V. Laučius. Kauno medžių apokalipsė

Saugoti senus medžius reikia, labai gerai, kad žmonės juos bando ginti, bet stebina viena aplinkybė: saugo ir gina ne ten, kur yra saugotina gamta, miškai, o didžiuosiuose Lietuvos miestuose, kurie skirti ne šalies florai ir faunai praturtinti, o žmonėms patogiai gyventi.

Ši aplinkybė verčia į Kauno medžių gynėjų karą su miesto savivaldybe žvelgti atsargiai ir kritiškai, nors iš pirmo žvilgsnio jų pastangos ginti gamtą atrodo sveikintinos ir mielos.

Senais medžiais apaugusios miestų gatvės ir aikštės daugeliui žmonių – kaip ir šio komentaro autoriui – atrodo kur kas geriau nei gatvės ir aikštės be medžių arba apželdintos kažkokiais žemaūgiais nuobodžiais augalais, skleidžiančiais tiek pat gaivos ir prisilietimo prie gamtos pojūčių, kiek jų skleidžia dirbtinės gėlės. Bet tai – estetikos dalykai ir skonio reikalas. Daug kam medžiai mieste išvis nerūpi, daug kam jie kaip tik dėl estetinių priežasčių nepatinka, nes trukdo grožėtis statiniais, o dar kažkam užstoja vaizdą pro langą ir trukdo šviesai patekti į butą. Todėl kova už medžius mieste, vykstanti „gražu-negražu“ lygiu, negali būti laikoma šventa ir kažkuo be galo pilietiška.

Kauno miesto savivaldybės argumentas, kad seni, pūti pradėję medžiai kelia grėsmę žmonių sveikatai ir turtui, skamba kur kas svariau nei abiejų pusių estetiniai šūkiai apie gražesnį, akiai mielesnį vaizdą. Kai mieste ant gyventojų krenta seni kamienai ir sunkios šakos ir juos žaloja, estetiniai argumentai apie medžių reikalingumą vargu ar įtikina aukas ir jų artimuosius. Patekti sužalotam į ligoninę vien todėl, kad kažkam seni medžiai gatvėse kelia susižavėjimą, sutikite, yra per didelė kaina už dalies gyventojų norą mėgautis žalesniu vaizdu.

Teko skaityti Kauno medžių mylėtojų argumentą dėl krentančių ant galvos numylėtinių: esą tokių atvejų – taip mažai, kad dėmesio į juos kreipti neverta, avarijose sužalojama ir žūsta gerokai daugiau žmonių. Na, tikrai įdomus požiūris į žmogaus gyvybę ir sveikatą. Medžiai gatvėse – svarbiau? Gal dar pasakytų kelis žodžius apie „prigimtines augalų teises“, kad medžių sužalotiems žmonėms ir jų artimiesiems maža nepasirodytų?

Vargu ar vešli miestų augmenija, smagiai lūžtanti nuo stipresnių vėjo gūsių, džiugina ir automobilių savininkus. Tačiau juk visada atsiranda tų, kurie geriau pasijunta, kai kenčia svetimas turtas, ir širdyje sveikina visiems labai reikalingo nuostabaus medžio nuostabią šaką, dėl kurios kažkam teks mokėti franšizę ar viso remonto kainą. Nes nėr čia ko pirkti automobilių, jais važinėtis ir drįsti parkuotis ten, kur seni medžiai auga. Nes miestas juk yra tam, kad jame gerai jaustųsi papuvę lapuočiai, automobilius braižančios ir smardinančios benamės katės, viską apš..kantys balandžiai, senuose medžiuose nuo 6 ryto girto Žirinovskio balsu rėkiančios varnos, paveldu pavadintos griuvenos, – bet tik ne saugumo ir komforto besitikintis žmogus.

Esminė problema yra visų tų medžių gynėjų iškreipta logika: užuot gynę gamtą, senus medžius ten, kur jie natūraliai augtų bei sentų ir kur gyvena laukiniai žvėrys – miškuose, nykstančiuose masyvuose ir kertinėse buveinėse, kur išties reikia gamtos mylėtojų pastangų, nes miškai Lietuvoje kertami ir niokojami bedieviškai, jie visą savo nemenką energiją nukreipia į miestus, kurie iš prigimties yra iš miško ir žvėrių atkovota teritorija ir turi tarnauti žmogui, o ne gyvūnams ir augalams.

