Regis, vadovaudamasis kaip tik šiuo aiškinimu į Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkus nusprendė kandidatuoti jų idėjinis patriarchas Vytautas Landsbergis.
Grįsdamas savo apsisprendimą kandidatuoti, V. Landsbergis sako, jog „atėjo laikas, kai galime pasitikslinti kelią, kuriuo toliau eisime“.
Jo žodžiais, TS-LKD „turėtų atsisakyti technokratinių valdymo ir politikos formavimo metodų, dėl kurių vadovaujantys asmenys kai kada nutolsta ir atitrūksta nuo partijos eilinių ir pačios visuomenės“. Turi būti „negailima laiko ir erdvės ideologiniams dalykams“.
Skamba gerai, bet, prisimenant dvidešimtmetę TS-LKD istoriją, neapleidžia nuojauta, kad V. Landsbergis meta iššūkį... V. Landsbergiui. Sau pačiam. Nes jo išvardytos blogybės įsikerojo tikrai ne per tuos 10 metų, kai partijai vadovavo Andrius Kubilius.
Pirmasis priekaištas – dėl technokratinių valdymo metodų ir vadovų atotrūkio tiek nuo partijos narių, tiek nuo eilinių piliečių. Ar jis – ne sau pačiam? Tie, kas gerai atsimena laikus, kai partijos valdybos pirmininkas ir V. Landsbergio dešinioji ranka buvo Gediminas Vagnorius, neleis sumeluoti: kaip tik tada išryškėjo šie neigiami konservatorių vadovybės bruožai.
Biurokratinė nevertybinė slinktis? Dar 1997 metais „Kultūros baruose“ skelbiau straipsnį, kuriame priminiau Karlo Mannheimo aprašytą „biurokratinio konservatizmo“ reiškinį, tapusį būdingą it Tėvynės sąjungai. Kas, paskaitęs straipsnį, sutiko, kad kritika – pagrįsta ir kad padėtį reikia keisti? Ne V. Landsbergis, o A. Kubilius.
Tas pats – ir dėl „ideologijai gailimo laiko“. Būtent A. Kubilius su Mečiu Laurinkumi 1995 metais stengėsi, kad daugiau dėmesio būtų skiriama konservatizmo ideologijai. 1998 metais A. Kubilius ir Rasa Juknevičienė buvo kaip tik tie ryškūs Tėvynės sąjungos politikai, kurie laimino „Konservatizmo klubo“ steigimą – o šis kaip tik gilino domėjimąsi konservatizmo idėjomis.
Ir kaip manote, koks tada buvo ideologija dabar susirūpinusio V. Landsbergio vaidmuo? Nelabai gražus, tenka pripažinti.
Per partijos vadovybės posėdį 1998-ųjų pavasarį G. Vagnorius su savo ištikimais valdybos nariais supeikė klubo steigimo idėją. Tuometis kultūros ministras Saulius Šaltenis pasiūlė besisteigiančio klubo nariams geriau pasidomėti drugelių gaudymu. Iškoneveikė, paironizavo ir užblokavo.
Kitą dieną vykusiame Tėvynės sąjungos suvažiavime šimtai delegatų nustebę skaitė „Lietuvos aidą“, kuriame žurnalistė Lina Pečeliūnienė visą šią istoriją aprašė pirmame puslapyje.
Manote, didysis demokratas, puikybės kritikas, ideologijos mylėtojas bei jaunimo iniciatyvų skatintojas V. Landsbergis, kalbėdamas tribūnoje, apgynė klubo steigėjų iniciatyvą? Anaiptol. Pareiškė: „Jaunimas pasikarščiavo“. Tarsi ne G. Vagnoriaus grupuotė išvakarėse trypė gerą sumanymą ir karščiavosi.
Apskritai keista matyti partinę kovą, kurioje V. Landsbergis vaizduojamas kaip kuklus demokratas, nuolankiai sakantis, kad „yra geresnių už mus“, o A. Kubilius – kaip pasipūtęs diktatorius, ideologinių nuostatų ir demokratijos slopintojas. Tam, kad šitaip žmogus galvotum, reikia į tą vietą, kur paprastai būna sąžinė, prisigrūsti melo arba lakios vaizduotės.
