V. Sinica. Romualdo Ozolo Lietuva

Vargu, ar Lietuvai yra buvę liūdnesnės Velykos. Per savaitę mus paliko du Sąjūdžio milžinai, simboliškai įkūnijantys Kauną ir Vilnių, kareivį ir mąstytoją. Valstybės vadovai apie juos abu pasakė daug pelnytų gražių žodžių, tarp kurių visada buvo minimos tiesa, principingumas, meilė Lietuvai.

Tai teisingi žodžiai, tačiau, vargu ar jie užčiuopia šių Velykų praradimo mastą. Mane, turėjusi garbę ir laimę artimai pažinti ir mokytis iš šių žmonių, kamuoja baimė dėl Romualdo Ozolo. Baisu, jog išgirtoji kelią į Kovo 11-osios Lietuvą nutiesusio Romualdo Ozolo įžvalga ir valia priimti teisingus sprendimus liks nepastebėta ir užmiršta vos užkasus karstą. Kaip ir baisu, jog nepastebėsime arba mėginsime nuslėpti, jog Kovo 11-osios Lietuva yra Romualdo Ozolo Lietuva. 

Lietuvos vizija ir taika su tikrove

Visi norintys žino R. Ozolo biografiją, jo darbus ir nuopelnus. Mažiau pasakyta apie jo santykio su Lietuva tragizmą. Romualdas buvo begalinės valios, principingumo, it skustuvas aštrios minties žmogus. Žmogus, kuris turėjo kone pranašišką ateities įžvalgą, galbūt aiškiausią atkurtos nepriklausomos Lietuvos viziją ir nuo pat pradžių tobulai suvokė, kad šiai vizijai nelemta išsipildyti nei lengvai, nei greitai, o tik po dešimtmečių nusivylimo. Suluošinta ir dvasia nelaisva tauta, kurios galias ir negalias jis neprilygstamai atskleidė dar 1988-ųjų raštuose ir kurioje laisvės troško tik kas dešimtas, negalėjo sėkmingai kurti laisvos valstybės. Todėl, kaip jis pats sakė, kelias į laisvą, savarankišką ir orią Lietuvą neišvengiamai vedė per Anglijos ir Ispanijos braškių laukus. 

Jam buvo aišku, kad pozityvi laisvė kurti valstybę vergui nereikalinga, kol neatsivalgoma negatyvios laisvės kurti gerovę pilvui. Nes tik atsikandę egoistiškos individo laisvės, tarsi išklaidžioję dykumą, galėsime kaip solidari ir susipratusi tauta kurti savo orią ir išdidžią valstybę. Lietuvą, prie kurios norėsime prisidėti savo sąskaita ir kurios šeimininkais jausimės. Romualdas Ozolas tarsi atsitraukęs, nors kritikuodamas klaidas, laukė prielaidų tokios Lietuvos kūrimuisi. 

Sąjūdžio 25-metis buvo pažymėtas plačių mėginimų savintis Sąjūdžio vėliavą ir konkuruoti interpretacijomis apie tai, ko iš tiesų siekė ir kokią Lietuvą įsivaizdavo Sąjūdis. Tarp jų atsirado ir atvira pilietinė visuomenė, ir europietiška gerovės valstybė. Asmeninės Sąjūdžio eilinių interpretacijos, ko iš tiesų siekė Sąjūdis, šiandien virsta ištisomis partijų programomis. 

Teisi Angonita Rupšytė, sakydama, kad Sąjūdžio dalyviams asmens laisvė buvo neatsiejama nuo nepriklausomybės, tačiau kartu nebuvo ir aiškios vizijos, kokia turės būti ta atkurtoji Lietuva. Tokio masto susivienijimas galėjo sutelkti tautą tik pačiam bendriausiam tikslui – atkurti Lietuvą. Kas po to – tik asmeninės vizijos.

Tačiau asmuo nelygus asmeniui, nors liberalios lygybės laikais ir mėgstame galvoti priešingai. Kiekvienas sąžiningas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys jums pripažins, jog jei po Atkuriamojo Seimo rinkimų Sąjūdžio priekyje atsistojo Vytautas Landsbergis, tai iki šių rinkimų – didžiausios rizikos ir sudėtingiausio politinio žaidimo laikotarpiu – buvo žaidžiama pagal Romualdo Ozolo schemą, pildant pirmiausiai jo sustatytą šachmatų partiją.

