Įstatymų pažeidėjai - kankiniai
B. Daškevičius tokios baudos sulaukė po to, kai tris mėnesius ignoravo ir nevykdė Šalčininkų apylinkės teismo sprendimo, pagal kurį turėjo nukabinti savivaldybės teritorijoje neteisėtai kabančius lenkiškus gatvių pavadinimus ir sumokėti 500 litų baudą. Baudą, kuri jau tada buvo skirta už ne vienus metus nenukabinamas lenteles. Pasiteisinimai, jog nuo privačių namų tokių užrašų nukabinti „nėra svertų“, rodo arba savo kaip valstybės pareigūno teisių neišmanymą, arba jog Šalčininkų rajone atsakingi tarnautojai iš tiesų nesugeba užtikrinti įstatymų galiojimo. Teismo sprendimas skirti daug didesnę bauda remiasi trečia ir įtikinamiausia prielaida, jog B. Daškevičius savo pareigas žino ir gali atlikti, o lentelės paliktos kabėti piktybiškai. Išvada logiška, o ir jokia naujiena – Pietryčių Lietuvoje nuosekliai siekiama gyventojus įtikinti, kad iš tiesų po čia taip nelauktos nepriklausomybės niekas ir nepasikeitė – Lietuvos valstybės valdžia ir toliau negalioja.
Į bendrą kovą prieš įstatymus pakilę ir šios iliuzijos kūrėjai – LLRA parlamentarai: Rita Tamašunienė pati yra pasikabinusi ant namo lenkišką gatvės pavadinimą ir atvirai didžiuojasi įstatymo laužymu, tą patį padariusi ir energetikos viceministrė Renata Cytacka, o LLRA frakcijos seniūnė Vanda Kravčionok už akivaizdų pažeidimą baudžiančius teismų sprendimus vadina finansinėmis represijomis prieš lenkų kilmės žmones ir žmogaus teisių pažeidinėjimu. Visa LLRA sausio 10 d. paskelbė pranešimą, kuriame skundžiasi nuolatine tautinių mažumų priespauda Lietuvoje, vėlgi nutylėdama akivaizdų ir sąmoningą įstatymų nesilaikymą.
Pranešimas yra melagingas ir šmeižiantis valstybę. Pirma, baudos už galiojančių įstatymų nesilaikymą nėra represijos, taigi šiuo praneišimu neigiamas Lietuvos teisės galiojimas Lietuvos teritorijoje. Antra, nėra imperatyvios žmogaus teisės į viešuosius užrašus mažumos kalba: visos juos mininčios konvencijos tokią teisę tik rekomenduoja, atsižvelgiant į valstybės galimybes, istorinį ir politinį kontekstą, o pati ši teisė yra kolektyvinė, o ne individo.
Tame pačiame LLRA parengtame pranešime taip pat teigiama, jog „už Vilniaus rajono, kurio per 60 proc. gyventojų sudaro lenkai, gyventojų kabinamas dvikalbes gatvių pavadinimų lenteles persekiojama yra ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorė Liucina Kotlovska.“ Kas ką persekioja? Savivaldybė nėra teisėsaugos institucija, bet mažų mažiausiai turėtų būti pavyzdžiu pagarbos valstybei ir įstatymų laikymosi srityje.
Tačiau baudos LLRA veikėjams ir jų provokacijų bendrininkams ne itin baisios. Pernai lapkritį Lietuvos lenkų sąjungos (pirmininkas – LLRA parlamentaras Michail Mackevič) Vilniaus skyriaus posėdyje nutarta įsteigti paramos fondą už dvikalbius užrašus baudžiamiems pažeidėjams. Atidaryta banko sąskaita su prierašu „Solidarumas“, į kurią renkamos „visų geros valios žmonių“ aukos. Siekiama įspūdžio, jog gyvename Baltarusijoje, kad reikalinga parama „režimo aukoms“.
Kas turėtų piktintis?
Tokioje situacijoje galima ir suabejoti, kokioje tikrovėje gyvename. Seimo nariai gina ir net renka paramą įstatymų laužytojams. Tai ne pavieniai atvejai: iš Šalčininkų savivaldybės ne pirmus metus sklinda žinios apie savavališkai ant namų kabinamas uždraustas lenteles. Kaip žinoma, kad lenkų tautybės gyventojų šioje savivaldybėje yra dauguma, taip žinoma ir kad Konstitucinis teismas net du kartus (2002 ir 2012 metais) yra išaiškinęs, jog valstybinis lietuvių kalbos statusas neleidžia jokių viešųjų ženklų kitomis kalbomis. Tai numatantis Konstitucijos straipsnis yra keičiamas tik referendumu.
