V. Pakarklytė. Nepalaužiama partizanų dvasia: kovojo iki paskutinio, gyvi nepasiduodavo

Lietuvai iškilmingai paminėjus Nepriklausomybės atkūrimo 25-metį, kuris šiais metais susilaukė itin daug visuomenės dėmesio, pasireiškusio aktyviu dalyvavimu įvairiuose miestuose švenčiamuose renginiuose, sužavėta padidėjusio solidarumo tarp gyventojų, kuriam labai tikėtina, įtakos turi ir kaimyninėje valstybėje nesiliaujantys liūdni įvykiai – Rusijos agresija Ukrainoje, nusprendžiau parašyti apie Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo dalyvių, 1944 – 1953 m. kovojusių prieš sovietų okupantus, dvasinę stiprybę, kurios dėka nežmoniškomis sąlygomis jie išgyveno ir turėjo jėgų kovoti su okupantu net dešimtmetį.

Jų kova padėjo pagrindus sekusiam neginkluotam pasipriešinimui, kuris atvedė mūsų valstybę į išsvajotą Nepriklausomybę. Būtent dėl nepalaužiamos lietuvių kovotojų dvasios šiandien turime dėkingesnę padėtį, nei kaimyninės šalys – Latvija, Estija, dėl vadinamosios putiniškos doktrinos, kuri siekia „ginti rusakalbius visame pasaulyje“ – Lietuvoje kitakalbių yra gerokai mažiau nei minėtose valstybėse.

Iš kur pas lietuvius tokia dvasinė stiprybė, kad iš mūsų įkvėpimą semiasi net kai kurios kaimyninės valstybės (būtent Lietuvai, vienai iš pirmųjų SSRS griovėjų, atkūrus Nepriklausomybę, mūsų pavyzdžiu pasekė ir kaimyninės valstybės, tokios kaip Latvija, Estija). Ar tai būdingas lietuvių charakterio bruožas, skatinantis kovoti už tai, kas jam brangu, artima, šventa, geriau žūti, nei vergauti priešui? Labai didelę įtaką šiandieninių lietuvių kovinei dvasiai turi pokario partizanų kova su sovietų okupantais.

Bendrai tariant, kūną valdo protas. Vidinė stiprybė, stipri valia ir ryžtas įgalina mus pasiekti stulbinančių rezultatų. Bereikšmis bus stiprus kūnas, jei jo nevaldys drąsi, kilni širdis, jei jis nebus motyvuotas ir nesupras už ką, dėl ko kovoja.

Trys pagrindiniai sėkmingą kovą įtakojantys aspektai yra tokie: 1) ginklas/ai; 2) aukščiausio lygio kario ar dalinio kovinė parengtis; 3) kario ar dalinio kovinė dvasia – mirties ignoravimas dėl pareigos (ką, beje, buvo pasiryžę padaryti ir Aukščiausios tarybos gynėjai 1991 m. – susiklosčius kritiškiausiam momentui, paversti Aukščiausios tarybos rūmus puolančiam priešui „benzinu tvoskiančiu pragaru.“) (1)

Tą pabrėžia ir garsusis Napoleono posakis: „Pasaulyje yra tik dvi jėgos – tai kardas ir kovos dvasia, ir anksčiau ar vėliau kardas bus nugalėtas kovos dvasios.“ (2) Lietuvos ginkluotos rezistencijos atveju – kardas – ginkluotas pasipriešinimas - buvo nugalėtas, tačiau jo kovinė dvasia, kuri įkvėpė vėlesnes kartas siekti nepriklausomybės, nugalėjo – šiandien mes turime laisvą Lietuvą.

Kovos dvasios reikšmę pabrėžia ir šiandieniai kariai – LDK Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono kariai, kurie visus iššūkius stengiasi įgyvendinti geriausiai iš visų ir kuriuos vadina greitojo reagavimo pajėgų kumščiu teigia, jog geriausiais išlikti jiems padeda žodžiais nenusakoma kovinė dvasia.(3)

