V. Sinica. Gėjų eitynės – už ar per žodžio laisvę?

Tai, ko seniai reikėjo laukti, atėjo į Lietuvą kartu su trečiosiomis homoseksualų eitynėmis. Pirmiausiai socialiniai tinklai, bet ir platesnė viešoji erdvė užsipildė kalbomis, jog tie, kas oponuoja LGBT judėjimui, eitynėms ir jų reikalavimams neturi teisės į nuomonę, nes tai esą nėra jokia nuomonė. Tai – „homobofija, kuriai nėra vietos demokratinėje valstybėje“.

Neleisti vienalyčių „santuokų“ yra neva diskriminacija ir žmogaus teisių pažeidimas, ką dėsto, pavyzdžiui, Arkadijus Vinokuras ir nemažai jaunų marksistuojančių aktyvistų. Net ir lėčiau susiprantantiems tai girdint turėjo paaiškėti, kad pereiname į naują laisvės raidos etapą, kai už teisę pasisakyti ir nebūti nubausti turės kovoti nebe LGBT reikalavimų šalininkai, o jų oponentai.

Šia prasme su laiku spėti gerokai vėluoja Milda Dargužaitė, pareiškusi, kad „Lietuva keičiasi ir tikrai pasikeis – drąsių žmonių dėka. Žmonės, kurie jau daug metų aukojosi būti nepopuliarūs, susilaukti patyčių, paniekos, susigadinti santykius šeimoje, darbe ar net sulaukti smurto – jie yra tikri lyderiai“. Buvusi šauni „Investuok Lietuvoje“ vadovė vertybių klausimais šauna pro šalį. Kiekvienas, dirbantis žiniasklaidos, valstybės tarnybos, teismų, politikos srityse ar akademinėje bendruomenėje, žodžiu „baltosios apykaklės“, ypač jauname kolektyve, paliudys, jog jei kada taip ir buvo, tai situacija šiandien apsivertusi aukštyn kojomis. Būtent pasisakyti prieš vienalytes „šeimas“ ir LGBT reikalavimus yra drąsos reikalaujantis veiksmas, pelnantis aplinkinių panieką, patyčias ir galintis kainuoti darbo vietą. Valstybės tarnyboje žmonės bijo net ir privačiai kolegoms išsakyti savo nuomonę LGBT judėjimo klausimu.

Būtent darbo vietos atėmimo viešo spaudimo keliu strategiją išmėgino žurnalistas Dovydas Pancerovas, pareikalavęs viešo prekybos tinklo „Lidl“ atsakymo, ar bendrovei priimtinos „homofobiškos“ Juliaus Pankos pažiūros. Nors „Lidl“ atsakė protingai – kad darbuotojų ne darbo metu reiškiamos pažiūros jai nerūpi, – mėginimas, kad J. Panka finansiškai nukentėtų dėl savo išsakytų pažiūrų, buvo akivaizdus. Šiam susidorojimui pritarė ne vienas žurnalistas, taip pat VU politikos mokslų absolventai, jaunos muzikos žvaigždės, darbo metu į persekiojimą dėl pažiūrų įsitraukęs teisingumo ministro patarėjas viešiesiems ryšiams Sergejus Tichomirovas – žodžiu, žmonės, kuriuos sėkmės Lietuvos vizijoje įprasta laikyti naujos, geresnės, ateities Lietuvos kūrėjais ir atspindžiu.

Šis atspindys kelia nerimą ypač tiems, kurie, skaitydami užsienio spaud,ą nevengia pažvelgti į naujausias žodžio laisvės tendencijas, pavyzdžiui, JAV ir Kanadoje. Nėra abejonių, jog būtent įsitvirtinęs politinio korektiškumo režimas ten didele dalimi lemia Donaldo Trumpo populiarumą. Amerikiečiai nebegali be baimės išsakyti savo nuomonės ir nenori su tuo taikstytis. Jeigu katalikas pasako, kad homoseksualumas nuodėmė – didelė tikimybė, jog jis liks be darbo arba bent prasidės viešas spaudimas jį atleisti. Jeigu ateistas teigia, kad palaiko prigimtinę vyro ir moters šeimą, jam galioja tas pats.

