kuria ne Rusijos karingumas (šis tik naudojasi atsivėrusiomis Vakaruose galimybėmis). Jį kuria net ne Kremliaus penktosios kolonos, kurios, kad ir kaip maskuotųsi, yra nesunkiai išaiškinamos ir nukenksminamos. Šį pavojų kuria ir ne Rusijos propaganda, kuriai meldžiasi Kremliaus penktosios kolonos ir jų bičiuliai.
Netikroviškumo „tikrovę“ – kaip ir reliatyvizmą politinėje mąstysenoje, kvailumo puoselėjimą demokratinėje santvarkoje – sukūrė patys Vakarai. Stipriausi Vladimiro Putino ginklai yra ne Rusijoje išrasti ir bandyti: jie jau seniai yra Vakarų išrasti ir ištobulinti. Pasikartosiu: Putino Rusija naudoja prieš mus Vakarų civilizacijos, liberaliosios demokratijos silpnybes kaip ginklus. Televizinė kultūra ir mąstysena – vienas jų.
Post scriptum
Postmano knygos pavadinimą 1992 metais atspindėjo legendinės grupės „Pink Floyd“ vokalisto Rogerio Waterso solinio albumo pavadinimas: „Amused to Death“. Paskutinės albumo dainos žodžiai puikiai iliustruoja šį straipsnį – apie prisipramogavimo ir televizijos dalyvavimo jame poveikį:
“And when they found our shadows
Grouped around the TV sets
They ran down every lead
They repeated every test
They checked out all the data on their lists
And then the alien anthropologists
Admitted they were still perplexed
But on eliminating every other reason
For our sad demise
They logged the only explanation left
This species has amused itself to death”