Nepaisant to, atsižvelgiant į geopolitinę padėtį ir viešąją nuomonę, komunizmo statybų simbolių griūtis yra laiko klausimas – įdomu tik, ar tai įvyks iki valstybingumo šimtmečio 2018 metais. Ši reikšminga sukaktis, artėjantys rinkimai, galiausiai ir keisti politikų pareiškimai verčia dar kartą grįžti prie istorinės atminties įamžinimo Vilniaus viešosiose erdvėse temos. Kadangi apie sovietinio meno griovimą pasakyti visi abiejų pusių argumentai, norisi klausti, ne ką ir kur nugriauti, o ką ir kur turėtume pastatyti, siekdami aiškiausiai įtvirtinti Vilniaus kaip Lietuvos sostinės egzistavimą.
„Vilnius be lietuvių“?
Tarp tikinčiųjų sovietinių skulptūrų nuvertimu pasigirsta siūlymų ant Žaliojo tilto įamžinti Vilniaus daugiakultūriškumą ir čia gyvenusių tautų įvairovę, kuria turėtume didžiuotis. Esą reikėtų vietoje komunistinio idealo stabų iškelti ne jų pavergtos lietuvių tautos ir valstybės kūrėjus, o žymius kitataučius vilniečius.
Šį siūlymą atsargiai kartojo net tautiškumo nesibaidančių partijų atstovai.
Pati tautinė įvairovė savaime nėra problema. Vilniuje gyveno ir kūrė daugelio tautų atstovai, o jų sugyvenimo, ypač iki XIX a. carinės okupacijos, galėtų pavydėti daugelis pasaulio sostinių. Miesto lenkėjimas nykstančios lietuvybės sąskaita ATR laikotarpiu vyko ne kruvinomis prievartos priemonėmis, o dėl pačių lietuvių didikų tautinio nesąmoningumo ir svetimos kultūros įtaigos.
Tačiau Vilniaus istorija apipinta pačių lietuvių šiandien kultivuojamais mitais apie tai, jog Vilnius esą niekada ir nebuvo lietuviškas miestas ir lietuvių kultūros lopšys. Galiausiai XX a. pradžioje lietuvių čia neva gyvenę viso labo 1,2 procento pagal carinį ir 0,8 procento pagal pilsudskinį gyventojų surašymą.
Šiuos iškreiptus okupacinių režimų skaičius nekritiškai retransliuoja ne tik garsūs anglosaksų istorikai (N.Davies, T.Snyder ir kiti), bet ir pačios Lietuvos mokslininkai. Nesivarginama šių skaičių palyginti su mažiau žinomais XIX a. antrosios pusės ir 1942 metų gyventojų surašymų duomenimis.
O derėtų, nes skirtumai tarp jų šokiruojantys: 1942 metais jokios čia gyvenančios tautybės pabrėžimu nesuinteresuoti naciai Vilniuje rado 20 procentų, o Vilniaus krašte 50 procentų lietuvių – nemažą skaičių po 19 metų trukusios valstybinės polonizacijos.
Retai susimąstoma, kaip Vilniuje galėjo gyventi tik ši menka saujelė lietuvių, jei būtent Vilniuje šiuo laikotarpiu gyveno ir dirbo kultūrinį darbą beveik pusė Vasario 16-osios akto signatarų ir visi keturi jo teksto rengėjai – Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška, Petras Klimas ir Steponas Kairys. Pats Aktas buvo pasirašytas Vilniuje, Jono Basanavičiaus namuose. Prie valstybės lopšio stovėjo tegu ir kitur gimę, tegu užsieniuose mokslus baigę, tačiau istorinėje sostinėje gyventi pasirinkę ir prie kultūrinio darbo barų stoję Vilniaus lietuviai.
Žaliasis tiltas – Tėvams kūrėjams
Tikslinga susirūpinti juodžiausią Lietuvos ir Vilniaus okupacijos naktį čia dirbusių lietuvių atminimu. Tokia, Maironio žodžiais, „be ryto naktis“ prieškario Vilniaus lietuviams tikrai buvo carinės ir Lenkijos okupacijos metai. Iš tiesų negausiomis vietos lietuvių inteligentijos rankomis XX a. pradžioje ne tik įkurta pirmoji lietuviška gimnazija, pradėtas leisti pirmasis lietuviškas dienraštis, atidaryti pirmieji knygynas ir spaustuvė, bet ir paskelbta Lietuvos nepriklausomybė ir padaryti kiti pirmieji ant kojų stojančios valstybės žingsniai.