Kiekvieną mėnesį dėl „homofobiškų pasisakymų“ ir „neapykantos kurstymo“ darbo netenka TV pranešėjai, sporto komentatoriai, valstybės tarnautojai, įmonių atstovai ir daugybė žmonių. Kuo aukštesnės pareigos, tuo didesnė rizika pasisakyti nekorektiškai. Pamirškite stiklines lubas į vadovaujančias pareigas moterims. Šiandien stiklinės lubos pasitinka tradicinių pažiūrų slėpti nenorinčius piliečius. D. Pancerovo pastangos, kad J. Panka darbe nukentėtų dėl savo pažiūrų ir pozityvios jaunų išsilavinusių žmonių reakcijos iš tiesų leidžia pažvelgti į tą pažangią ateitį, kurią siekiama sukurti užtikrinant tobulą žmonių laisvę ir lygybę, sulyginant tai, kas objektyviai skirtinga.

Svarbu tai, jog toks neformalaus LGBT judėjimo oponentų užčiaupimas nėra joks nesusipratimas ar klaida, kurią smerktų pats LGBT judėjimas. Nuo pat pradžios pastangų normalizuoti vienalyčius santykius ir pasiekti, kad jie būtų vertinami kaip lygiaverčiai heteroseksualiems, viena pagrindinių politinės kovos priemonių buvo oponentų žodžio laisvės ribojimas, vis plečiant „neapykantos kalbos“ (hate-speech) ir diskriminacijos sąvokų ribas. Lietuvoje iki šiol šios ribos išsiteko sveiko proto rėmuose – baudžiami buvo iš esmės tik tiesmuki smurto kurstytojai. Šių eitynių išvakarėse bandoma tai radikaliai pakeisti. Pasipylė pareiškimai, jog diskriminacija ir žmogaus teisių pažeidimas yra pačių eitynių reikalavimų ginčijimas. Štai VU Studentų atstovybė, sulaukusi kritikos ir 400 studentų peticijos prieš jos savivalę skelbiant viešą paramą politinėms eitynėms, o ne atstovaujant studentų daugumos pozicijai, pareiškė, kad eitynės nepolitinės, o „nuomonės prieš žmogaus teises“ net negali būti, todėl ir atstovauti šiuo klausimu nieko nereikia. Išgalvotos žmogaus teisės į partnerystę ir santuoką, suabsoliutinta teisė į viešus susirinkimus, tuo pačiu metu pareikšta, kad LGBT judėjimą atvirai kritikuojantys dėstytojai negali dėstyti, nes kuria neapykantos atmosferą.

Nėra abejonių, jog būtent įsitvirtinęs politinio korektiškumo režimas JAV didele dalimi lemia Donaldo Trumpo populiarumą. Amerikiečiai nebegali be baimės išsakyti savo nuomonės ir nenori su tuo taikstytis. Jeigu katalikas pasako, kad homoseksualumas nuodėmė – didelė tikimybė, jog jis liks be darbo arba bent prasidės viešas spaudimas jį atleisti.

Vytautas Sinica

Aršesnių eitynių rėmėjų bėda ta, jog naujosios vienos tiesos (šįkart marksistinės) diktatūros neatspindi įstatymai. Diskriminacijos ir neapykantos kurstymo kaltinimais drąsiai besišvaistantys jaunuoliai kažkodėl nenori žodžių paversti kūnu ir apskųsti šių „nusikaltimų“ pagal įstatymo raidę. Tai keistas nenoras, žinant, kad komentatorių skundimas visada buvo aktyvus LGBT entuziastų veiklos baras.