Nei viena kova neapsieina be moralinio atžvilgio, be dvasinių nuostatų reikšmės. Ne vienoje karinių veiksmų mokančioje knygoje visų pirma yra pabrėžiama dvasinių jėgų reikšmė – būtent dvasinė stiprybė ir ištikimybė savo Tėvynei nulemia mūšio baigtį. „Dvasinė stiprybė – tai sugebėjimas nugalėti baimės jausmą, ištvermingumas, šalto proto išlaikymas sunkiausiose kautynių situacijose, vengimas nereikalingos rizikos, atkaklumas siekiant savo tikslo ir nenusiminimas dėl laikinų nesėkmių, drausmingumas, paklusnumas savo vadams, taip pat pasitikėjimas jais, savo draugais ir savimi, gilus atsakomybės jausmas už patikėtas pareigas ir ginklo draugus, tarpusavio pagalba [..] ypač kovos metu ar įvykus nelaimei.“ (4)

Pastaroji citata puikiai iliustruoja pokario Lietuvos partizanų kovas. Ką reiškia vien tai, kad jie turėjo išsižadėti asmeninio gyvenimo, visą jį paaukodami Tėvynei, arba ateinančioms kartoms, kurioms nusišypsojo laimė sulaukti laisvės. Partizanai, kasdien matydami artimų kovos draugų mirtį, skausmą, palikę namuose šeimas, kurių dažniausiai laukė žiaurus likimas – tremtis, kalėjimas ar mirtis, toliau tęsė kovą, vilties jiems teikė mintis, kad jei ne jie, tai jų vaikaičiai pamatys laisvą Lietuvą.

Pokario kovų istorijoje yra žinomas ne vienas atvejis, kai partizanas, kad jo priešas nepaimtų gyvo, nusišaudavo, o neretai susisprogdindavo prie veido pridėjęs granatą, kad priešas jo nepažintų ir dėl to nenukentėtų jų kovos draugai ir artimieji. Savižudybės aspektas yra labai svarbus dėmuo partizaninėse kovose – retas kuris gali žinoti savo kūno galimybes ir ar ištvers priešo kankinimus – tam ir buvo taikoma savo gyvybės atėmimo taktika.

Vieno garsiausių ir narsiausių Lietuvos partizanų, Juozo Lukšos atsiminimuose yra aprašytas atvejis, kai partizanus Šarūną, Merkį, Serbentą, Bitiną ir Našlaitį, nespėjusius laiku atvykti į „partizanų mokyklą“, apsupo didelės priešų pajėgos. Miško šukavimas vyko kelias valandas, tačiau priešai atrado slėptuvę, kurioje slėpėsi minėti partizanai. Šarūnas, supratęs, kad jokios galimybės prasiveržti gyviems nėra, pistoletu iššaudė visus kovos draugus į smilkinius ir pats nusišovė į kaktą. (5)

Ir tai tik vienas iš daugelio partizanų gyvybės nutraukimo atvejų. Gyvybę partizanai sau atimdavo ir skandidnamiesi – štai Marcinkonių bataliono vadas Šernas, su dviem partizanais netikėtai užkluptas priešo, kovojo iki paskutinio šovinio, kol, esant beviltiškai padėčiai, sumetę visus dokumentus į Merkį, ir patys į jį nubėgo. (6) Paminėtinas ir dar vienas atvejis, tiesa, vykęs jau 1956 m. Kęstučio tėvūnijos partizanas Jonas Vytautas Ulickas, besislapstydamas gyventojų, kurie jį įskundė LSSR KGB pareigūnams, name, atsisakė pasiduoti, padegė namo stogą, spėjo iššauti 10 šūvių, sužeidė vieną pareigūną. Partizanas sudegė gyvas, po gaisro rasti tik jo kūno likučiai. (7)

Vis dėlto, ne visada laisvės kovotojas spėdavo nutraukti savo gyvybę – metų bėgyje represinės struktūros pradėjo naudoti specialius preparatus, užmigdančius ar apsvaiginančius partizaną – agentams buvo duodami specialūs migdomieji preparatai, kurių jie įmaišydavo į alkoholį ar maisto produktus ir duodavo nieko neįtariančiam partizanui, taip pat į bunkerius kartais būdavo mėtomos specialios granatos. (8) Šios priemonės padėdavo emgėbistams paimti partizanus gyvus ir kęsti nesibaigiantį tardymo ir kankinimo etapą.

