Šio projekto tikslas yra aiškus – numatyti keletą teisės normų, skirtų bendro gyvenimo, nesukuriant šeimos santykių, sutarties galimybę. Būtent toks požymis – šeimos santykių nesukūrimas – kaip bendro gyvenimo susitarimą kvalifikuojantis, pažymimas projekto aiškinamajame rašte („<...> siekiama Lietuvos teisės sistemoje įtvirtinti bendro gyvenimo formos, kurios pagrindinis tikslas yra bendro gyvenimo vedimas savaime nekuriant ir šeimos teisinių santykių, institutą ir apsaugoti šios sutarties šalių teises ir teisėtus interesus“).
Bendro gyvenimo susitarimą galėtų sudaryti du ar daugiau asmenų (partnerių), ir šios sutarties pagrindu, minėta, jie nekurtų šeimos santykių. Kita vertus, šis projektas visuomenei pristatinėjamas kaip alternatyva arba kaip galimybė spręsti ir nesusituokusių asmenų bendro gyvenimo, nelaikant jų šeima, problemas. Nesigilindamas į tai, kad siūlomas projektas kelia daugybę teisinių klausimų, be kita ko, ir ar, apskritai, tokiam reguliavimui yra poreikis, viena aišku tikrai – kad susitarimas dėl bendro gyvenimo nėra ir negali būti laikomas alternatyva šeimos partnerystei. Priešingas teigimas būtų tiesiog netiesos sakymas. Taip teigiu dėl toliau aptariamų priežasčių.
Žinia, Lietuvos teisės sistemoje yra socialinis ir teisinis poreikis reguliuoti būtent,tokios partnerystės (gyvenimo nesusituokus) teisinius santykius, kai du partneriai gyvendami kartu sukuria šeimos santykius ir gyvena kaip šeima, neregistruodami santuokos. Kitaip tariant, partneriai gyvena šeimos gyvenimą, kuris niekuo nesiskiria nuo sutuoktinių gyvenimo, išskyrus tai, kad jie nėra sudarę santuokos. Pagal Konstituciją, teisinė apsauga, kaip dar 2011 m. konstatavo Konstitucinis Teismas, turi būti suteikiama ir santuokinėms, ir nesantuokinėms šeimoms. Būtent tokius šeimos santykius numato neįsigaliojusios CK 3 knygos (Šeimos teisė) normos, tokių santykių reguliavimui buvo teikti ankstesni partnerystės įstatymų projektai, šeimos partnerystei skiriamas ir Seimo narių Aušrinės Armonaitės bei Viktorijos Čmilytės-Nielsen prieš savaitę Seime spaudos konferencijoje pristatytas ir teiktinas projektas. Bendro gyvenimo susitarimo projektas ir Partnerystės projektai turėtų būti vertinami kaip visiškai autonomiški ir tarnaujantys savarankiškiems tikslams. Nors Bendro gyvenimo nekuriant, šeimos santykių susitarimo projekto poreikis, kaip toliau minėsiu, apskritai abejotinas.
Netiesa būtų teiginys, kad Bendro gyvenimo susitarimo projektu siekiama išspręsti nesudariusių santuokos, bet šeimos gyvenimą gyvenančių asmenų problemas bei poreikius. Anaiptol. Pagal šį siūlymą, minėta, bendrą gyvenimą gyvenantys asmenys nebūtų laikomi šeimos nariais ir net jiems neprilyginami. Tuo tarpu nesantuokinį šeimos gyvenimą gyvenantiems partneriams ir reikalingas teisinių santykių reguliavimas, kad jie įgytų šeimos nariams būdingą ar jiems prilygintą statusą, nes tik taip jie užsitikrintų daugybėje įvairių teisės aktų numatytas šeimos nariams būdingas teises, garantijas, pareigas. Ir tai svarbu, pirmiausiai, ne tik turtiniams santykiams ar ūkinių reikalų tvarkymui, o tam, kad valstybė konceptualia prasme visos teisės sistemos požiūriu pripažintų alternatyvią santuokai sąjungą sudariusią porą, kaip šeimos gyvenimą gyvenančius. Ne fragmentiškai reguliuotų, kaip kad siūloma, porą ar trejetą klausimų, susijusių su bendro turto tvarkymu ar tam tikromis teisėmis sveikatos priežiūros srityje, o bendrai sureguliuotų alternatyvių santuokai sąjungų pagrindu atsirandančius teisinius santykius ir taip užtikrintų tokiose sąjungose gyvenančių porų teisinę padėtį. Tai yra svarbu ir jų asmeniniams santykiams, ir iš daugybės kitų teisinių santykių, tarp jų ir kylančių iš viešosios teisės, teisių bei pareigų prieš kitus asmenis bei valstybę teisiniam apibrėžtumui. Konkretinu, kodėl tai yra svarbu.