Dalis Lietuvą kūrusio valstybininkų elito – Tėvų kūrėjų, kaip gražiu JAV pavyzdžiu juos derėtų pradėti vadinti, sąmoningai pasiliko lenkų okupuotame Vilniuje, liudydami tautos kultūrinį naikinimą ir dėdami pastangas jos išlikimo kovoje. Šiandien apie šią kovą ne tik nemokoma lietuviškose mokyklose. Mykolą Biržišką ir jo bendražygius daug kas žino tik iš autobusų reklamų ir tik kaip Lietuvos signatarus, o ne kaip Lenkijos okupacinio režimo kalinius, už grotų atsidūrusius vien už lietuvišką švietimo ar leidybos veiklą.
Nepriklausomybės deklaracijos teksto autoriai gerbtini už dvigubą darbą – Lietuvos valstybės kūrimą ir kovą už lietuvių tautos išlikimą jos istorinėje sostinėje.
Būtent Vasario 16-osios signatarai turėtų pakeisti sovietinės okupacijos paminklą: komunistinę valią neigti nepriklausomą demokratinę Lietuvą turėtų pakeisti signatarų valia steigti modernų tautinį ir kartu demokratinį Lietuvos valstybingumą. Ypatingos svarbos, istorinės reikšmės ir dėmesio viešąją simbolinę erdvę, koks ir yra Žaliasis tiltas, turėtų užimti valstybingumui ypatingai nusipelnę, tačiau šiandien neatleistinai primiršti Lietuvos valstybės Tėvai kūrėjai, parašę ir pasirašę Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją:
- Mykolas Biržiška – pedagogas, pirmosios lietuviškos Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius, vėliau Lietuvos universiteto rektorius, atsiminimų knygos „Vilniaus Golgota“ autorius, Vilniuje ne kartą kalintas už, galiausiai ištremtas okupacinės valdžios įsakymu;
- Jonas Vileišis – teisininkas, Didžiojo Vilniaus Seimo vienas iniciatorių, vienas iš „Dvylikos Vilniaus apaštalų“, vienas pirmųjų leidėjų ir redaktorių po lietuviškos spaudos legalizavimo, Lietuvos mokslo draugijos organizatorius, Lietuvos vidaus reikalų ir finansų ministras, 1921-1931 m. Kauno burmistras.
- Petras Klimas – teisininkas, istorikas, diplomatas, nustatęs Lietuvos valstybės teritorines pretenzijas lėmusias lietuvių tautos etninių žemių ribas, Lietuvos atstovas derantis dėl rytinių šalies sienų, Lietuvos diplomatinis atstovas daugelyje Europos valstybių, 9 metus kalėjęs Sibiro lageriuose.
- Steponas Kairys – socialdemokratas, inžinierius, Didžiojo Vilniaus Seimo vicepirmininkas, VDU profesorius ir garbės daktaras, 1943 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas.
Vilniaus Golgotos kankiniai
Pagerbiant Vasario 16-osios Akto autorius, būtina pri(si)minti, jog Vilniuje jau moderniosios Lietuvos laikais gyveno lietuviai, kurie ne tik sukūrė Lietuvos valstybę, bet ir asmeninėmis aukomis prisidėjo prie kovų už lietuvių kalbos ir kultūros išlikimą okupuotoje Lietuvos sostinėje. Pastaraisiais metais išleista eilė naujų knygų apie multikultūrinį naujausiųjų laikų Vilnių, taip pat dažniausiai kitataučių Vilniaus gyventojų atsiminimų.
Nors XX amžiaus pirmosios pusės Vilniaus lietuviai daugiausiai išeivijoje paliko gausybę literatūriniu ir istoriniu požiūriu ne mažiau vertingų atsiminimų, tačiau jų nematyti knygynų lentynose. Tik 2014-aisiais pasirodė kelios jau šiais laikais parašytos senųjų Vilniaus lietuvių vaikų knygos prieškario Vilniaus tematika. Net rinkos logika diktuoja „Vilniaus be lietuvių“ naratyvo puoselėjimą. Kažkodėl patys norime skaityti ir girdėti, koks Vilnius „Savas ir svetimas“, kokia iš tiesų ne mūsų kurta ir galiausiai „Stalino padovanota“ arba „lietuvių okupuota“ yra Lietuvos sostinė.
