Kaip sako Vytautas Radžvilas (2005), greičiausiai kaip tik tada apibūdinimas „naudingas idiotas“ pirmą kartą įgijo aiškiai apibrėžtą politinę prasmę. „Rusijoje užgrobusių valdžią bolševikų gretose sklandė panikos nuotaikos, kad panaudodamos ekonominį spaudimą Vakarų valstybės gali sužlugdyti jų tik ką įvestą teroro režimą. Leninas sugebėjo nuraminti savo sėbrus paaiškindamas jiems, kad „naudingi idiotai“ – Vakarų verslo sluoksniai – ne tik prekiaus su uzurpatoriais, bet, apakinti beribio godulio, parduos net virves, kuriomis kada nors bus pakarti patys.“
Anot V. Radžvilo, „proletariato vadas“ buvo teisus ir „gerai perprato tų sluoksnių mąstyseną bei moralės standartus: šiaip ar taip, Vakarų kapitalo indėlis materialiai ramstant didžiausią pasaulio istorijoje vykdytą genocidą yra išties įspūdingas“.
Vladimiras Putinas buvo tam tikra prasme teisus: SSRS subyrėjimas buvo katastrofa, bet ne todėl, kad griuvo sovietų imperija, o todėl, kad jos subyrėjimas smogė Vakarų savisaugai. Į kairę judančias europines demokratijas apsėdo įgytasis imuninio nepakankamumo sindromas (politinis AIDS).
Ir šiuo atžvilgiu jokiu būdu neverčiu atsakomybės vien kairiosioms, socialdemokratinėms partijoms. Bėda ta, kad ir dešinieji nemenkai sukairėjo, o kai kurie iš jų jau seniai tapo kur kas labiau bestuburiai už tradicinius kairiuosius.
Žymus rusų disidentas Vladimiras Bukovskis apskritai ES projektą kildina iš SSRS ir Europos kairiųjų susitarimo. Jo požiūriu, Europa neatsilaikė prieš Kremliaus paleistą užkratą ir, žlugus SSRS, yra kamuojama lėtinio sovietizmo.
Gal prisiminkime, kokias ten žaislines bombas mėtė danų (ar olandų?) lėktuvai ant Libijos? Užtat visa bestuburė ES mažina išlaidas gynybai, plėtoja multikultūrizmą, jaučia kaltės kompleksus dėl kolonializmo ir pan. Europa kovoja už gyvūnėlių teises, bulvarinės spaudos ar televizijos teisę būti gerbiamai už savo geltonumą; kelia vaivorykštės spalvos vėliavas, nori taikos visame pasaulyje – bet nesugebėtų jos užtikrinti be JAV karo galios.
Europos neįgalumą liudija ir Alzheimerio verta nuostata: „Pamirškime praeitį, žvelkime į ateitį“. Ją mėgsta kartoti politikai, kuriems atmintis yra ne sveiko politinio mąstymo sudėtinė dalis, bet šalintina kliūtis, trukdanti paobuoliauti su velniu. Kad ir su Kremliumi.
Europiečiai, raginantys pamiršti praeiti, irgi yra saviti „naudingi idiotai“ Lietuvos dešiniesiems, tik ir laukiantiems progos iškelti senas kovos vėliavas – net jei nebėra nei to priešo, nei prasmės jį nuolat minėti.
Bet juokingiausia „naujųjų idiotų“ mada, padedanti sustiprinti savo pozicijas radikalesniajai dešinei, yra sveiko proto ribas peržengiantys kovotojai už, tarkime, seksualinių mažumų teises arba moterų kvotas partijų sąrašuose.
Tai jau leidžia ne tik prie balsavimo urnų eiti kovoti už seksualinės daugumos teises – ir laimėti daugumą (šiuokart nesigilinsime į terminų vartosena), bet ir smagiai kvatotis iš Socialistų internacionalo, vis didinančio įvairiose srityse kvotas moterims. Kaip lyties organų skirtumai gali lemti, kad pirmajame rinkimų sąrašo dešimtuke turi būtinai, privalomai būti ne mažiau kaip 5 ar 6 moterys? Toks kvotavimas verčia kvatotis.
Kažkada Danielis Bellas yra pavadinęs save socialistu ekonomikoje, liberalu politikoje ir konservatoriumi kultūroje. Mūsų dabartiniams socialdemokratams patarčiau perfrazuoti jo frazę taip, kad ir politikoje jie būtų socialistai, bet tokie, kurie nepamiršta, kas yra politika, stipri (nebūtinai paternalistinė) valdžia, elito ugdymo svarba ir šalies gynyba.
Pritarčiau ir Sheri Berman knygoje „The Primacy of Politics. Social Democracy and the Making of Europe‘s Twentieth Century“ išsakytai minčiai, kad tapatumo beieškantys šių dienų socialdemokratai turėtų pirmiausiai kovoti ne už seksualinių mažumų teises, o už bendruomeniškumą nacionaliniu lygmeniu ir tai, ką ji vadina politikos pirmumo prieš ekonomiką principu.
Socdemams reiktų daugiau galvoti apie gerovės valstybę, jos galią, socialinės atskirties mažinimą ir švietimo sistemos tobulinimą.