V. Sinica. G. Kirkilo buldozeris per valstybinę kalbą

Politiniai vėjai nešioja gandus, jog dar gegužę Seimas balsuos dėl Teisės ir teisėtvarkos komiteto palaiminto Vardų ir pavardžių įstatymo, kuriuo bus įteisinta asmenvardžių rašyba pasuose nevalstybine kalba. Seniai išsakyti argumentai, kodėl būtų klaida įteisinti šiuos Valdemaro Tomaševskio partijos reikalavimus, išdėstyta ir kodėl dauguma argumentų už nelietuvišką asmenvardžių rašybą yra melagingi.

Politikai tai ignoruoja, o visuomenės dauguma ir be straipsnių supranta tokio sprendimo žalą ir jam kategoriškai nepritaria. Artėjant lemtingam balsavimui verčiau pažvelkime, kaip išmoningai visuomenę ir patį Seimą kvailina Gediminas Kirkilas ir Irena Šiaulienė – LLRA reikalavimus išpildančio projekto šalininkai. 

Ilgą laiką aiški ir nepajudinama kliūtis asmenvardžių rašymui nevalstybine kalba buvo Konstitucija. Dar 1999 metais Konstitucinis Teismas (KT) išaiškino, kad (ilga, tačiau esminė citata) „Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t.y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas. [...] Asmens tautybė negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas“. Paprasta ir aišku. 

Tiek Latvijai (1999 m.), tiek Lietuvai (2012 m.) dėl atsisakymo pasuose rašyti asmenvardžius ne valstybine kalba atsidūrus Europos Žmogaus Teisių Teisme, pastarasis patvirtino šią KT nutarime išdėstytą nuostatą. Buvo paaiškinta, kad pavardė nėra asmens nuosavybė – pavardę vartoja ne tik ją turintis asmuo, bet ir visa visuomenė, todėl pavardės rašyba turi būti reguliuojama daugumos piliečių patogumui. Dėl to rašymas tik valstybine kalba jokių piliečių teisių nepažeidžia. Ir pakartotinai klausiamas Lietuvos Konstitucinis Teismas 2009 m. nuosekliai laikėsi tos pačios pozicijos. 

Turbūt didžiausia G. Kirkilo ir jo bendraminčių „pergalė“ jų žygyje už nelietuviškos asmenvardžių rašybos įteisinimą buvo pernykštis Konstitucinio Teismo sprendimas po socialdemokrato Teisingumo ministro Juozo Bernatonio kreipimosi tuo pačiu klausimu. 2014-ųjų vasarį KT nutarė, kad rašyti asmenvardžius dokumentuose vis dėl to galima ir ne valstybine kalba, jei ir kai tą leidžia Valstybinė lietuvių kalbos komisija. 

Taip politinis klausimas buvo iš pradžių permestas teisininkams, o vėliau šių rankomis atiduotas kalbininkams. Tai atrišo rankas socialdemokratams su KT įgaliojimu spausti kalbos komisiją pateikti norimas išvadas. Ir jie spaudė, o komisija išsisukinėjo, atsidūrusi nejaukioje mėsmalėje tarp politinių girnų ir profesinio padorumo reikalavimų. 

Pirmoji manipuliacija: „Kalbos komisija pritarė“ 

Galiausiai 2014 rugsėjo 5 dieną Valstybinė lietuvių kalbos komisija Seimui pateikė išvadą, kad „Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose gali būti rašomi lietuviškais rašmenimis.“ Siūlomos dvi šios taisyklės išimtys – Lietuvos pilietybę įgijusių užsieniečių ir su jais santuoką sudariusių ar jiems gimusių vaikų (LR piliečių) asmens dokumentuose jų pavardės gali būti rašomos lotyniškais rašmenimis pagal kitos valstybės išduotą (savo, sutuoktinio ar vieno iš tėvų) asmens dokumentą. Tai ir visos išimtys. 

Pasiremdamas šiuo kalbos komisijos išaiškinimu Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, vadovaujamas kito socdemo Juliaus Sabatausko, pritarė G. Kirkilo teiktam projektui, kuriuo įteisinama visų pageidaujančių Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių rašyba ne valstybine kalba. Iš pažiūros akivaizdaus fakto, kad kalbos komisijos išvados neleidžia, pavyzdžiui, Lietuvos lenkų pavardžių rašyti ne lietuvių kalba, tariamai nepastebėjo nei G. Kirkilas, nei „už“ balsavę komiteto nariai. Komitetas sąmoningai praleido projektą, kuris prieštarauja kalbos komisijos išvadoms, o tuo pačiu ir Konstitucijai, nes pagal KT išaiškinimą, asmenvardžių rašymas nevalstybine kalba galimas tik kalbos komisijos numatytais išimtiniais atvejais. Nepriklausomai nuo pažiūrų tenka pripažinti faktą, kad Seimui balsuoti bus pateiktas antikonstitucinis G. Kirkilo ir I. Šiaulienės inicijuotas Vardų ir pavardžių įstatymo projektas. 