Toks mąstymas ne tik menkiną tautinę savigarbą ir Vilniaus kaip organiškos Lietuvos dalies suvokimą. Moksliniu požiūriu jis prasilenkia su istorine tiesa, nes kalbėjimas išimtinai vien apie Vilniaus daugiatautiškumą, ignoruojant turtingą ir margą lietuviškojo Vilniaus istoriją, sukuria įspūdį, jog lietuvių čia apskritai nebuvo, o pats miestas kaip civilizacijos ir kultūros objektas yra sukurtas vien kitų tautų.
Ir dabar netrūksta norinčiųjų šiuos nuopelnus išsidalinti. Politiniu požiūriu, tokie aiškinimai pagrindžia demagogijas, jog Vilnius nėra istorinė Lietuvos sostinė ir lietuvių etninių žemių dalis. Tikėjimas šia pasaka atima ir Lietuvos valstybės teisę į Vilniaus miestą, o kartu bent iš dalies legitimuoja Vilniaus okupaciją, Armijos Krajovos veiksmus ir autonomijos projektus. Pasakodami „Vilniaus be lietuvių“ istoriją kasamės po lietuvių tautos teisės į apsisprendimą suvereniai tvarkytis savo etninėse žemėse pamatais, kuo gali džiaugtis ne vienas Lietuvos kaimynas.
Tačiau Vilnius XX a. pradžioje buvo tapęs lietuvių kultūros klestėjimo centru, kuriame neatsitiktinai paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Ir naujos okupacijos sąlygomis Vilnius išliko aktyvios kultūrinės raiškos vieta.
Nepaisant nuolatinių represijų, lietuviškų mokyklų, skaityklų, draugijų ir periodinių leidinių uždarinėjimo, miesto lietuviai gyveno aktyvų kultūrinį gyvenimą bei visomis jėgomis siekė išsaugoti tapatumą. Kiekvienas pro tautines kvotas į Stepono Batoro universitetą prasibrovęs lietuvis buvo maža išlikti siekiančios tautos pergalė.
Vilniaus lietuvybės gynėjų gretose pernelyg neišsiskirdami stovėjo nemažas būrys visuomenės veikėjų, dauguma neišvengusių kalinimų ar trėmimų, tačiau ženkliai prisidėjusių prie Vilniaus lietuvių bendruomenės išsaugojimo. Išskirtinio dėmesio verti Kristupas Čibiras, Marcelinas Šikšnys, Danielius Alseika, Rapolas Mackonis, Pranas Žižmaras ir daug kitų Kovo 11-osios Lietuvai jau menkai težinomų asmenų.
Projektuojant pilnavertį Vilniaus, kaip miesto ir valstybės didvyrių panteoną pagerbiančios sostinės, vaizdą, prasminga įamžinti ir ryškiausių okupuoto Vilniaus lietuvių veikėjų atminimą. Greta kitų šio teksto siūlymų, pastarasis gali stebinti. Valstybės kūrėjai ir jos gynėjai atrodo daug reikšmingesni už konkretaus miesto lietuvybės puoselėtojus, kurių daugelis nė pavardžių nežinome. Tačiau būtent todėl toks atminimas ir yra reikalingas. Miestas turi pats mokyti savo istorijos, pildyti mokyklos paliekamas spragas.