Lietuvos lenkai tai neabejotinai žino ir daliai jų ši konstitucinė nuostata nepatinka. Žinoma, tai jų teisė – daug kam nepatinka vieni ar kiti įstatymai, atskiri teismų sprendimai. Tačiau šiuo atveju lenkų tautinės mažumos atstovais besiskelbiantys LLRA politikai ne tik kritikuoja esamą tvarką, tačiau ir atvirai skatina nesilaikyti galiojančių valstybės įstatymų. Kaip suprasti, kai prieš Dievą ir Konstituciją prisiekę piliečiai (nes politikai visų pirma yra piliečiai) atvirai stoja prieš savo valstybę, agituodami pažeidinėti įstatymus, o tiek pat už pagarbą valstybei ir teisei atsakingas ir pavyzdžiu būti turintis aukštas savivaldos pareigūnas ant įstatymų spjauna net kai yra tiesiogiai teismo įgaliojamas jį ginti? Piktintis reikėtų ne lenkų politikams – pasipiktinimą kelią ir tautas kiršina jie patys.
Išnaudotojų įkaitai
Geriausia ją kurstyti sukuriant iliuziją, jog lenkai nedaro to, ko visų pirma iš jų tikisi ir reikalauja Lietuvos valstybė – ištikimybės pačiai Lietuvai ir pagarbos jos įstatymams. Tai nėra daugiau nei prašoma iš visų kitų Lietuvos piliečių ir ką nesunkiai pavyksta išpildyti nepalyginamai seniau Lietuvoje gyvenantiems žydams ar karaimams bei vėliau už lenkus čia susitelkusiems rusams. Ištikimybės problemų nėra su tautinėmis mažumomis, kurių niekas nekursto.
Kad tos ištikimybės nebūtų ilgalaikėje perspektyvoje LLRA pasistengia kurdama izoliuotą alternatyvaus švietimo tinklą, mokydama alternatyvios Lietuvos istorijos, skleisdama melus apie neva pensijas mokančią ir šildymo sąskaitas kompensuojančią Lenkiją (pora sparnuotų frazių iš Vilniaus rajono). Tačiau toks darbas užtrunka. O kad lietuviai jau šiandien į savo šalies lenkus žiūrėtų kuo priešiškiau pačių savivaldybių rankomis ir (euro)parlamentarų lūpomis daroma viskas, kad lenkai jau dabar atrodytų kaip įžūlūs separatistai, kuriems Lietuvos teisė ir neturi galioti. Neabejoju, tai klaidingas vaizdinys, iš kurio daugiausiai laimi LLRA, o pralaimi už ją be pasirinkimo balsuojantys Lietuvos lenkai.
Déjà vu – ultimatumai
Sausio 10 dieną LLRA pagal geriausias lenkiškas tradicijas paskelbė ultimatumą, reikalaudama kuo greičiau priimti jų pačių atstovo E. Trusevič parengtą ir ne tik Konstitucijai prieštaraujantį, bet ir visas kitas mažesnes tautines mažumas diskriminuojantį Tautinių mažumų įstatymą.
Lyg būtų maža, Sausio 13-ąją, simboliškai parinktą dieną, LLRA parlamentarai demonstratyviai išėjo iš Kovo 11-osios salės kalbant Atkuriamojo Seimo vadovui, o vėliau ir išplatino pareiškimą, kuriame be kita ko reikalauja „visų ieškinių, susijusių su tautinių mažumų kalbų vartojimu viešajame gyvenime, atsiėmimo“.
Bepigu kelti ultimatus valstybei, kurios premjeras „Znad Wilii“ eteryje sakosi esąs šokiruotas ne 5 metus užtrukusio teismo sprendimo nevykdymo, o už tai skirtos baudos. Be to, ultimatumo teikėjų džiaugsmui, premjeras teisinasi, kad labai stengiasi išpildyti LLRA reikalavimus ir spaudžia Konstitucinį Teismą trečią kartą išaiškinti 14 Konstitucijos straipsnį, kad šis pagaliau atitiktų koalicijos poreikius.
A. Butkevičiaus teigimu, pavasario sesijoje E. Trusevič antikonstitucinis projektas turėtų būti svarstomas Seime. Tai reiškia, kad netrukus paaiškės, ar nuolatinius įstatymų pažeidėjus LLRA autonomininkai tik gina, ar ir patys, kartu su kitais Seimo nariais, yra tik didesnio masto įstatymų laužytojai. Konstitucijai prieštaraujančio ir dvikalbystę Pietryčių Lietuvoje įteisinančio tautinių mažumų įstatymo priėmimas būtų lygus kojų šluostymui į aukščiausią valstybės įstatymą. O mes, visi Lietuvos piliečiai, sulaukę to iš dabartinės lenkų ponų valdomos nuolankių lietuvių chamų koalicijos, matyt, nė nenustebtume.