V. Savukynas. Žaliojo tilto skulptūros – informaciniame kare prieš Lietuvą

Įvyko tai, kas seniai buvo aišku: Žaliojo tilto skulptūros nėra vien tik skulptūros, – jos Rusijos informacinio karo prieš Lietuvą dalis. Kaip kitaip vertinti atsiradusį užrašą Karaliaučiuje: „Dalia, būk atsargi – neliesk skulptūrų ant Žaliojo tilto!“

Suprask, kad jei bus nuimtos Žaliojo tilto skulptūros, nežinia, kas atsitiks su Liudviko Rėzos skulptūra Karaliaučiuje. Akivaizdus šantažas. Be to, čia sugretinami nelygiareikšmiai dalykai. Juk mes neprašome Maskvos centre pastatyti paminklą Algirdui, kuris bedė ietis į Kremliaus vartus. Ar Vytautui Didžiajam, kuris pasigailėjo Maskvos vien todėl, kad ten buvo jo duktė su anūku. Pabandykite tokią skulptūrą įsivaizduoti Maskvos centre? O gal dar įsivaizduokime Lietuvos partizano, kuris kovojo prieš NKVD sadistus, skulptūrą?

Lietuvoje kilo didžiulis triukšmas dėl Rusijos kanalų, kurie transliuoja netgi ne propagandą, bet atvirą melą. Jie uždraudžiami. Tačiau kitas informacinio karo prieš Lietuvą ginklas – sovietinės Žaliojo tilto skulptūros – ne tik kad stovi, bet sulaukia netikėtų gynėjų.

Štai visai neseniai pasireiškė visuomenei nežinomas veikėjas iš paminklosaugos komisijos, pareiškęs mintį, jog šiandieninėje situacijoje reikia rūpintis kariuomene, o Žaliojo tilto skulptūras reikia palikti ramybėje. Tokia pozicija neatlaiko net menkiausios kritikos. Lyg tas paminklosaugos komisijos narys nebūtų girdėjęs apie informacinį karą. O juk tai šiandien svarbiausia.

Pasikartosiu, simboliai patys savaime yra nieko nereiškia, svarbus kontekstas. Dabartinis kontekstas – tai agresyvus Kremlius, labai aiškiai pasisakantis už Stalino politikos tęsimą. Tai ta pati okupacinė politika, kuri atėmė iš mūsų laisvę, daugelis mūsų senelių padėjo galvas kovodami prieš sovietus, buvo ištremti, nukankinti. Tiesa, buvo ir tokių, kurie rėmė Stalino valdžią Lietuvoje. Kaip ir dabar yra tokių, kurie nori išlaikyti okupacinės valdžios simbolius.

Tačiau tai tik viena pusė, yra žymiai liūdnesnė. Tai mes patys. Juk didelė dalis Lietuvos visuomenės ilgisi sovietinių laikų, dalis gyventojų palaiko Rusijos veiksmus Ukrainoje, o kiek daug iš mūsų yra persmelkta pavydu, kenkimu savo artimui. Jau vien dėl to šios skulptūros turi būti nuvežtos į Grūto parką.

Gaila, kad dalis paminklosaugos komisijos narių to nesupranta. Iškyla jų kompetencijos klausimas, o taip pat ir institucijų, kurios juos deleguoja, atsakomybė.

Man peršasi liūdna analogija su Ukraina. Jau visiems akivaizdu, kad pasiryžusiems kovoti ukrainiečiams labiausiai trukdo korumpuoti ir Rusijos užverbuoti generolai. Teroristai seniai būtų nukenksminti, jei ne kenkėjiški vadų sprendimai. Daugelis iš jų jau pabėgo, daugeliui iškeltos bylos, tačiau dalis jų ir toliau tyliai kenkia Ukrainai. Nepaisant to, kad prieš Lietuvą vykdomas informacinis karas, kad tos skulptūros tapo aštriais ginklais, vis atsiranda institucijų, kurios sugeba surasti argumentų, kodėl jos turi stovėti. Ar mes nesame panašūs į Ukrainą?

Žaliojo tilto skulptūros jau tapo informacinio karo dalimi. Jos daro didesnį poveikį nei visos Rusijos propagandinės laidos kartu sudėjus. Juk dar nei viena laida taip nesupjudė visuomenės kaip šios skulptūros. O ko reikia mūsų priešams –skaldyti mūsų visuomenę, paversti savo stereotipų įkaitu. Ir kol bus tos skulptūros, tol jos kariaus informacinį karą prieš Lietuvą. Tie simboliai šiandieninėje situacijoje įgyja realų turinį – tai vėl gresianti Lietuvos okupacija. Tai grėsmė mūsų laisvei. Tai reiškia, kad žus daug laisvę mylinčių vyrų ir moterų. Tie, kurie siekia išsaugoti šias skulptūras ant Žaliojo tilto, turėtų apie tai pagalvoti.

Įsivaizduokime, kad įvyksta Brzezinskio numatytas scenarijus – Vilnius okupuojamas per vieną dieną. Šios skulptūros bus pats geriausias įrodymas, jog Vilniaus „liaudis laukė išvaduotojų“, buvo žmonių, kurie net „žiauraus lietuviško režimo“ sąlygomis kovojo už šių skulptūrų išlikimą. Ir laukė „tikrosios laimės“, „išvaduotojų“.

Dabar yra esminis momentas, kada reikia naikinti simbolinius ženklus, kurie įteisino sovietų okupaciją. Šių skulptūrų vieta – Grūto parkas.

Suprantu, kad šie argumentai nesuveiks tų, kurie įsitikinę, jog tos skulptūros turi stovėti. Tačiau yra dar vienas labai svarbus argumentas. Tos skulptūros yra pavojingos. Ne tik simboline prasme, ne tik informaciniame kare, jos pavojingos fiziškai. Jų apgailėtina būklė yra tokia, kad jos gali nugriūti. Nugriūti ant automobilio, žmogaus. Tai yra lygiai tokia pati grėsmė kaip ir vos bekabantis balkonas. Jos vilniečiams graso fiziškai. Kas tada prisiims atsakomybę? Jų nuėmimas tampa tiesiog paprastu saugumo užtikrinimu. Tiek fiziniu. Tiek moraliniu. Tik kiek valstybėje yra institucijų, kurios to nesupranta?

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.