Niekada nevengęs atsakomybės būti proceso protu, jis visada vengė laurų būti oficialiu lyderiu, ką geriausiai parodė jo atsisakymas priimti siūlymą būti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pirmininku. Tai buvo atsisakymas, atvėręs kelią Vytautui Landsbergiui ir tuo galbūt sukūręs šiandieninės Lietuvos partinės sistemos kontūrus. R. Ozolo sprendimai nebuvo eilinio žmogaus sprendimai savo padariniais, o jo valstybingumo vizija nebuvo eilinė savo reikšme jį išlydinčiai Lietuvai.

Neišgirstas mokytojas

Teko laimė bendrauti su Kovo 11-osios kūrėjais paskutiniais jų gyvenimo metais. Jei iš A. Svarinsko ir A. Patacko buvo galima mokytis nepaprastos dvasios tvirtybės ir to, kas iš jos plaukia, tai R. Ozolas jaunam mąstančiam žmogui vis dėlto buvo daug gilesnis lobynas. Tai buvo žmogus, visada svėręs žodžius ir nepasidavęs kvailam ir prasmes pametusiam mūsų dienų žodynui. Buvau kuo griežčiausiai sudraustas, kartą bendrame pasitarime prieš Sąjūdžio sukakties minėjimą pasakęs „Sąjūdžio vertybės“. „Sąjūdis niekada neturėjo vertybių! Vertybės kiekvieno atskiros, jas kas kaip nori supranta. Sąjūdis turėjo tik principus! To nesupratimas Lietuvai labai brangiai kainuoja.” Maža, atrodytų smulkmeniška, bet tobulai teisinga, visam laikui įstrigusi ir puikiai R. Ozolą iliustruojanti pamoka. 

Pamokų buvo daug ir didesnių, tačiau nebuvo daug mokinių joms išgirsti. Jei R. Ozolas buvo visuomenės lyderis atgimimo laikotarpiu, tai nebe daug kas norėjo jo klausytis pastaraisiais metais. Dėl griežto, niūraus ir turbūt svarbiausia, jog kitų žvilgsnį gelme ir pločiu toli pralenkiančio požiūrio į Europos Sąjungą, moralinį reliatyvizmą, geopolitinę Lietuvos padėtį daugelio jaunų, politiškai aktyvių žmonių akyse jis buvo paverstas juokdariu, nuolat iškraipomas, prikaišiojama jo narystė kompartijoje, jo mintys blokuojamos šalies žiniasklaidoje. Valstybės kūrėjo pamokos valstybei lyg maištaujančiam paaugliui buvo nereikalingos.

Kaip dažnai nutinka, prisimaištavęs paauglys turės galimybę atsigręžti į mokytojo darbus, kai pastarojo tarp gyvųjų jau nebebus. Atsigręš pirmiausiai jauni, ankstyvos mirties apvogti nuo galimybės mokytis tiesiogiai. Teisus M. Laurinkus, sakydamas, kad Lietuvoje atsiras jaunimo, kuriam norėsis tęsti R. Ozolo idėjas. Privalo atsirasti, nes Ozolo idėjos didele dalimi yra Sąjūdžio idėjų – neiškraipytų, neišcenzūruotų ir nepritaikytų šiandienos partinėms kovoms – sinonimas. Romualdas Ozolas turėjo begalinės išminties klasikine prasme: pasiduoti tam, ką diktuoja laikas, nusileisti objektyvioms sąlygoms, tikėti to, kas vyksta, protingumu ir tikslingumu. Jis būtų klydęs, jei jo darbams likimas leistų išnykti be tęstinumo.

Prof. Vytautas Radžvilas išsakė viltį, jog sulauksime istorinio teisingumo ir R. Ozolas Lietuvos istorijoje ras vietą greta Basanavičiaus ir Kudirkos. Norėtųsi tikėti, nors istoriją paprastai rašo nugalėtojai ir Romualdas Ozolas galimai niekada joje nesulauks jo milžiniškus nuopelnus atitinkančio vaidmens, nes tam tikra prasme buvo savo paties prikeltos valstybės pralaimėtojas – jos nesuprastas, neišgirstas ir nepripažintas. Nepaisant to, jis niekada nesiliovė tikėjęs Lietuva ir nesiliovė dėl jos stengęsis. 

