V. Mitė. Kas atsimins Lietuvos pirmininkavimą po poros metų?

Labai daug buvo tikėtasi iš Lietuvos pirmininkavimo ES, bet liko vos kelios savaitės iki jo pabaigos ir Lietuva vargu ar gali pasigirti pasiekimais. O juk Lietuvai, vienai iš mažiausių ES valstybių, paprastai nedarančių įtakos ES politikai, kur beveik viską lemia didžiosios valstybės – Vokietija, Prancūzija ar Didžioji Britanija, buvo suteikta galimybė siūlyti iniciatyvas, į kurias, kaip pirmininkaujančios valstybės siūlymus, didieji vis dėlto būtų buvę priversti atkreipti dėmesį.

Tos iniciatyvos būtų bent jau nuskambėjusios visoje ES daug garsiau nei kokio nors Lietuvos europarlamentaro siūlymai, paskęstantys ES parlamento iniciatyvų bei nuomonių triukšme.

Valentinas Mitė

Juk Lietuva, jos garbei, buvo viena iš Rytų partnerystės kūrėjų ir ne taip seniai labai aktyvi jos dalyvė. Dėl nepaaiškinamų priežasčių Valdui Adamkui palikus prezidento kėdę, į Rytų partnerystę buvo nusispjauta. Girdi, mes draugausime su tokiomis turtingomis valstybėmis kaip Vokietija, o Rytų „vargšai“ mūsų nedomina.

Taip, Vilniuje įvyko įvairūs aukšto lygio ES pareigūnų susitikimai, puikūs priėmimai su gražiomis, bet dažnai tuščiomis kalbomis. ES vadovybė pamatė, jog priėmimus mes mokame rengti, o Vilnius yra gražus miestas su nepakartojama architektūra. Kas nuo to pasikeis ES ir Lietuvoje? Spėju, jog niekas. Vien tik graži ekskursija po buvusią tarybinę respubliką, kur, niekas nepaneigs, per 20 Nepriklausomybės metų įvyko daug pasikeitimų. Tačiau ar taip jau svarbu, jog tai pamatė Catherine Ashton ar Jose Manuelis Barroso. Ir Portugalijoje, ir Didžiojoje Britanijoje yra daug gražių miestų ir daug rūmų priėmimams rengti. Tikrai daugiau nei Lietuvoje. Beje, kaip pastebėjo vienas mano pažįstamas, kas dabar iš paprastų žmonių ar politikos analitikų galėtų pasakyti, kokia valstybė pirmininkavo ES prieš dvejus su puse metų. Gal vienas iš šimto.

Lietuvos politikų įsitikinimu, pirmininkavimo ES viršūnė turėjo būti ES viršūnių susitikimas Vilniuje, kurio vainiku turėjo tapti Ukrainos Asocijuotos sutarties su ES pasirašymas. Paskutinėmis dienomis paaiškėjo, jog Viktoras Janukovyčius sutartį pasirašyti atsisako, nors apgaulinga viltis liko iki pat paskutinės minutės. Ar čia kuo nors kalta Lietuva? Iš dalies taip, nes, kaip buvusi TSRS respublika, Lietuva geriau suprato Ukrainos padėtį, politikų psichologiją nei, sakykim, Vokietija, Švedija. Ir galbūt net geriau nei Lenkija. Ar Lietuva bandė savo pirmininkavimo pradžioje tą savo patirtį kilstelti į ES politikų lygį? Gal ir bandė, bet tik niekas viešai apie tai negirdėjo.

Dar labiau Lietuva apsijuokė kai Seimo pirmininkė ir dar pora žinomų politikų nuvyko į Ukrainą paremti opozicijos ir dalyvavo opozicijos mitinge Kijevo nepriklausomybės aikštėje. Vizitas nebuvo derintas ne tik su Briuseliu, bet ir su Lietuvos užsienio ministerija, su prezidente, kuri oficialiai yra atsakinga už Lietuvos užsienio politiką. Neabejoju, jog šis žingsnis sukėlė nusistebėjimą Briuselyje. Tiesa, kiek vėliau su Ukrainos opozicija susitikti vyko ir Vokietijos užsienio reikalų ministras, bet galima neabejoti, jog apie jo kelionę žinojo kanclerė Angela Merkel. Jei jis ten būtų atsidūręs be kanclerės žinios, grįžus į Berlyną, jam tikrai būtų tekę atsistatydinti.

Tiesa, viršūnių susistikime Vilniuje buvo pasirašyti žemesnio lygio susitarimai nei su Ukraina, artinantys Moldovą bei Gruziją prie ES. Tačiau svarbiausias prizas – Ukraina – nebuvo gautas. Tačiau Lietuvai Ukrainos artėjimas į ES svarbesnis nei kam kitam. Muitų Sąjunga, kuriama Rusijos, yra naujos imperijos užuomazga ir Lietuva tampa pafrontės valstybe, kaip ir Latvija ar Estija. Ukraina svarbesnė Lietuvai labiau nei Lenkija, kuri, visų pirma realiai rūpinasi savo gynyba, puikiai panaudoja ES fondus, o be to niekada nebuvo TSRS dalis.

O juk Lietuva, jos garbei, buvo viena iš Rytų partnerystės kūrėjų ir ne taip seniai labai aktyvi jos dalyvė. Dėl nepaaiškinamų priežasčių Valdui Adamkui palikus prezidento kėdę, į Rytų partnerystę buvo nusispjauta. Girdi, mes draugausime su tokiomis turtingomis valstybėmis kaip Vokietija, o Rytų „vargšai“ mūsų nedomina. Tačiau tai pačiai Vokietijai mes esame ne kas kita kaip buvusi TSRS valstybė – Rytų vargšas.

Iki Naujųjų metų, kai baigsis Lietuvos pirmininkavimas ES, galbūt galima kai ką pakeisti. Svarbu, jog būtų žinoma, ko norima ir būtų veiksmų strategija, kurios taip trūko per visą Lietuvos pirmininkavimo laiką.

Visų pirma, Lietuva turėtų imtis energingų politinių veiksmų Ukrainos problemai spręsti. Valstybės pareigūnai turėtų ne važinėti ir rėžti kalbas Kijevo nepriklausomybės aikštėje, bet siūlyti, kaip Ukrainos problemą spręsti, jei tik turi supratimą, kaip tai daryti. Reikia suteikti antrą kvėpavimą Rytų partnerystei. Be kita ko glaudžiai bendradarbiaujant su Lenkija ir kitais buvusiais TSRS satelitais, žinančiais, ką realiai reikštų Rusijos imperijos atkūrimas toks, kaip jį supranta Putinas. Dar nėra aišku, bet atrodo, jog rimčiau į Rytų partnerystę žvelgia ir Vokietija. Deja, tuščias reikalas Rusijos grėsme įtikinti Italiją, Prancūzija ar Ispaniją – jų niekada netrypė tarybinių kareivių batai ir šios šalys siekia partnerystės su Viduržemio regiono šalimis, o ne su Ukraina, apie kurią tikriausia nedaug ką ir žino.

Galėtų būti ir kitos iniciatyvos, sakykim, energetikos srityje, greitesnio bendrų ES karinių dalinių kūrimo klausime bei dalies tų dalinių dislokavime Baltijos valstybėse. Bet viso savo potencialo Lietuva jau nepajėgi išnaudoti. Mažai laiko tiems tikslams rimtai suformuluoti bei pasiūlyti. Apie pirmininkavimo ES strategiją ir Lietuvos tikslus reikėjo rimtai galvoti bent jau porą metų prieš pirmininkavimo pradžią.