Itin menkai žinoma, tačiau itin sudėtinga ir herojiškų pastangų iš Vilniaus lietuvių pareikalavusi XX a. pirmos pusės Vilniaus istorija turėtų iškiliausių jos dalyvių asmenyje iškilti prieš XXI amžiaus Vilniaus gyventojus ir lankytojus simbolinėje vietoje – šiandien tuščioje stovinčioje Rotušės aikštėje. Kiekvieno miesto Rotušė yra faktinis ar simbolinis jo šeimininkų būstas, prieš kurio langus turėtų iškilti aukas vardan lietuviškojo Vilniaus išsaugojimo sudėję, o neretai dėl to ir režimo kalėjimuose sėdėję Vilniaus Golgotos kankiniai, kurių pagerbimas liudytų vieno svarbiausių jų gyvenimo darbo – lietuviškojo Vilniaus kūrimo – galutinę pergalę:
- Petras Vileišis - inžinierius, pirmo legalaus lietuviško dienraščio „Vilniaus žinios“ leidėjas, pirmojo lietuviško knygyno ir leidyklos steigėjas, vienas Didžiojo Vilniaus Seimo iniciatorių, mecenatas, sukauptą kapitalą ir pastatus atidavęs Vilniaus lietuvių visuomeninėms reikmėms;
- Jurgis Matulaitis – Lietuvos palaimintasis, Vilniaus arkivyskupas, lietuvių kalbos teisių bažnyčioje ir pačių lietuvių Vilniaus arkivyskupijoje gynėjas, dėl savo atsisakymo per Bažnyčią vykdyti lenkinimo politiką galiausiai lenkų dvasininkų „išėstas“ iš pareigų;
- Petras Kraujalis – kunigas, vienintelės lietuviškos Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas, daugelio lietuviškų Vilniaus leidinių bendraautorius, lietuviškas mokyklas steigusios švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas, tautiečių teises gynusio Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto vicepirmininkas, Vilniaus Stepono Batoro universiteto dėstytojas, už pasipriešinimą lietuviškų mokyklų uždarymui ne kartą kalintas Lenkų administracijos;
- Juozas Kairiūkštis – mokytojas, visuomenės veikėjas, pogrindinės spaudos platintojas ir kovotojas už lietuvių kalbos mokymą carinės okupacijos laikotarpiu, tremtinys, vienas iš „Ryto“ švietimo draugijos steigėjų, ilgametis Vilniaus mokytojų seminarijos direktorius, šia prasme lietuviško švietimo Vilniuje „tėvas“, taip pat kalintas už prolietuvišką veiklą.
Paminklas Tautos patriarchui
Garbingiausias tarp okupuoto Vilniaus lietuvybės gynėjų, žinoma, buvo Jonas Basanavičius, valingai apsisprendęs gyvenimo pabaigą praleisti okupuotame Vilniuje.
Žmogus, kurio laidotuvių proga net lietuvių kalbos ir tautos nekentęs Vilniaus arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis arkikatedroje pats atlaikė lietuviškas mišias, o laidotuvių procesija gyva lietuvių grandine nusitiesė nuo Katedros iki Rotušės. Nesistebėkime nė viename šio teksto sąraše neradę jo pavardės, nors jos neįmanoma apeiti kalbant apie Lietuvos Tėvus kūrėjus ar Vilniaus Golgotos kankinius.
Jonas Basanavičius tikrai išsiskyrė tautinio sąjūdžio veikėjų gretose ir jam kaip tautos patriarchui pagrįstai reikalingas atskiras paminklas kitoje Vilniaus vietoje. Prezidentės pozicija, jog Jonui Basanavičiui ir Antanui Smetonai paminklus Vilniuje pastatyti būtina iki 2018 metų, politiškai įtvirtina tokį vertinimą.
Vilniaus savivaldybėje tuo tarpu vyksta užsitęsusios diskusijos dėl J. Basanavičiaus atminimo įamžinimo formos. Nesutariama, kur ir kaip tai turėtų būti padaryta. Kaip galimos vietos minimas ne vienas skveras ir aikštė. Istoriškai prasmingiausia vieta tam būtų priešais nacionalinę filharmoniją – ten, kur 1905 metais pirmajam lietuvių tautos politinės valios pareiškimui iš visos šalies susirinko Didysis Vilniaus Seimas. Svarbiau, jog šis įamžinimas nevirstų pagerbimo karikatūra – dar tarpukariu sukurto J. Basanavičiaus biusto iškėlimu iš Katedros į Vilniaus viešąją erdvę ar postmodernios, kaip dabar madinga sakyti, „prasmėms talpios“ skulptūros sukūrimu. Jonui Basanavičiui Vilniuje reikalingas monumentalus paminklas – proporcingas jo gyvenimo darbų mastui ir svarbai.
Lukiškių aikštė – žuvusiems už moderniosios Lietuvos laisvę
Beveik kiekvienos modernios valstybės kūrime dalyvauja tie, kurie deda parašus, ir tie, kurie dėl jų padeda galvas. Reta nepriklausomybė apsieina nepaprašiusi savanorių krauju patvirtinti deklaracijų rašalą. Beprasmiška būtų skirstyti vertus daugiau ar mažiau pagarbos – kovotojai už laisvę be principus kuriančių valstybininkų neturėtų ne tik valstybės, bet kartais ir labiau apčiuopiamo ir įkvepiančio idealo, kurį galėtų ir norėtų ginti. Todėl artėjant valstybingumo šimtmečiui, o Vilniuje susikaupus eilei istorinės atminties įamžinimo viešojoje erdvėje dilemų, būtina įgyvendinti senus nutarimus ir galutinai atiduoti Lukiškių aikštę kam ji ir priklauso – žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kovotojų atminimui.