Pirmiausia dėl to, kad to reikalauja teisingumas. Valstybė, teisės sistemos prasme, turėtų oficialiai pripažinti tai, kad pora gali gyventi šeimos gyvenimą taip, kaip jie patys pasirenka ir susitaria tą daryti. Nebūtinai sunormindami savo gyvenimo įsipareigojimus, nebūtinai įformindami pagal valstybės ar bažnyčios nustatytą tvarką. Pačių žmonių susitarimas gyventi kaip šeima yra lygiai toks pats vertingas, ir jau vien dėl to valstybėse, kuriose gerbiamas žmogaus orumas ir jo valios autonomija, elementarus teisingumas reikalauja gerbti tokį žmonių pasirinkimą. Tol, kol šeimos gyvenimą gyvenantiems žmonėms – skirtingos lyties ir tos pačios lyties poroms – nesuteikiamas teisinis aiškumas dėl jų šeimos narių ar jiems prilyginamo statuso, tol tokį gyvenimą gyvenantys žmonės negali gyventi oriai dėl neapibrėžtumo įvairiose srityse. Ši visuomenės dalis yra tiesiog „dūstanti“ nuo teisinio, o kartu ir socialinio izoliavimo.
Taigi, kodėl būtina reguliuoti šeimos (būtent šeimos, o ne kokią tai „ūkinę“, kaip kokį jungtinės veiklos porūšį) partnerystę? Kiekvienas, atsiribodamas nuo savo įsitikinimų, nuo ideologijų, nuo baimių ir neempatijų, paimkime ir įsijauskime štai į tokias ir panašias situacijas, kai jūsų padėtis priklauso nuo to, ar valstybė jus laiko šeimos nariais, ar ne.
Matyt, nenorėtumėte, kad apie jūsų šeimos narį, įvykus nelaimingam atsitikimui, jums nepraneštų arba taip pat, kad jūsų neinformuotų, kai jūsų šeimos narys suimamas ar sulaikomas. Tikėtina, kad būtumėte nepatenkinti, jog sudarius draudimo sutartį, draudiminės apsaugos jūsų šeimos narys neįgyja vien dėl to, kad valstybė, pagal galiojančią teisę, jūsų nepripažįsta šeimos nariu, ir nesvarbu, kalbėtume apie nelaimingus atsitikimus darbe ar, tarkim, kelionių arba sveikatos (gyvybės) draudimus.
Vien dėl to, kad valstybė jūsų nepripažįsta šeimos nariais, jūs neturite daugybės teismo procesinių garantijų ir teisių. Štai bent keletas jų: jūs neturite analogiškos atstovavimo teisės procese, kokią turėtumėte santuokos atveju, neturite teisės atlikti tam tikrų procesinių veiksmų teisme (pavyzdžiui, neturite teisės dalyvauti atliekant kratą, poėmio daryme, turto aprašyme, tyrime, neturite teisės už įtariamąjį šeimos narį sumokėti užstatą ir pan.). Jūsų šeimos nario mirtis ar staiga susidariusi pavojinga jų gyvybei būklė nėra jūsų pateisinama nedalyvavimo teismo procese priežastis, jūs negalite atsisakyti duoti parodymų ar atsakyti į pateiktus klausimus apie įtariamąjį ir kaltinamąjį šeimos narį, jūs taip pat negalite nesinaudoti atsakomybės netaikymu už nepranešimą apie šeimos nario padarytą nusikaltimą. Negana to, jūs neturite teisės neduoti sutikimo skelbti informacijos apie šeimos nario privatų gyvenimą po jo mirties, taip pat negalite pareikšti ieškinio dėl pažeistų asmeninių teisių gynimo po fizinio asmens mirties (garbės ir orumo pažeidimas, teisės į atvaizdą, vardą gynimo atvejais). O jeigu jūsų šeimos narį (ne sutuoktinį) ištiktų nelaimė, liga ar mirtis, jūs, kaip kitas šeimos narys, neturėtumėte tų garantijų, kurias numato darbo ar tarnybos santykius reguliuojantys įstatymai, arba tai priklausytų vien nuo geros darbdavio valios. Dar jums neatsiranda, priešingai nei kad sutuoktiniui, paveldėjimo teisė pagal įstatymą, nebent būtų sudarytas testamentas. Taip pat jūs neturite tokių pačių teisių, kaip kad sutuoktiniai, pagalbinio apvaisinimo srityje.