Neskundžiama, nes žinoma, kad jokių pažeidimų nėra. Vietoje to lieka neformalios teroro priemonės – įvaizdžio dergimas, statuso visuomenėje žlugdymas, pastangos, kad žmogus būtų atleistas iš darbo. J. Panka čia jokiu būdu ne vienas. Fotografė ir socialinė aktyvistė Neringa Rekašiūtė kuo rimčiausiai, nors taip pat nesėkmingai, mėgino tą patį padaryti VU homoseksualus esą įžeidinėjusiam prof. V. Radžvilui. Tai tik viešai žinomi bandymai. Kiek yra ne viešų?
Šį skundimo vajų internautai netruko itin taikliai praminti komjaunimo sugrįžimu. Iš tiesų entuziazmas skųsti stebina ir primena niūrius laikus, kai skundžiama buvo dažniau ne už homofobiją, o už ėjimą į bažnyčią ar Kūčių šventimą. Lygiai kaip ir tada, alternatyvi nuomonė negali egzistuoti, turi būti sekama ir slopinama, nes nuo jos daug kam dvelkia tiesa ir tai savaime gimdo abejonę naujosios moralės mokytojais. Paralelė prasminga ir kita prasme, nes pats neribotos seksualinės laisvės judėjimas yra tik nuosaikesnis, nes iš lėto vykdomas Lenino laikų bolševikų seksualinės revoliucijos pakartojimas. Tai su nuorodomis į šaltinius aprašyta daug pykčio, bet nedaug jį paneigiančios kritikos susilaukusiame Vilniaus forumo kreipimesi.

Interneto amžiuje nesunku patikrinti, kad visur, kur LGBT judėjimas prasidėjo nuo žodžio laisvės reikalaujančių eitynių, vėliau pereita prie įstatymų keitimo – iš pradžių antidiskriminacijos, vėliau partnerystės, „santuokos“, įvaikinimo ir galiausiai „antihomofobijos“ įstatymų, kai kuriose šalyse iš tiesų siūlančių kriminalizuoti oponavimą vienalytėms „santuokoms“ ar kalbas apie jų nuodėmingumą. Visose šalyse, kur veikia LGBT judėjimas, jo lyderiai skelbia, kad kiekvienas įstatymas yra tik žingsnis visiškos lygybės ir pripažinimo link. Niekur nesustojama pusiaukelėje, nes šie žingsniai turi būti nueiti visi. Tokio proceso, kurio metu homoseksualūs santykiai įtvirtinami kaip lygiaverčiai vyro ir moters santuokai, galutinis tikslas yra pasiekti visuotinio pritarimo tokiam požiūriui. Pritarimas privalo būti visuotinis, nes kol esama oponuojančių grupių, tol egzistuoja ir vieša įtampa tarp šios ideologijos teiginių ir piliečių „sveiko proto“ nuostatų.

Sveikas protas čia minimas ne šiaip. „Homoseksualų elgesio racionalizacija buvo perkelta į svarbiausias švietimo ir visuomenės institucijas ir galiausiai jas užvaldė. Jokia politinė ar socialinė institucija negali likti anapus šios racionalizacijos, nes tai paliktų ją pažeidžiamą,“ – rašo Robertas Reilly neseniai lietuviškai išleistoje knygoje, kurioje detaliai paaiškina šį racionalizacijos procesą. Nesulaukęs visų autoritetą turinčių institucijų (pirmiausiai valstybės, bet taip pat ir kariuomenės, įvairių NVO, galiausiai Bažnyčios) pripažinimo, LGBT judėjimo pasakojimas apie įvairias lygiavertes šeimas lieka pažeidžiamas būtent todėl, kad meta iššūkį piliečių sveikam protui ir atsimuša į kasdienes žmonių nuostatas.

Daugelio nuoširdžiai ir nuosekliai liberalių žmonių nusivylimui, moralės klausimais negalimas kompromisas bei dialogas. Andrius Tapinas sako visada troškęs dialogo tarp dviejų šeimos sampratų ir jas remiančių stovyklų ir nusivylęs judviejų užsispyrimų. Deja, toks dialogas neįmanomas iš principo. Kitaip nei ekonomikos, energetikos, socialinės apsaugos ar kiti iš esmės ekspertiniai klausimai, šeimos sampratos klausimas remiasi ne efektyviausių priemonių paieška, o principiniu požiūriu į tikrovę.