Visai neseniai – gegužės 13 dieną, taigi jau po Kalbos komisijos išvadų – Teisės ir teisėtvarkos komitetas po 3 viešųjų klausymų raundų (beje, juose dominavo kritika socdemų projektui ir parama alternatyviam variantui) užregistravo dar vieną to paties įstatymo variantą, kuriuo siūlo, jog vardai ir pavardės dokumentuose būtų rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis bei „pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Mašininio skaitymo kelionės dokumentų taisykles“ (4 straipsnio 1 dalis). Praktikoje tai reiškia dar vieną būdą įteisinti nelietuviškų W, Q ir X raidžių rašybą asmens dokumentuose.

Akivaizdu, jog toks siūlymas taip pat neturi nieko bendra su Valstybinės kalbos komisijos išvada ir prieštarauja Konstitucijai. Poreikis rašyti pagal civilinės aviacijos organizacijos taisykles apskritai neturi jokio loginio paaiškinimo, išskyrus pastangas dar šiek tiek sujaukti ir taip sudėtingą šį įstatymą lydinčią painiavą. Komitetas sutarė prašyti naujos Kalbos komisijos išvados – pamatysime, ar tai iš tiesų bus daroma.

Antroji manipuliacija: „vietovardžiai eina kartu“ 

Kartu su savuoju asmenvardžių rašybos projektu G. Kirkilas ir I. Šiaulienė kaip susijusį projektą pateikė ir Civilinio kodekso pataisą. Siūloma Civilinį kodeksą papildyti sakiniu „Vardas, pavardė ir vietovardžiai rašomi pagal lietuvių kalbos taisykles, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip“. Kaip suprantame, tai jų pačių siūlomas Vardų ir pavardžių įstatymas bus tas „kitas“, kuris „nustato kitaip“. Tačiau iš kur ir kodėl, jei ne per klaidą, čia atsiranda vietovardžių rašymo klausimas?
Vietovardžių rašymą arba nerašymą kitomis kalbomis reglamentuoja Tautinių mažumų įstatymas. Vieną jo redakciją jau buvo parengęs LLRA deleguotas Kultūros viceministras Edvardas Trusevič. Pagal jį kitakalbes lenteles reikėjo iškabinti visur, kur mažumos sudarė 10 procentų gyventojų. Lenkiškas „Wilno“ ir gatvių pavadinimai būtų pasitikę į sostinę važiuojančius gyventojus. Tačiau šiuo atveju vietovardžiai sąmoningai įrašyti kaip „susiję“ su išimtinai asmenvardžius reglamentuojančiu projektu. Sunku sugalvoti tiesmukiškesnę manipuliaciją, tikintis, kad Seimo nariai paprasčiausiai to nepastebės.

Trečioji manipuliacija: ignoruojamos procedūros

Daug kam žinoma, jog reaguojant į G. Kirkilo projektą visų, išskyrus LLRA, Seimo frakcijų narių parašais buvo pateikta alternatyvi įstatymo redakcija. Ja siūlyta vardus ir pavardes nevalstybine kalba leisti paso papildomų įrašų puslapyje. Tai Latvijoje galiojanti tvarka, akivaizdžiai tenkinanti Varšuvos poreikius, nes Latvija dėl šalyje gyvenančių 44 000 (2,2 proc.) lenkų teisių nesulaukia jokių priekaištų ir reikalavimų.

Šis projektas buvo užregistruotas kaip alternatyvus ir visose stadijose turėjo būti svarstomas kartu su pirmuoju, pateiktu G. Kirkilo. Tačiau gegužės 6 dieną Teisės ir teisėtvarkos komitetas po balsavimo, kurio metu alternatyviam projektui leista toliau judėti į Seimo posėdžių salę, nusprendė svarstyme daryti pertrauką ir nepriėmė šio komiteto narių sprendimo. 

Taip ne tik buvo šiurkščiai pažeista komiteto narių valia, tačiau ir sukurta absurdiška situacija, kai vienas projektas galimai bus teikiamas Seimui be savo alternatyvos, kurią J. Sabatauskas nutarė dar palaikyti stalčiuje. Seime girdimi ketinimai nesikreipti į Kalbos komisiją naujos išvados yra šių manipuliacijų tęsinys.

Seimo narių savigarba? 

Iš to, kas aptarta, galime suprasti kad G. Kirkilas su partiečių pagalba Seimui siūlo balsuoti už antikonstitucinį įstatymo projektą. Taip pat, jog kartu su šiuo projektu mėginama į šalies įstatymus kontrabanda „įnešti“ galimybę vietovardžius taip pat rašyti nevalstybine kalba. To siekiant buvo ignoruojami komiteto narių balsai ir nepriimtas sprendimas dėl alternatyvaus asmenvardžių įstatymo projekto, leidžiančio kita kalba rašyti papildomame paso puslapyje. 

Seniai politikais nusivylusiai visuomenei visi šie faktai, žinoma, neturėtų kelti nuostabos. Tačiau Seimo nariai negali apsimesti, jog nesupranta, kokiais politiniais beraščiais yra laikomi savo kolegų. Jeigu tautos atstovai turi savigarbos, nepriklausomai nuo savo pažiūrų turėtų susimąstyti, ar gali balsuoti už projektą, kurio autoriai bando apgauti savo kolegas kiekviename teisėkūros žingsnyje. Juolab, kad apgaule peršamiems siūlymams nepritaria ir absoliuti dauguma šalies rinkėjų.