Atskira tema – migracijos sritis. Ypač aktualu tos pačios lyties poroms, sudariusioms partnerystę ar santuoką valstybėse, kuriose tą leidžiama įforminti, kai norima gyventi Lietuvoje šeimos sujungimo pagrindu. Lietuvoje gali pasirodyti, kad jie ne šeima. O ir skirtingos lyties asmenų poros, jeigu būtų priimtas tik Bendro gyvenimo susitarimo projektas, atvykusios iš esmės iš bet kurios Vakarų valstybės, „prarastų“ šeimos statusą Lietuvoje. O gal užsieniečių poros šeimos statuso neprarastų, nes priešingu atveju investicinis klimatas, ypač laisvo asmenų judėjimo srityje, nukristų į rodiklių apačią. Gal tik mūsų šalies piliečiams šeimos statusas nebūtų pripažįstamas – savi piliečiai gali ir pakentėti... Sutikite, kad toks požiūris yra paprasčiausiai žalingas ir socialia prasme.
Tačiau ne ką mažiau svarbus ir kitas dalykas. Reikia turėti omenyje ir tai, kad šeimos nario statusas sąlygoja ir tam tikras pareigas, kurios yra svarbios viešo intereso prasme, ir valstybė apie tai irgi turi mąstyti. Bendrų interesų tarp šeimos narių buvimas suponuoja tai, kad vieno šeimos nario teisės gali tapti kitų šeimos narių teisėmis ir atitinkamai vieno šeimos nario pareigos gali tapti kitų šeimos narių pareigomis. Tarkim, tai svarbu mokesčių mokėjimo prievolėms, turto ir pajamų deklaravimui, žalos atlyginimo pareigoms, laikinam turto administravimui. Svarbūs priėmimo į darbą (tarnybą) arba užėmimo juridinių asmenų organų narių pareigas interesų konfliktų atvejai: šeiminis statusas svarbus apsidraudžiant nuo šeimos narių pavaldumo santykių.
Visos paminėtos teisės, garantijos, o taip pat ir pareigos yra būdingos šeimos nariams – ne bet kam, kas gyvena bendrai, o būtent šeimos nariams, nes tik jie palaiko tokius tarpusavio santykius, kurie grindžiami stabiliais artimais ryšiais, emociniu prieraišumu, abipuse pareiga, pagalba, tarpusavio supratimu, tarpusavio teisėmis ir pareigomis bei atsakomybe, bendru namų ūkio vedimu, jeigu yra vaikų, jų auklėjimu. Kitaip tariant, šeimos gyvenimą gyvenančiai porai yra būdingi stabilūs santykiai, kurie niekuo, išskyrus tai, kad jie nėra sudarę santuokos, nesiskiria nuo sutuoktinių gyvenimo. Būtent dėl paminėtų požymių – asmeninio artumo, emocinio sąsajumo, vidinio apsisprendimo prisiimti tarpusavio teises ir pareigas bei atsakomybę, pagrindžiamas šeimos narių statuso buvimas, kuris sąlygoja specialias teises bei pareigas, kurių neturi ir negali turėti ne šeimos gyvenimą gyvenantys asmenys, net jeigu juos įstatymų leidėjas pavadintų partneriais, sudariusiais susitarimą dėl bendro gyvenimo.
