V. Savukynas. Niekindamas kitą, žudai save

Agresyvus kaimynas – Kremlius – įvairiausiais būdais siekia, kad mūsų visuomenėje atsirastų kuo daugiau konfliktinių židinių.

Lietuvos lenkų ir lietuvių santykiai jau seniai pagadinti. Dabar bandoma išprovokuoti konfliktus su Lietuvos rusais. Ir mažiausiai, ko mums reikia, tai islamofobijos.

Sociologiniai tyrimai rodo, kad nors Lietuvoje yra labai mažai musulmonų, tačiau jų baimė didėja. Labai mažai lietuvių kasdieniniame gyvenime susiduria su musulmonais, tačiau žino, kad reikia jų bijoti. Paaiškinti šį fenomeną visiškai nesunku: televizijos sukurta realybė ne mažiau reali nei tikra.

Tikriausiai į šiuos spąstus įkliuvo ir viena Lietuvos politikė, išdrįsusi nufotografuoti besimeldžiantį musulmoną – o malda yra labai intymus, asmeniškas dalykas – ir pareiškusi, kad jai kyla įvairių minčių.

Puiku, kad minčių yra. Blogai, kai jų nėra. Bet blogiausia, kai tos mintys yra blogos. Hitleris, Stalinas turėjo labai daug minčių. Jiems kasdien kildavo daug įvairiausių idėjų. Idėjų, kurios milijonams žmonių tapo mirties ir kančių nuosprendžiu. Geriau, kad jie nebūtų turėję minčių.

Esu ir aš matęs besimeldžiantį musulmoną. Ir mačiau ne kokiame tarptautinime oro uoste, o Aukštadvario degalinės aikštelėje. Man irgi kilo įvairių minčių. Tačiau tikrai nepagalvojau, kad jis ruošiasi susisprogdinti. Pajutau pagarbą žmogui, kuris ir keliaudamas nepamiršta maldos.

Apie toleranciją tiek daug prikalbėta, tiek ji sukompromituota, kad šiandien atrodo, jog tai yra kažkas, apie ką dar gali kalbėti tik gerai apmokami Briuselio klerkai. Suvesta iki absurdo tolerancija tampa fašizmu. Ir tokiu paradoksaliu būdu įvairūs kovotojai prieš nacizmą labai greitai suranda kalbą su pačiais tikriausiais fašistais ir šovinistais.

Tačiau tolerancija reiškia labai paprastą dalyką: pripažimą, kad kitas žmogus turi teisę egzistuoti ir elgtis taip, kaip jis nori. Su aiškia sąlyga, jog jis nekenkia kitiems žmonėms. Žmogaus meldimasis dar niekam nepakenkė. Tai pamatinė Vakarų civilizacijos vertybė, kuri mums padėjo iškilti.

Tolerancija nereiškia nuolaidžiavimo kvailumui, nereiškia kapituliavimo prieš tuos, kurie ateina į namus jų plėšti. Tolerancija reiškia, kad tiesiog gerbiame kitokius: išpažįstančius kitokią religiją, turinčius kitą nuomonę. Šios vertybės atsisakymas reiškia mūsų civilizacijos kapitualiciją, mūsų pralaimėjimą.

Jei jau kalbame apie Vakarų ir islamo civilizacijų tarpusavio santykius, manau, kad ne skystablauzdiškumas musulmonų atžvilgiu yra problema, bet tai, kad Vakarai išsižada savo šaknų – krikščioniško mūsų civilizacijos pagrindo. Kai ES visokiomis priemonėmis bando ištrinti krikščionybės ženklus iš viešumos, mes atrodome kaip barbarai musulmonų akyse. Save naikiname patys, o ne musulmonai.

O dabar sugrįžkime prie Lietuvos. Kokią visuomenę mes ugdome? Jei ją skaldysime kurstydami religinę, etninę ar kitokią nesantaiką, tuomet tikrai nesugebėsime apsiginti nuo tikrų išorės priešų, nuo vis labiau ginklais žvanginančio Kremliaus. Štai čia iškyla klausimas: ar mes turėsime draugų, kurie, nelaimei ištikus, stotų šalia, petys į petį kovotų už Lietuvą. Įvairiausių stereotipų platinimas prie to tikrai neprisideda.

Ir dar norėčiau pridurti. Lietuvoje ne islamistai, ne musulmonai prievartavo mergaites, žudė, degino. Ne jie smurtauja. Tad nereikia kurti dar vieno laužo, ant kurio sudegsime mes visi.