Daugumai žmonių jų palaikoma šeimos samprata atrodo savaime aiškus, sveiko proto diktuojamas dalykas. Todėl pastangos įteigti, kad šeima iš tiesų yra kitkas nei manome, priimamos kaip bandymas neigti tikrovę ir abejonė žmogaus sveiku protu. Taip pat priimami ir reikalavimai norma laikyti lytinius santykius, kuriuos Lietuvoje visais laikais ir prie visų valdžių gyventojai laikė amoraliais ir nepriimtinais. Ginčas dėl šeimos sampratos ir vienalyčių porų teisinio statuso pripažinimo tad yra ginčas tarp tikrovės sampratų ir jame iš principo negali būti dialogo, o tik vienos sampratos pergalė ir kitos nuslopinimas. Būtent tai – vienos pusės slopinimas ir vienos (prigimtinės arba atviros) šeimos sampratos primetimas visuomenei yra neišvengiama šio ginčo baigtis.

Valstybė negali apsimesti esanti neutrali šeimos atžvilgiu, nes privalo pasirinkti vieną ar kitą šeimos apibrėžimą. Ji neišvengiamai palaiko arba šeimos sampratų įvairovę (liberali pozicija), arba vieną šeimos modelį (tradicinė pozicija). Akivaizdu, kad šiandien Lietuvos visuomenėje absoliučiai dominuoja prigimtinės šeimos sampratos šalininkai, nors Konstitucinis teismas yra priėmęs dviprasmišką išaiškinimą, kuriuo pripažino šeima kone bet kokius heteroseksualios poros santykius.

Vis dėlto priimti visuomenės moralines nuostatas nuomonę atspindintys gana aiškūs įstatymai už vyro ir moters šeimą. Visų pirma tai civilinis kodeksas, teigiantis kad sudarant santuoką sukuriami šeimos teisiniai santykiai, bei Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, teigiantis, kad nepilnamečiams žalinga laikoma informacija, kuria siekiama įtvirtinti kitokią nei Konstitucijoje ir civiliniame kodekse santuokos ir šeimos kūrimo pagrindų sampratą. Akivaizdu, kad valstybė vis dar stovi prigimtinės šeimos sampratos pusėje ir prisiima pareigą ją saugoti nuo bandymų šią sampratą pakeisti.

„Baltic Pride“ eitynės tuo tarpu viešai kelia tikslą, kad šis įstatymo nuostata būtų panaikinta, o valstybė užtikrintų vienalyčių porų teisinį statusą (greičiausiai partnerystę, kaip kad vis siūlo LLS ir LSDP atstovės Seime). Tai aiškiai politizuotos, į konkrečių įstatymų keitimą nukreiptos pastangos. Tačiau kartu tai pastangos paveikti ne tiek politikus, kiek šalies visuomenę ir jos nepriimtinai konservatyvias nuostatas moralės ir seksualinės dorovės klausimais.

Būtent čia iškyla galimybė pagrįstai, demokratiškai ir gerbiant žmogaus teises iškelti klausimą, ar apskritai galima neleisti „Baltic Pride“ eitynių? Nėra abejonių, jog eitynių šalininkai tokį klausimą laiko diskriminacija, o jį keliančius piliečius – neapykantos kurstytojais. Gyvename visuomenėje, kur namuose toks klausimas savaime suprantamas, o viešumoje nuskamba bemaž šventvagiškai. Kas turi teisę drausti viešus renginius? Argi susirinkimų ir žodžio laisvės nėra pamatinės, vienos svarbiausių demokratiją laiduojančių laisvių? Tikrai yra. Ir vis tik piliečiai gali reikalauti svarstyti galimybę apriboti tokius renginius ir dėl to netampa demokratijos priešais.

Demokratija yra politinė santvarka, kurioje politinę valdžią pateisina ir sprendimus diktuoja daugumos piliečių valia. Pagrįstai reikalaujama, kad ši valia neturėtų absoliučios valdžios – jai reikalingos ribos, kad dauguma nepradėtų nepagrįstai varžyti mažumos. Tokia daugumos valia paremtos modernios demokratijos kritikai (ypač nuo demokratijos deficito problemos kenčiančios Europos Sąjungos gilesnės integracijos šalininkai) siekia demokratiją apibrėžti priešingai – per žmogaus teises kaip pagrindinį demokratiškumo kriterijų. Tai nepagrįstas ir konstitucinei santvarkai radikaliai priešingas požiūris. Iš tiesų šie dalykai – daugumos valia ir žmogaus teisės – yra suderinami. Daugumoje demokratinių valstybių tai padaryta vadovaujantis paprasta formule: sprendimai priimami daugumos valia, tačiau pati dauguma priimtais įstatymais arba tarptautiniais įsipareigojimais nustato sau ribas, ko negali reikalauti iš mažumos arba ko negali jai drausti.

