Dar supratau tuos vaikinus, šmaikščiai pavadintus „verktiniais“, kurie skundėsi prieš fotografo objektyvą, jog jei pašauks į kariuomenę, jų gyvenimai sugrius. Taip, galbūt kažkas turėjo konkrečių planų, ką padarys, galbūt kažkas kažko atkakliai siekė, jo svajonė buvo ranka pasiekiama, o štai – tau reikia eiti į kariuomenę ir viskas žlunga. Suprantamas nenoras tokiu atveju. Tačiau atsirado savanorių, tad niekam per prievartą nereikėjo eiti į kariuomenę.
Ir štai mokymai poligone: pasigirdo skundai, jog kai kuriems kariams buvo per šalta. Viską vainikavo pagalbos šauksmas, esą šalo palapinėje, nes neveikia krosnelė. Ir netgi ją nufotografavo ir nuotrauką atsiuntė. Ką matome? Ogi krosnelę, kaminą, malkų, skiedrų. Žodžiu, visko, ko reikia, kad būtų galima užkurti ugnį. Tačiau tie kariai to nesugebėjo padaryti. Gerai, šiais laikais nebūtina mokėti užkurti krosnį, tačiau tokiu atveju gal galėjo paprašyti savo vadų pagalbos?
Suprantama, kad tai tik vienetiniai atvejai kariuomenėje. Absoliuti dauguma yra motyvuoti, o krosnelės užkūrimas jiems nėra pats didžiausias iššūkis.
Tačiau šie juokingi pagalbos šauksmai sukėlė dideles diskusijas internetinėje erdvėje. Tai rodo, kad paliesta svarbi visuomenės styga. Ir ją galima pavadinti skundimosi, verkimo kultūra.
Skundžiasi, kad per metus reikia perskaityti 12 knygų. Ar čia ne juokai? Tik dvylika knygų. Billas Gatesas per metus perskaito po 50 knygų. Ir taip nuo pat paauglystės. Todėl jis ir Billas Gatesas, todėl jis ir turtingiausias pasaulio žmogus. Aišku, nebūtinai knygų skaitytojas taps milijardieriumi, tačiau visiškas neišmanėlis nieko nesugebės sukurti.
Tačiau atlygio trokštama didelio – norima turėti gerą butą ar namą, puikų automobilį, naujausią telefoną ir dar daug visokiausių technologinių žaisliukų. Akivaizdu, kad neįdėjus pastangų nei mokinantis, nei darbe, atlygio negausi. Tuomet visi aplinkui tampa kalti. Kalta kariuomenė, kad jis nemoka užkurti krosnelės, kalti mokytojai, kad jis neskaito knygų, kalti dėstytojai, kad jis nesėdi bibliotekose, kalti darbdaviai, kad jis nieko nedirba. Ir, aišku, dėl visko kalti politikai.
Tiesa, politikai iš tiesų yra kalti. Juk jie vis žada, kad sukurs darbo vietas, kad kils atlyginimai, kad bus užtikrintas geras išsilavinimas ir t.t. Už tai jie paprašo tik balso vieną kartą per ketverius metus. Nedidelės pastangos už tokius didelius pažadus. Politikai nenori priminti, kad kiekvienas privalo pirmiausiai pats stengtis, kad galėtų pasinaudoti esamomis galimybėmis. Todėl tam ir yra apžvalgininkai, kurie tiesiai pasakytų nepopuliarius dalykus.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.