Problema dėl atotrūkio nuo žmonių, arogancijos, ideologijos užmaršties ir biurokratizavimosi buvo išryškėjusi 1996 – 1999 metais, kai realiai ir Vyriausybei, ir partijai vadovavo G. Vagnorius. V. Landsbergis tuo metu vis aiškino, koks G. Vagnorius yra visapusiškai nuostabus ir teisus.
Kai judviejų medaus mėnuo pagaliau baigėsi ir ilgai rusenęs konfliktas pasiekė savo atomazgą, V. Landsbergis rado G. Vagnoriui įpėdinį – Rolandą Paksą. Kai nuplaukė ir R. Paksas, atėjo A. Kubiliaus eilė. Ir juk po triuškinamai pralaimėtų 2000 metų rinkimų V. Landsbergis kažkodėl neprisiėmė atsakomybės kaip partijos pirmininkas ir neatsistatydino. Dar trejus metus vadovavo partijai.
Ko pasiekė per tą laiką? Gal rado geresnį už A. Kubilių kandidatą į pirmininkus? Nerado. Gal subūrė aplink save naują stiprią pradedančių politikų komandą? Nesubūrė. Gal sukūrė naują įkvepiančią politinės veiklos viziją? Nesukūrė.
Atsirado keli paburbėjimai 2001 metais rašytuose partijos dokumentuose, kuriuose kaltė už nesėkmes verčiama G. Vagnoriui. Užleisdamas pirmininko vietą A. Kubiliui, V. Landsbergis nekonkuravo su juo, nesakė, kad jis – netinkamas įpėdinis. Perdavė vadžias ir pasitraukė į šoną – beje, Strasbūro link, anaiptol ne į pensiją.
Visą tą laiką šalia A. Kubiliaus buvo jo artimiausi bendražygiai – Rasa Juknevičienė, Jurgis Razma, kuriems taip pat tenka nemaža dalis nuopelnų už partijos sėkmę. Atėjo ir naujų jaunų veidų: Mantas Adomėnas, Dainius Kreivys, Agnė Bilotaitė, Paulius Saudargas.
Tai kur problema? Kodėl garbaus amžiaus sulaukęs V. Landsbergis nutarė mestis į vidaus partines kovas ir, kas keisčiausia, kovoti su tuo, ką pats savo rankomis – arba kitų rankomis – tvėrė?
Juk jei 2003-aisiais nebūtų norėjęs, kad pirmininku taptų A. Kubilius, jo valia buvo rasti kitą žmogų ir už jį agituoti. Jei būtų norėjęs, tai būtų galėjęs, G. Vagnoriui ir R. Paksui pasitraukus, kurti tokią partiją, kokią manė esant geriausia – ir žmonių, ir ideologijos atžvilgiu. Galėjo ugdyti naujus lyderius, jaunimą.
Bet jei dabar, praėjus 20 metų po partijos įsteigimo, 14 metų po G. Vagnoriaus išėjimo ir 10 metų po A. Kubiliaus išrinkimo pirmininku vienintelė alternatyva TS-LKD vykdomai politikai ir vadovui, V. Landsbergio nuomone, yra pats V. Landsbergis, vadinasi, tikrai kažkas negerai. Ir ne tiek partijai, kiek jos garbės pirmininkui.
Kitaip nei A. Kubilius ir jo komanda, V. Landsbergis, sprendžiant iš jo pasisakymų, vykdytų įprastos priešų paieškos, karo su vėjo malūnais ir „žinau, ko nori mergaitė“ politiką. Vadintų tai „vertybiniu, nepragmatiniu mąstymu“, „idealizmu“, „teisingumo paieška“ ir pan. Ir naikintų tuos trapius nuosaikaus, santūraus, kartu miestiškai civilizuoto ir neapsamanojusio mąstymo daigus, kurie pastarąjį dešimtmetį sudygo būtent A. Kubiliaus politinėje aplinkoje.
Tiesa, tai būtų puiki dovana politiniams konkurentams centro dešinėje: liberalams. Jie dabar turėtų laikyti špygas, kad tik V. Landsbergis neatsitrauktų ir laimėtų TS-LKD pirmininko rinkimus.