Lietuva, kaip ir kiekviena demokratinė valstybė, sutaria dėl žodžio laisvės ribų. Neteisinga ir pavojinga leisti skleisti nuomones, kurios daro akivaizdžią žalą visuomenei ir propaguoja ydingą elgesį kaip kažką vertingo ar gina melą kaip tiesą. Tokių nuomonių ribojimas yra demokratijos išsaugojimo sąlyga. Ir priešingai, neribota laisvė joms nuvertina pačią žodžio laisvę. Valstybė jau dabar riboja žodžio laisvę – draudžia įžeidinėti asmenis, niekinti valstybės simbolius, neigti okupacijas ir meluoti apie Lietuvos istoriją. Sutariama, kad yra nuomonių, kurių žala visuomenei daug didesnė nei nauda, kylanti iš teisės tą nuomonę išsakyti. Šia nuostata naudojasi ir homoseksualai, nes žmonės realiai baudžiami už tikrą neapykantos kurstymą jų atžvilgiu.

Tuo pačiu principu suręsta ir Lietuvos Konstitucija. Konstitucijos 25 straipsnis aiškiai teigia, kad „laisvė reikšti įsitikinimus [...] gali būti ribojama įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.“ Visų pirma, į akis krenta pats faktas, jog įsitikinimų raiškos laisvė gali būti ribojama. Teisės ir laisvės nėra absoliučios. Tačiau kokiais pagrindais? Jei tai būtina žmonių garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar konstitucinei santvarkai apsaugoti. Suprantama, visi šie žodžiai atrodo atviri interpretacijoms.

Tačiau ar tikrai esame tiek modernūs, jog nebežinome klasikinio žodžio „dorovė“ prasmės? Pagal žodyną, dorovė yra gyvenimo visuomenėje bei elgesio principai ir normos. Modernioje demokratinėje valstybėje niekas, net savivaliaujantis teismas, negali sau prisiimti teisės vienas apibrėžti dorovės turinio. Šias priimtinas elgesio normas nustato visuomenė. Klausimas apie gėjų eitynes ir visuomenės dorovę tad yra tarsi dramblys kambaryje: dauguma nujaučia, kad šie dalykai nedera, bet niekas nedrįsta apie tai kalbėti politinio korektiškumo fone.

Galbūt laikas liautis bijoti ir pasakyti, kad gėjų eitynės tikriausiai prieštarauja Lietuvoje vyraujančiai dorovės ir moralaus elgesio sampratai. Pavieniams žmonėms, ypač besireiškiantiems viešai, tai pasakyti labai sudėtinga ir rizikinga. Tačiau juk jų nuomonė ir nėra svarbi. Demokratijoje svarbi daugumos piliečių nuomonė, o Konstitucija labai aiškiai sako, kad mažumos teisė į susirikinimą gali būti ribojama žmonių dorovės apsaugojimo pagrindais. Derėtų paklausti visuomenės, ar gėjų pasididžiavimo eitynės atrodo suderinami su Lietuvos visuomenės dorovės normomis. Kažkodėl nenorima žinoti, kokie būtų tokios apklausos rezultatai. Tuo pačiu, žinant kad dorovė, priešingai nei paprastas nepritarimas vienoms ar kitoms politinėms pažiūroms, yra galimas pagrindas renginio draudimui, nenorima ir kelti klausimo apie tokių eitynių demokratiškumą.