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio – LLKS partizaninio karo taktikos programoje buvo išskirtas specialus dvasinių jėgų reikšmės dėmuo: „Priešas kovoja dėl siekio, kurie stovi prieš įgimtą žmoniškumą, teisę ir teisėtumą. Priešas neturi aukšto kovos tikslo, dėl kurio jis būtų pasiryžęs kovoti ir aukoti savo gyvybę. Mes kovojame dėl aukšto tikslo – dėl mūsų Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės. Mes šioje kovoje esame pranašesnės dvasios. Žiaurios priešo priemonės ir veiksmai negali laiduoti dvasia stipresnių ir pasišventusių partizanų sunaikinimo. Galutinai laimės tie, kurie bus stipresnės ir nenugalimos dvasios. Ne tas nugalėtas yra, kas daugiau nustojo, bet tas, kurio dvasia buvo pirmiausia palaužta. Kad nugalėtume ir pasiektume laisvės, reikia norėti nugalėti ir nesigailėti didžiausių pastangų ir vargo. Kilnūs darbai atliekami, tik atkakliai kovojant ir kantriai pašalinant kelyje į tikslą sutiktas kliūtis.

Mūsų dvasinių jėgų pagrindas yra visos tautos atkaklumas, pasiryžimas laimėti ir visus jungiančios pastangos numesti vergijos pančius. Nuolat reikia siekti pasitikėjimo savimi, savo vadais, savo tautos ateitimi, jį įdiegti kitiems, plačiau vertinti įvykius, nesijaudinti dėl vietinių nepasisekimų ar trūkumų. Reikia vengti žodžių ir darbų, kurie keltų nepasitikėjimą. Stiprios dvasios partizanas kelyje į laisvę nepalauš nei kietas vargas, nė mirties pavojus.“ (9)

Šias LLKS teisiniuose norminiuose dokumentuose iškeltas nuostatas patvirtina J. Lukšos– Daumanto žodžiai: laisvės kovotojų veiduose įbrėžti tūkstančių dienų ir naktų pavojai, kelių dešimčių kautynių pergyvenimai – tą ženklina daugybė įvairaus dydžio randų ant jų kūnų – „Antai Kairys su sutrupintu per alkūnę dešinės rankos sąnariu, neapsileidžia draugams savo vikrumu, valydamas SSV. Strazdui abiejų rankų lankstumas per sąnarius sumažėjęs. Skirgaila jau aštuonias žaizdas savo kūne buvus skaito, Sakalas taip pat sunkiai randa sveiką vietą, Bijūnui dar ir po metų neišeina raportas po gomurio sudraskymo. Vargiai beatsirastų iš šių kelių dešimčių nors vienas vyras, kuris nebūtų paženklintas nors vienose kautynėse, kuris nebūtų savu krauju palaistęs mielos tėvų žemės. Ir jie nepabūgo šių ženklų, jie nenusigando savo kraujo dėmių mūsų žemės veide." [išskirta mano – V. P.] (10)

1952 m. birželio mėnesio LLKS Visuomeninės dalies organo leidžiamame ketvirtame „Prie Rymančio Rūpintojėlio“ laikraščio numeryje rašoma: „Tie, kurie laisva valia atiduodavo gyvybę už idėją, tie, kurie geriaus sutikdavo iškentėti kankinio mirtį, kad nereikėtų padaryti išdavystės, tie visada bus laikomi didvyriais. Šiandien kiekvienam Lietuvos valsčiuje rasime tokių pavyzdžių. Kiekvienas valsčius turi mažiausiai kelias dešimtis partizanų, kurie neteko gyvybės tęsėdami pasiryžimą geriau žūti, bet neišduoti laisvės kovos idėjos.

Kiekvienam valsčiuj rasime daugybę pavyzdžių, kur tardomieji sutiko geriau iškentėti kankinių mirtį ir pasmerkimą, bet neišdavė savųjų. O kiek žmonių išdrįso ir išdrįsta šioj baisioj kovoj rizikuoti ne tik savimi, bet ir savo artimaisiais! Didvyriškumo pasireiškimas mūsų tautoj šiuo metu yra masinis.“ (11) Taip apie kovos brolių dvasines jėgas atsiliepė partizanai, priešpaskutiniais kovų metais, kai jau buvo aišku, kad šios nelygios kovos jie nelaimės. Tačiau – nė žodžio apie tai, kad galbūt nereikėjo kovoti – aukšta partizanų kovinė dvasia išsilaikė iki pat ginkluotos rezistencijos pabaigos.