Būtent ši iškreipta logika palieka tariamus gamtos mylėtojus visiškai abejingus, kai senesni medžiai kertami ten, kur jiems reikėtų leisti augti tol, kol nukris, o krituoliai natūraliai praturtins ekosistemą, bet skatina juos kelti neadekvatų triukšmą, kai miesto valdžia naikina potencialią grėsmę gyventojų sveikatai ir turtui. Daugelis šitų, atsiprašant, kovotojų džiaugiasi, kai neleistinose vietose šeriamos benamės katės ir maniakiškai rūpinasi jų „teisėmis“, bet per daug nesuka sau galvos, kai miškuose šaudomi ir taip negausūs vilkai arba siūloma leisti medžioti beveik išnykusias lūšis. Jiems svarbu, kad vidury miesto stūksotų išpuvę medžiai ir juose veistųsi neliečiamos varnos, savo kranksėjimu galinčios ir mirusiuosius prikelti, bet nusispjauti į tai, kad nyksta seni miškai ir tik juose perintys juodieji gandrai.

Turbūt tik specifinėmis mentaliteto problemomis galima paaiškinti reiškinį, kai net girininkai ir urėdai brandų mišką vadina „brandžia mediena“, kai jų paklausi, kur šitame miške rasti nesuniokotų vietų, o apie senas aukštas drebules, puošiančias miško pakraščius, sako, kad jas būtinai iškirs. Kodėl jas reikia iškirsti?! Todėl, kad jos senos ir todėl, kad drebulės, atsako šių dienų girininkas. Gal didieji senų medžių mylėtojai dėl to surengė bent vieną piketą? Vargu bau. Juk miškas – ne Kaunas, čia violetinės politikos iš savo protestų nepadarysi.

Lietuvos miškai yra virtę medžių kapinėmis ne tik dėl kirtimų gausos, bet ir dėl asmenų, kurie turėtų juos saugoti, mąstymo. Šitie žmonės į seną mišką žiūri kaip į būsimą naują kirtimą, užuot jį puoselėję ir leidę ateityje tapti panašiam į Lenkijos Belovežo girią. Šį savo mortido jie išmaniai dangsto optimizmo kupinomis kalbomis apie želdinukų sodinimą. Vaikučiai, padėkite sodinti želdinukus, rūpinkitės mišku. Ak, pažvelkite, kaip gražu – pasodinome ne mažiau nei iškirtome. Čia maždaug tas pats, kas metai iš metų siųsti milijonus suaugusių žmonių į karą, mirtį bei džiaugtis, kad užtat gimsta labai daug vaikų.

Tariamas Lietuvos miškingumas seniai tėra butaforija, už kurios slypi didžiuliai kirtimų ir jaunuolynų plotai. Jaunuolynas – ne miškas, o sudarkyta teritorija, kuri turi šansų kada nors tapti brandžiu mišku, bet Lietuvoje greičiausiai netaps, nes čia net girininkai ir urėdai negali pakęsti senų medžių didesniuose plotuose ir krituolių – jiems tai atrodo labai blogai. Medis jiems turi būti arba jaunas, arba lenta.

Juokinga, kad, didžiuodamiesi savo miškais, didžiuojamės pirmiausia gausiais kirtimais, želdinukais ir jaunuolynais, tarp kurių graudžiai stūkso pavienės pušys ar ąžuolai. Tam, kad iš tiesų būtų kuo didžiuotis, reikia saugoti ir plėsti išlikusius seno miško lopinėlius ir nebekirsti juos supančių masyvų, nes tas menkas lopinėlis, jei aplink jį – vien kirtimai ir monotipiniai jaunuolynai, tikrai nebus visavertė ekosistema. Kodėl Lietuvoje negyvena meškos? Todėl, kad nėra pakankamai didelių brandesnio ir saugomo miško masyvų su padoraus dydžio kertinėmis buveinėmis juose. Užklydusias į Lietuvą meškas tiesiog supykina nuo to vaizdo, kurį čia pamato, ir jos, žiaukčiodamos, skuba nešti kudašių.

Meškas reikėtų suprasti ir užjausti. Tuo ir galėtų užsiimti narsieji Kauno piketuotojai. Jeigu jie drauge su senų medžių mylėtojais iš kitų miestų užsibrėžtų tikslą saugoti ir atkurti Lietuvos girias taip, kad jose po kelių dešimtmečių vėl galėtų gyventi meškos, jei turėtų drąsos pakovoti su miškus niokojančia politine ir ūkine sistema, kuri mus visus laiko idiotais ir verčia džiaugtis sumautais želdinukais, tai būtų daug prasmingiau už visą tą šaršalą, kurį jie kelia dabar Kaune ir iš kurio gali išsirutulioti nebent dar vienas apgailėtinas „Drąsos kelias“.