Viešos homoseksualų eitynės pagrindine sostinės gatve yra akivaizdžios pastangos pakeisti Lietuvos gyventojų moralės supratimą ir valstybės įstatymus. Patys organizatoriai to neneigia. „Mes žmonės, ne propaganda“ skelbia eitynių šūkis. Bet ar tikrai? Homoseksualai yra tokie patys visuomenės nariai. Niekam neįdomi jų orientacija. Tačiau jiems patiems įdomu ją pristatyti, išviešinti, paversti viešos diskusijos objektu ir, svarbiausia, iškovoti pripažinimą, jog jos kitoniškumas yra teisiškai bereikšmis. Eitynės siekia keisti ne tik įstatymus, bet ir visuomenės dorovės normas.

Tiek 2013, tiek 2016 metais tą viešai pripažino ir homoseksualų „pasididžiavimo“ eitynių organizatoriai, teigę, kad tai politinis renginys, kurio tikslas – keisti visuomenės požiūrį į seksualines mažumas ir atkreipti dėmesį į jų teisių pažeidimus. Tačiau Lietuvos teisinėje bazėje homoseksualų teisės nėra pažeidžiamos. Įstatymai užtikrina lygias teises, draudžia skleisti neapykantą ir diskriminuoti dėl lytinės orientacijos darbo santykiuose. Eitynių organizatoriai „teisių pažeidimais“ vadina tai, kad Lietuvoje vienalytėms poroms nesuteikta teisė į partnerystę, santuoką ir įsivaikinimą. Tačiau šie dalykai nėra žmogaus teisė. Valstybė neturi pareigos įstatymais įtvirtinti ir tuo skatinti vienalyčių santykių.

Bandymas prilyginti vienalytes poras šeimai, ko ir siekia „Baltic Pride“ eitynės, nėra lygybės siekimas. Prigimties neigimas nėra laisvė. Tai agresyvios pastangos pakeisti mus ir mūsų tikrovę, manipuliuojant kiekvieno iš mūsų emocijomis, apverčiant dorovės ir moralės suvokimą, šeimos bei demokratijos sampratą. Konstitucija ir įstatymai suteikia pakankamą teisinį pagrindą demokratinėje valstybėje teisėtai ir teisingai uždrausti rengti homoseksualų „pasididžiavimo“ eitynes, jeigu sutarsime ir pripažinsime, jog jų tikslai prieštarauja visuomenės dorovės normoms. Kiekvienas joms pritariantis ir jas leidžiantis politikas negali slėptis po pagarba žodžio laisvei. Nei žodžio laisvė, nei įstatymai nereikalauja leisti skleisti netiesos apie žmogaus prigimtį viešojoje erdvėje.

Nuoširdus, ar padiktuotas žiniasklaidos puolimo baimės, politikų tylėjimas homoseksualų „pasididžiavimo“ eitynių akivaizdoje reiškia tylią paramą ir pritarimą eitynių deklaruojamiems tikslams. Nebūtina dalyvauti eitynėse, kad savo veiksmai padėtum LGBT tikslų įgyvendinimui. Joms net nemėginęs prieštarauti Remigijus Šimašius jau pademonstravo kuo liberaliausią paramą eitynių siekiams – leido veikti ir pasitraukė į šalį. Nors akivaizdžiai vėlu, o ir naivu tikėtis šių metų eitynių apribojimo, prasminga būtų bent išdrįsti pradėti diskusiją, ar tikrai žodžio laisvė seksualinėms mažumoms privalo būti absoliuti, o eitynės suderinamos su Konstitucija.

Tuo tarpu piliečiai turėtų būti informuoti apie politikų, visų pirma Seimo narių poziciją šiuo klausimu. Kiekvienas pilietis gali rašyti savo apygardoje išrinktam ar kitam Seimo nariui adresu [e-mail] ir sužinokite jo poziciją vienalyčių partnerysčių ir homoseksualų eitynių klausimu. Žinias galėsite panaudoti rinkimuose. To nepadarę, nesistebėkime, kad su laiku vis drąsiau bus varžoma teisė oponuoti LGBT reikalavimams ir vis dažniau turėsime kaip šiandien politikai teisintis, kodėl aktyviai nepalaikome gėjų eitynių, naujosios laisvės sampratos ir pažangos. Kad ir kaip gaila, šeimos sampratos klausimu dialogo nebus ir negali būti. Viena iš sampratų turės nugalėti kitą.