Bet, kaip matyti iš Bendro gyvenimo susitarimo projekto, susitarimas iš esmės skirtas tik bendro turto tvarkymo ir naudojimo klausimams aptarti, taip pat turto pasidalinimo klausimams po susitarimo nutraukimo. Šeimos partnerystė yra kur kas daugiau, negu tik bendro turto tvarkymo ar pasidalinimo reikalai. Tiesa, susitarimo dėl bendro gyvenimo projekte siūloma numatyti, kad partneris turės teisę susipažinti su kito partnerio sveikatos informacija ir atstovauti jį pagal kodekso asmens sveikatos priežiūros sutarties normas. Toks siūlymas ne tik šeimos nariams, o ir bet kokiems partneriams, yra abejotinas. Sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra ypatingai jautrių, su asmeniu susijusių, paslaugų teikimas. Todėl tik šeimos nariams gali būti suteiktos tam tikros privilegijos žinoti apie paciento būklę, jam atstovauti ir pan. Bet bendro gyvenimo partneriai nebus laikomi šeimos nariais – nepaisant to, jie turėtų galimybes kištis į asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Taip gali būti susiduriama su asmens privatumo bei ypatingų asmens duomenų apsaugos pažeidimais. Tas pats pasakytina ir apie siūlomą pakeitimą atleisti bendro gyvenimo susitarimą sudariusius asmenis nuo paveldimo turto mokesčio mokėjimo. Kai nuo tokio mokesčio mokėjimo būtų atleidžiami šeimos partneriai (kaip kad yra atleidžiami ir sutuoktiniai), tai būtų suprantama, bet kai visi turtinius reikalus bendrai tvarkantys bus atleidžiami, – toks siūlymas abejotinas.
Jeigu norima, kad asmenys dėl kokių nors ketinimų ar poreikių sudarytų sutartis, kuriose susireguliuotų jiems aktualius turtinius klausimus ar su jais susijusius, – pirmyn, ir pagal dabar galiojantį Civilinį kodeksą, yra tokios galimybės. Sutarčių laisvės principas dar vis galioja. Šeimos partneriams, minėta, visai ne tai reikalinga. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad vien tik Bendro gyvenimo susitarimo projektas neišspręstų šeimos partnerystės klausimo dar ir dėl to, kad Europos žmogaus teisių teismas 2015-07-21 bylos Oliari ir kt. prieš Italiją sprendime konstatavo, kad panaši į lietuvišką siūlomą bendro gyvenimo sutartį pagal Italijos teisę civilinė sutartis (it. contratti di convivenza), nėra skirta šeimos gyvenimą gyvenančių porų teisinei apsaugai, neatitinka jų, kaip šeimoje gyvenančių, asmenų poreikių, ir todėl neužtikrina teisės į šeimos gyvenimą apsaugos. Taigi, Lietuvos politikai vėl bando lipti „ant grėblio“, panašiai kaip pagalbinio apvaisinimo atveju, ant kurio jau buvo „užlipusi“ kita ES valstybė narė – Italija, ir kuri pralaimėjo bylą Europos žmogaus teisių teisme.
Tai, kad teisės sistemoje nesantuokinį šeimos gyvenimą gyvenantys partneriai būtų laikomi analogišką sutuoktiniams statusą turinčiais, nėra reikalavimai suteikti „privilegijas“ ar kokie nors „netvarkingų“ šeimų išsigalvojimai. Tai būtinybė užtikrinti dalies visuomenės orų gyvenimą bei jų teises, o kartu ir svarba turėti reikiamas kitiems asmenims bei pačiai valstybei pareigas. Tą daryti įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Pirmiausia, dėl to, kad užtikrinti poroms teisę į šeimos gyvenimą įpareigoja Konstitucijos saugoma teisė į privatų bei šeimos gyvenimą (22 ir 38 straipsniai), lygiateisiškumo principas (29 straipsnis), taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnis (teisė į šeimos gyvenimo pagarbą). Teisė į šeimos gyvenimo teisinę apsaugą yra Konstitucijos saugoma žmogaus prigimtinė teisė, kurios apsaugą turi užtikrinti valstybė, nepriklausomai nuo lyties ir seksualinės orientacijos. Be to, tai atlikti valstybę įpareigoja ir minėtoji konvencija, kuri yra sudėtinė LR teisinės sistemos dalis (Konstitucijos 138 str. 3 d.). Jau ilgą laiką Vakarų tarptautinės bendruomenės pripažįstama, kad asmuo, pasirinkęs gyventi šeimos gyvenimą neįregistravęs santuokos, turi teisę į tokio šeimos gyvenimo teisinę apsaugą. Lietuva Konstitucijoje įtvirtinusi prigimtinių žmogaus teisių doktriną, taigi, ji turi pareigą saugoti visas žmogaus teises, kurios saugomos pagal galiojančią vidaus ir tarptautinę teisę, neišskirdama nei vienos iš jų. Pabrėžtina, kad iš konstitucinio ir iš galiojančios Lietuvai tarptautinės teisės plaukiančio lygiateisiškumo principo teisinė apsauga turi būti suteikiama ir skirtingos, ir tos pačios lyties poroms, kuriančioms ir gyvenančioms šeimos gyvenimą. Nuraminsiu tuos, kurie nepagrįstai teigia, kad sureguliavus partnerystę, tarp jų ir tos pačios lyties poroms, reikės reguliuoti ir santuoką, – ne, tai savarankiškas klausimas. Nei ES, nei tarptautinė teisė šiai dienai neįpareigoja valstybių reguliuoti tos pačios lyties porų santuokų. Įpareigoja sureguliuoti alternatyvią santuokai šeimos gyvenimo formą, kuria ir yra partnerystė. Ir partnerystė niekaip nepakeičia santuokos ir jai nekenkia, natūralu, kad santuoka ir toliau išlieka tradiciniu šeimos teisinių santykių atsiradimo pagrindu.