Net ir priėmus sprendimą dėl aikštės paskirties ir valstybinės svarbos statuso, ilgai netilo diskusijos, kaip gi žuvusius laisvės gynėjus pagerbti. Nuo 1999 metų sprendžiamą klausimą galiausiai vainikavo paminklo „Tautos dvasia“ pergalė Kultūros ministerijos skelbtame konkurse. Tuo iš tiesų niekas nesibaigė, nes laimėjęs projektas neatrodo tinkamas nei parlamentarams, nei Kultūros ministrui, nei pilietiškai aktyviai ir nuomones pareiškusiai visuomenės daliai. Svarbiausia, jog jis netinka kone visoms laisvės kovotojus atstovaujančioms organizacijoms, kurios jau ne kartą kreipėsi, reikalaudamos žuvusių laisvės kovotojų atminimą įamžinti ne „prasmėms talpiu“ paminklu ir ne paverčiant svarbiausią sostinės aikštę dar vienu skveru šunims vedžioti, o aiškiai ir nedviprasmiškai lietuvių tautos kovas už valstybingumą simbolizuojančiu monumentu.
Kaip nurodo ne vienas istorikas ir heraldikos specialistas, laisvės kovų simbolis lietuviškoje tradicijoje yra Vytis – Lietuvos karžygys su iškeltu kalaviju rankoje. Nuo XIV amžiaus naudojamas simbolis seniai yra nebe kunigaikščių giminių, o Lietuvos valstybės simbolis. Nesunku įsivaizduoti, kaip įspūdingai galėtų atrodyti monumentalaus dydžio Lukiškių aikštėje dominuojantis ir virš medžių iškylantis, ant galinių žirgo kojų pasistiebęs Vytis. Tai turėtų būti ne liūdesį ir kaimo trobesio raudas primenantis, o nacionalinį pasididžiavimą dėl savo šalies ir jos istorijos įkvepiantis, laike ir erdvėje valstybingumą įkūnijantis paminklas. Drąsios šalies paminklas.
Tokio paminklo Vilniuje neturime. Nors postmodernių skulptūrų gerbėjai apeliuoja į tariamai Vilnių nusėjusias tradicines skulptūras, dauguma jų kuklios, o ir neturi nieko bendra su modernios Lietuvos valstybingumo kūrėjais. Monumentaliais vargiai galima pavadinti ir LDK valdovams pastatytus paminklus Katedros aikštėje ir prie senojo arsenalo.
Pirmosios Respublikos metais netekusi Vilniaus, o 1990 metais su juo nepriklausomybę atgavusi Lietuva, panašu, tik dabar subrendo be paaugliškų kompleksų pasirodyti senamadiška imtis modernios Lietuvos valstybės didvyrių pagerbimo. Nereikia bijoti, jog senas kaip pati lietuvių tauta Vyčio simbolis būtų atgyvenęs ir svetimas modernaus miesto piliečiams. Kad tai netiesa, gali įsitikinti kiekvienas, matęs lenktynininko Benedikto Vanago pasitelktą nacionalinę simboliką ir tai, kokias palankias emocijas bei susižavėjimą ji sukėlė toli gražu ne archajiško jaunimo tarpe.
Visada bus sakančiųjų, kad monumentalus paminklas konkrečiam asmeniui ar idėjai yra būtent sovietizmo išraiška ir jokia laisve nekvepia. Atsakykime, jog toks atminimas yra tvirtas, tikras ir žavus tuo, jog vienija iš tikrųjų, aiškiu ir suprantamu pagrindu, ką ir turi daryti viešojoje erdvėje esantys, o ne sofistikuotai meno galerijų publikai skirti monumentai. Atsakykime pasiūlydami tariamo sovietizmo pasidairyti didingais monumentaliais paminklais nusėtose Europos sostinėse – nuo Romos ir Paryžiaus iki Vienos ir Budapešto. Europa, į kurią taip lygiuojamės, didžiuojasi savo „archajiškomis atgyvenomis“.
Galiausiai pačiai valstybingumo ir laisvės kovų idėjai aiškaus nedviprasmiško paminklo apskritai nėra. Tiesa, jog toks paminklas nebūtų priimtinas visiems, tačiau ir nereikia siekti tokio naivaus tikslo. Visuomenėse, kuriose kone puoselėjamas ir skatinamas skirtingų istorinių atminčių sugyvenimas ir istorinės sąmonės susiskaldymas, neįmanoma tikėtis visuotinio sutarimo dėl priimtino laisvės kovų simbolio.