Apie pokario partizanų ryžtą ir drąsą liudija net priešas – LSSR NKVD generolo majoro J. Bartašiūno suvestinėje apie likviduotas partizanų grupes yra užfiksuota, kad Kalniškės mūšio metu, J. Neifaltos–Lakūno vadovaujami partizanai, kovoję už „laisvą ir nepriklausomą Lietuvą“, nekreipdami dėmesio į tai, kad slinko paskutinės gyvenimo minutės, nei vienas nenustojo kovoti, o nukovinėjo priešus iki tol, kol patys buvo sunaikinti. (12)

Būta liudijimų, kad partizanai neturėjo jokio žvėriško pykčio paprastų kareivių, rusų kolonistų, kolaborantų atžvilgiu – pvz. Alytaus apskrityje Merkinės valsčiuje prie Panaros kaimo rezistentai paleido 4 reguliariosios armijos desantininkus (kurie, deja apie partizanų apsistojimo vietą pranešė operatyviniams darbuotojams, taip 1945 m. vasario 28 d. įvyko garsiosios Panaros kautynės). Būta ir kitų atvejų, kai partizanai ir reguliariosios priešo armijos kariai, atsitiktinai susitikę miške, nepaleisdavo nei vieno šūvio, o abipusiu susitarimu taikiai nukeliaudavo savo reikalais.

Partizaninės kovos intensyvumas, efektyvumas ir aukšta kovinė dvasia kėlė baimę priešo daliniams – NKVD viršininkai savo vadovybei ne kartą skundėsi, kad jie labai perkrauti operatyviniu koviniu darbu, o užduotis vykdyti tenka gerokai sudėtingesnėje aplinkoje, kuri smarkiai skyrėsi nuo sąlygų ankstesniuose divizijos veiklos rajonuose.

Tiek partizanų atsiminimuose ir spaudoje, tiek priešo operatyvinėse ataskaitose vadovybei išryškėja itin aukšta partizanų kovinė dvasia, buvusi tarsi ramstis per šį ilgą ginkluotos rezistencijos kovų laikotarpį. Jie negalvojo, ar eiti ginti Tėvynę, ar ne. Jie nepabūgo kovoti, nors ir žinojo, kad žus.

Todėl šiandien neturėtume svarstyti, ar aš ginčiau savo šalį, ar ne, ar eičiau tarnauti į Lietuvos kariuomenę, ar ne. Karui reikia ruoštis taikos, o ne karo metu, metas išmokti šią skaudžią istorijos pamoką. Nepamirškime, dėl ko kovojo mūsų protėviai, būkime drąsūs, stiprūs ir vieningi, tarsi vienas kumštis!

1. Daugirdas A. Ar tikrai „Vienas kovos lauke – ne karys“? Kariūnas, 2011, Nr. 1 (108), p. 7.
2. Ten pat, p. 6.
3. Cibulskienė L. Kovinės dvasios paieškos Algirdo batalione. Karys, 2010, Nr. 2 (1972), p. 2.
4. Kovos statutas (būrys, skyrius). Vilnius: Lietuvos Respublikos kariuomenės vadas, Logos, 1995, p. 3.
5. Daumantas J. Partizanai. Vilnius: Vaga, 1990, p. 330.
6. Ramanauskas – Vanagas A. Daugel krito sūnų...partizanų gretose. Vilnius: LGGRTC, 2007, p. 185.
7. J. V. Ulicko baudžiamoji byla, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 43649/3, t. 1, l. 133-137; LTSR KGB įgaliotinio Dotnuvos r. įstaigos ataskaitos, spec. pranešimai apie Kęstučio būrio partizanus..LYA, f. K-11, ap. 1, b. 479, l. 53-55).
8. Kaunietis R. Miškiniai, prisiminimų rinktinė. Vilnius: Lietuvos Respublikos Kra6to apsaugos ministerija, 2002, p. 61.
9. Jakimavičius E. LLKS teisiniai norminiai dokumentai. Vilnius: Petro ofsetas, 1995, p. 32.
10. Daumantas J. Partizanai, p. 331 – 332.
11. Gaškaitė – Žemaitienė N. Partizanai apie pasaulį, politiką ir save. 1944 – 1956 m. partizanų spaudos publikacijos. Vilnius: LGGRTC, 1998, p. 682.
12. LSSR NKVD aps. sk. ataskaitos, pranešimai LSSR NKVD apie agentūrinį tinklą, partizanų įvykdytas akcijas, kovą prieš partizanus.. LYA, f. K-41, ap. 1, b. 805, l. 94.
13. Nanartonis V. Panaros kautynės. In Dainavos apygardos partizanų takais. Vilnius: LGGRTC, 1997, p. 82 – 83.
14. Grunskis E. Lietuvos kariuomenės tradicija rezistencijos kovose. In Karo archyvas XIII. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992, p. 286 – 287.