Nesuteikimas nesantuokinėms šeimos teisinės apsaugos sukuria teisėtų lūkesčių – konstitucinio teisinės valstybės principo – pažeidimo problemą. Nepamirškime, kad jau septyniolika metų nuo Civilinio kodekso priėmimo 2000 m., neįsigalioja Civilinio kodekso 3 knygoje (Šeimos teisė) šeimos partnerystės teisinius santykius reguliuojančios normos, ir taip atsitiko vien dėl to, kad politikai neatliko savo namų darbų. Ne dėl to, kad visuomenė nepasiruošusi, o dėl to, kad politinius sprendimus priimančios institucijos tų sprendimų tiesiog nepriėmė. Dar 2003 m. turėjo būti priimtas Partnerystės registravimo tvarką reguliuojantis įstatymas. Todėl visus septyniolika metų ir formavosi visuomenės teisėtas lūkestis, jog valstybės institucijos įvykdys reikiamas pareigas tam, kad numatytos teisės normos pradėtų galioti. Tokį visuomenės lūkestį patvirtino ir Konstitucinis Teismas 2011 m., pabrėžęs, kad Konstitucija saugo ne tik santuokines, bet nesantuokines šeimas, o taip pat nuosekliai vystoma Europos žmogaus teisių teismo praktika šeimos gyvenimo apsaugos srityje. Tos pačios lyties asmenų poros turi dar didesnį lūkestį į teisės į šeimos gyvenimą pagarbą, nes, kitaip nei skirtingos lyties asmenų poros, kurios turi galimybę registruoti santuoką, tos pačios lyties asmenų poros tokios galimybės neturi.
Bendro gyvenimo susitarimo projektas neišspręstų socialinėje realybėje egzistuojančio neteisingumo. Neapgaudinėkime nei savęs, nei kitų. Daliai visuomenės reikalingas įstatymas, kurio normomis šeimos gyvenimą gyvenančios poroms, nesudariusioms ar negalinčios sudaryti santuokos, būtų pripažįstamas šeimos narių ar analogiškas šeimos nariams statusas. Nuo to priklauso jų gyvenimo orumas, o kartu ir teisinis saugumas.
Norėčiau pateikti pasiūlymą politikams: išsivaduokite iš savo ideologijų, nekurkite įstatymų vien tam, kad pateisintumėte savo įsitikinimus. Jūs juos turite teisę turėti ir jais tikėti. Bet visuomenė, nesvarbu, kuri jos dalis, tikisi įstatymų, kurie reikalingi jai. Valstybė pagaliau turi parodyti rimtą požiūrį į šeimos teisinę apsaugą, gerbdama žmonių laisvę pasirinkti šeimos gyvenimo formą. Kuo didesnis teisinis saugumas šeimos gyvenimą gyvenantiems asmenims, tuo yra puoselėjimas rimtesnis požiūris į šeimos gyvenimą. Ir tai, mano supratimu, turėtų būti teisės normomis nubrėžta vertybinė kryptis. Teisės normomis neturi būti siekiama iš esmės pakeisti faktiškai egzistuojančių socialinių santykių, atvirkščiai, teisė gali ir turi padėti įgyvendinti teises, jeigu žmogaus teisių paskirtis to reikalauja. Taip būtų atliekamas ir ugdomasis teisės poveikis. O svarbiausia, nuo tokių jūsų, politikai, veiksmų visuomenė, o kartu ir valstybė, taptų saugesnė. Jeigu pasielgsite priešingai, net ir priėmę Bendro gyvenimo susitarimo projektą, dalį visuomenės vėl paliksite neapibrėžtume ir versite jų teisę į šeimos gyvenimą ginti teismuose. Europos žmogaus teisių teismo precedentai yra šių žmonių pusėje. Linkiu, kad mes visi būtume jų pusėje.