Tuo tarpu Vytis Lukiškių aikštėje neturėtų būti vienišas. Vyčio monumento įkūnytą idėją turėtų supti konkretūs žmonės, kurie nepabijojo dėl tos idėjos atiduoti gyvybes. Prezidentės pagrįstai siūlomą didvyrių aikštę Vilniuje logiškiausia įkurti aplink paminklą žuvusiems už Lietuvos laisvę.
Moderniosios Lietuvos valstybės idėją ginti žmonės masiškai stojo penkis kartus – 1863-1964 m. sukilime prieš carizmą, 1918-1920 m. nepriklausomybės kovose, antisovietiniame pasipriešinime 1941 metų birželio sukilime ir 1944-1953 m. partizaniniame kare, galiausiai 1991 m. palyginti nedaug aukų, tačiau begalinės drąsos pareikalavusiuose sausio įvykiuose. Kiekvieną iš šių laikotarpių Lukiškių aikštės kampuose, prie kiekvieno įėjimo į aikštę, galėtų atspindėti žymaus gyvybę paaukojusio jų dalyvio statula – tokia, kaip ir ant Žaliojo tilto. Skaitytojų teismui siūlomas tokių pagerbtųjų sąrašas:
Antanas Mackevičius – kunigas, vienas iš 1863-1864 m. sukilimo vadų Lietuvoje, pirmasis sukilimo tikslu iškėlęs jau ne Abiejų Tautų Respublikos atstatymo, o modernios nepriklausomos tautinės Lietuvos valstybės sukūrimo idėją. Žadinęs tautą pamokslais, galiausiai pats ginkluotas išėjo vadovauti sukilėlių būriui ir po 7 kovos mėnesių buvo paimtas į nelaisvę ir Murovjovo sprendimu nubaustas mirties bausme.
Povilas Lukšys – pirmasis žuvęs atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės kariuomenės kareivis, prasidėjus kovoms su Sovietų Rusijos daliniais pats suorganizavęs savanorių būrį, prie Taučiūnų kaimo žuvęs kovose už nepriklausomybę 1919 metų vasario 8 dieną.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas – mokytojas, 1945 metais tapęs partizanu, vėliau Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. Pasirašė 1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją, o 1951 metais iš Vilniuje paminklu jau pagerbto partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto perėmęs vadovavimą partizaniniam pogrindžiui. 1956 m. išduotas, suimtas ir po daugiau nei metus trukusio kalinimo ir kankinimų nuteistas mirties bausme.
Loreta Asanavičiūtė – vienintelė moteris tarp 1991 metų sausio 13-ąją žuvusiųjų Lietuvos nepriklausomybės gynėjų. Baltijos kelio dalyvė, būdama vos 23 metų amžiaus atėjusi ginti bokšto ir netekusi gyvybės dėl sužalojimų, patirtų patekus po tanko vikšrais.
Perspektyva
Nėra abejonių, jog toks it rinkiminė programa tikslus Lietuvos valstybės kūrėjų ir gynėjų įamžinimo Vilniaus viešosiose erdvėse projektas sulauks gausios kritikos ir provokuos diskusijas tiek dėl detalių, tiek dėl pačios idėjos prasmingumo. Pirmoji diskusija būtina, antroji taip pat gali kilti – Lietuvos Tėvų kūrėjų, lietuvybės gynėjų okupuotame Vilniuje ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimas galbūt jau yra apskritai svetimas pusę amžiaus sovietinio internacionalo, o vėliau dar 25 metus kosmopolitine dvasia ugdytiems piliečiams. Šiuo tekstu siekta tik išdėstyti visuomenei Vilniaus paminklų politikos viziją, o ne ją apginti plačiais argumentais. Tai ateities uždavinys. Tačiau jei pasiūlytoji idėja šio to verta, o tautinė savimonė ir pasididžiavimas mūsų tarpe dar nemirę, aptartas pasiūlymas ras atgarsį visuomenėje ir vietą ant politinių diskusijų stalo.
Laimėti pati savaime negali jokia idėja – reikia žmonių, pasiruošusių ją ginti. Vilniuje iki 2018 metų reikėtų aukščiausiu lygiu pagerbti tuos Lietuvos sūnus ir dukteris, kurie per pastaruosius porą amžių geriausiai suprato ir veiksmais paliudijo šią paprastą tiesą.