Jau buvau rašęs, kad toks politikų siūlymas ne tik, kad nieko bendro neturi su šeimos gyvenimą gyvenančių asmenų teisėmis, bet ir dar labiau komplikuotų nesantuokinį šeimos gyvenimą gyvenančiųjų teisinę padėtį.
Profesorius nesutiko su mano išsakytomis mintimis tik dėl tos pačios lyties porų šeimos partnerystės teisinės apsaugos. Todėl ryžausi parašyti savo pozicijų bei minčių paaiškinimą, – ne kokį nors oponavimą profesoriaus pozicijoms, nes jos grindžiamos tiesiog pernelyg skirtingais atskaitos taškais, per daug nutolusiais nuo mano keliamo klausimo esmės.
Pradėsiu nuo to, kad, kai valstybėje norima išspręsti net ir jautrų visuomenei klausimą, nereikėtų sąmoningai ieškoti priešpriešų tarp pagal pobūdį ir prigimtį nesusijusių reiškinių ar kategorijų. Priešingu atveju, yra pasineriama į nereikalingas ir prie nieko vedančias diskusijas, ir kartu pamirštama esmė.
Iš tikrųjų, mes su profesoriumi turime skirtingas pozicijas dėl tos pačios lyties porų teisės į šeimos gyvenimą apsaugos. Mano požiūris į šeimos teisę paremtas kitokia, negu profesoriaus, moraline dimensija. Kitaip tariant, savo pozicijas grindžiu personalistiniu požiūriu į šeimos gyvenimą, o kolega – transpersonalistiniu. Šie du požiūriai iš tikrųjų skiriasi. Personalistinis požiūris grindžiamas asmens laisve priimti jo gyvenimui svarbius sprendimus, lygybe bei asmenine atsakomybe, o transpersonalistinis – asmeninės autonomijos ir individo apsisprendimo laisvės aukojimu abstrakčių vertybių labui.
Personalistinis požiūris nėra kokia nors moderni filosofinė ideologija. Manau, atvirkščiai, – tai yra vienas iš kertinių krikščioniškosios filosofijos pagrindų – pagarba asmeniui, kiekvieno asmens prigimtinės vertės ir iš to kylančios teisės į orų gyvenimą bei laisvę veikti stiprinimas ir gynimas. Todėl nesutinku, kai teigiama, jog krikščioniškajai priedermei prieštarauja asmens, jo interesų iškėlimas aukščiau bendruomenės (ar dar kokio kitokio darinio). Laisvas ir gerbiamas žmogus gali būti tiek pat naudingas sau, tiek pat ir visuomenei. Manau, kad apskritai negali būti supriešinama asmens nauda jam pačiam su jo nauda bendruomenei ar (ir) valstybei.
Bet jau nuo XX a. vidurio Vakarų valstybės ir visuomenės pradėjo „sugrąžinti“ šeimos teisei ir pačių žmonių susitarimo galią, pasakydamos, kad svarbiausią vaidmenį šeimos teisėje turi vaidinti dviejų žmonių susitarimas kurti šeimą, jų tarpusavio pagarba, įsipareigojimai, emocinis prieraišumas, rūpinimasis, lojalumas bei atsakomybė tarpusavyje ir prieš kitus. Bet koks stabilus ir tikras šeimos gyvenimas, jeigu toks susiformuoja, nepriklausomai nuo natūralios reprodukcijos įgyvendinimo, yra lygiai tiek pat socialiai naudingas. Visuomenei reikšmingi šeimos bendruomeniniai santykiai, nesvarbu, kaip ir kokiu pagrindu jie susiformuoja. Ir vienokioms, ir kitokioms šeimoms reikalingas valstybės požiūris, garantuojantis teisinį saugumą.
Dėl to ir teigiu, kad tos pačios lyties porų teisė į šeimos gyvenimą, pirmiausiai, grindžiama jų prigimtine teise į orumą bei lygiateisiškumu, plaukiančiu iš Konstitucijos. Ir niekaip negaliu sutikti, kad tai prieštarauja teisei į gyvybę ar kitoms kitų žmonių teisėms. Jeigu manytume priešingai, tuomet reikėtų sakyti, kad tos pačios lyties poroms suteikus šeimos gyvenimo teisinę apsaugą, būtų atimama kitiems asmenims gyvybė ar į ją kėsinamasi. Bet toks teigimas skambėtų kaip absurdas. Lygiai taip pat absurdiškai atrodytų, jeigu manytume, kad suteikus tos pačios lyties porų šeimoms teisinę apsaugą kaip nors sumažėtų skirtingos lyties asmenų teisių. Apskritai, prieštarauju bet kokiam minimų teisių priešinimui.
Atvirkščiai, pasiremdamas Konstitucinio teismo jurisprudencija, pabrėžiu, kad žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmenybės vientisumą, reiškia žmogaus esmę. Gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai. Prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Jos sudaro tą minimumą, atskaitos tašką, nuo kurio plėtojamos ir papildomos visos kitos teisės ir kurios sudaro tarptautinės bendruomenės neginčijamai pripažintas vertybes.
Žmogaus orumo sudėtinė dalis yra privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamumas, jo teisinė apsauga, taip pat žmogaus prigimtinės vertės pripažinimas, o kartu ir jo valios autonomija priiminėti jo gyvenimui svarbius sprendimus. Ne kokios nors teisinės prezumpcijos, o žmogaus individualus sprendimas ir jo valia rinktis šeimos gyvenimą (jeigu jis tokį renkasi), yra pakankamas pagrindas reikalauti, kad valstybė pripažintų ir gerbtų jo sprendimą. Kitaip tariant, žmonės, nepriklausomai nuo jų seksualinės orientacijos, pasirinkę gyventi kaip šeima, iš tikrųjų realiai nori tik vieno svarbaus dalyko, – kad valstybė juos pripažintų kaip šeima, tai yra, kad jie būtų traktuojami kaip asmenys, kurie vienas už kitą atsako. Ir jiems nereikia kokių nors taisyklių, „leidžiančių“ jiems eiti pas notarą ir sudaryti kokias nors civilines sutartis. Būtent tai jiems būtų kaip šuniui penkta koja, nes ir dabar jie laisvi sudarinėti bet kokias civilines sutartis.
Kitas argumentas, kad tos pačios lyties porų šeimos partnerystė ginama Konstitucijos, plaukia iš Konstitucijos normų sisteminio ir Konstitucijos kaip vientiso teisės akto aiškinimo. Turiu omeny ne tik teisę į privatų gyvenimą bei lygiateisiškumo principą reguliuojančias normas, bet ir konstitucines nuostatas dėl tarptautinių įsipareigojimų vykdymo.
Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, tarp jų ir tarptautinių sutarčių vykdymas, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas. Pažymėtina, kad pagarba tarptautinei teisei yra neatskiriama konstitucinio teisinės valstybės principo dalis.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija, kuri yra sudėtinė Lietuvos Respublikos teisės sistemos dalis (Konstitucijos 138 str.), gina ir tos pačios lyties porų teisę į šeimos gyvenimą, ir valstybės, esančios Konvencijos dalyvėmis, turi pareigą užtikrinti šeimos gyvenimo apsaugą teisiniu reguliavimu. Taip, būtent, teisę į šeimos gyvenimą, šeimos partnerystę.
Ir teiginiai, sklindantys iš Seimo salės, kad „tokia teisė tai grupei“ nepripažįstama, yra netiesos sakymas, nes tai prieštarauja daugybei Europos žmogaus teisių teismo sprendimų. Nekalbu šioje vietoje apie santuoką, o kalbu apie alternatyvias santuokai šeimos gyvenimo formas. Kad ir kaip nepatiktų kam nors, bet konvencija, o dėl minėtų argumentų, ir Konstitucija įpareigoja valstybę užtikrinti teisės į šeimos gyvenimą realizavimą tos pačios lyties asmenų poroms. Ir ne kokiomis nors pas notarą sudaromomis civilinėmis sutartimis, o iš esmės lygiaverčiu santuokiniam šeimos gyvenimui, teisiniu reguliavimu. O jeigu to valstybė nedaro, ji pažeidžia ir tarptautinę teisę, ir Konstituciją.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas laikytinas pamatine konstitucine vertybe, neatskiriamai susijusia su Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančiomis konstitucinėmis vertybėmis – valstybės nepriklausomybe, demokratija ir respublika; prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis taip pat negali būti paneigtas. Todėl užuot priešinę žmogaus teises tarpusavyje ir skirstę žmones į tuos ir anuos, valdžios institucijos turėtų vykdyti savo priedermę, – tarnauti žmonėms ir vykdyti Konstituciją, taip, kad ji vienodai teisingai būtų aukščiausioji teisė kiekvienam žmogui, nepriklausomai ir nuo jo seksualinės orientacijos.
Aiškinimas, kad Konstitucija nesaugo homoseksualios orientacijos žmonių šeimos gyvenimo, yra akivaizdus šios asmenų grupės socialine prasme segregavimas, o teisine prasme – diskriminavimas. Jeigu mes esame Vakarų civilizuotų šalių bendrijos nariai, tai ir elkimės atitinkamai. Priešinimas asmens seksualinės orientacijos šeimos vertybėms yra nepriimtinas. Labiausiai dėl to, kad tos pačios lyties asmenys, pasirinkdami gyventi kaip šeima, vadovaujasi lygiai tokiomis pačiomis šeimos gyvenimo vertybėmis kaip ir skirtingos lyties poros. Apskritai asmens seksualinė orientacija nėra jokia priešprieša šeimos vertybėms.
Mažinkime homoseksualios orientacijos žmonių teisių apsaugos priklausymą nuo daugumos nuomonės, nuo skirtingų moralinių dimensijų ar (ir) nuo politikų turimų pažiūrų. Geriau atsiriboję nuo savo moralinių vertybinių įsitikinimų, ramiai pagalvokime, kiek mums visiems kainuoja diskriminacija ir žmonių negerbimas. Neverskime savo šalies piliečių teismų pagalba ginti teises ir taip priversti valstybę gerbti ir tos pačios lyties asmenų teisę į šeimos gyvenimą.
Tiesa pasakius, tos pačios lyties poroms iš Lietuvos Europos žmogaus teisių teismo durys jau senokai atviros. Bet politikai gali padėti savo šalies žmonėms, sukurdami savo sprendimais saugią teisinę aplinką ir tos pačios lyties, ir skirtingos lyties asmenų šeimoms. Labai kviečiu kurti tokį saugumą, o kartu ir visuomenės tarpusavio pasitikėjimą.