Okupuotoje ir atkurtoje Lietuvoje jis netruko virsti daugiau gatvės mitingo visuomenininku nei valdžios kabinetų politiku. Netikėdamas „europietiškos gerovės Lietuvos“ idealu ir „atviros visuomenės“ mitais jis buvo nepakenčiamai nepatogus XXI a. Lietuvos partiniam elitui ir greičiausiai visai nesigailėjo politine prasme atsidūręs gatvėje, priešingai, laikė tai nuosekliu ir teisingu laikmečio reikalavimu. Iš to paskutinio į paraštes nurašyto, žiniasklaidos ignoruojamo, jaunimo akyse karikatūrinamo kovotojo už Lietuvą pastangų laikotarpio kilusi ir asmeninė kukli, bet brangi pažintis. 

Romualdo Ozolo Lietuva

Yra tekę rašyti tekstą, pavadintą „Jono Basanavičiaus Lietuva“. Pirmoji Respublika iš tiesų buvo Jono Basanavičiaus Lietuva ir pagal autorystę, nes gimusi jo darbais, ir pagal atitikimą vizijai, nes tai buvo Lietuva, kuria jos kūrėjas galėjo didžiuotis. Kovo 11-ąją atkurta Lietuva savo ruožtu yra Romualdo Ozolo Lietuva, jo genijaus įgalintas valstybingumas. Tačiau kartu ji netapo tokia tautine valstybe, apie kurią svajojo jos svarbiausias kūrėjas. 

Nepriklausomybė savaime nepagimdo laisvų, patriotinę ir tautinę sąmonę turinčių žmonių. Nepriklausomybės vaikai yra niekas daugiau nei graži metafora. Lietuva Kovo 11-ąją iškovojo tik galimybę ugdyti laisvę, demokratiją, savo šalį ir tautą mylinčius patriotus, tačiau ta laisve nesinaudojo, vis guosdamasi ir meluodama sau, jog teturi praeiti daugiau laiko ir tauta subręs savaime.

Kultūros ir švietimo politikos nebuvimas buvo vienas iš didžiausių R. Ozolo skaudulių žvelgiant į Kovo 11-osios Lietuvą. Romualdas neapsigaudinėjo savaime išaušiančiu šviesesniu rytojumi. Bent paskutinį dešimtmetį jis žinojo, kad Lietuvos, kurios troško, niekada nepamatys, tačiau nuosekliai vadovavosi bent dviem lietuvių kartoms valstybingumo viltį išsaugojusiu principu „aš nesulauksiu, tačiau sulauks kiti“. 

Romualdas Ozolas ir nepamatė savosios laisvos laisvų žmonių Lietuvos. Tačiau jis ir jo bendražygiai, šiandien išdrįsę pasakyti, kad Romualdas buvo tikrosios Sąjūdžio smegenys, padovanojo mums visiems galimybę tokią Lietuvą sukurti. Mūsų vertę parodys tai, ar šia galimybe pasinaudosime. Pats Romualdas savo sunkia ir sudėtinga kalba kadaise lietuvių tautai formulavo užduotį „istorizuoti savo buvimą“. Jam tai reiškė „suprasti, kad kiekviena tavo gyvenimo akimirka yra tavo tautos istorijos darymas, kad darymas ar nedarymas to, kas pridera tau pagal aukščiausius žmogau būties dėsnius, - būtent tai yra ir istorijos tęsimas, ir ateities kūrimas savo tautai ir visam pasauliui, nesvarbu, „didelis“ tu ar „mažas“ esi žmogus“. 

Jei pagarbos žodžiai išėjusiajam nėra tušti, turėkime prieš save šį kasdienišką ir kartu milžinišką uždavinį. O kol kas galime džiaugtis – kiekvieną rytą keliamės Romualdo genijaus mums padovanotoje nepriklausomoje Lietuvoje. Tai, ko gero, nuostabiausias paprasto Lietuvos kaimo bernioko testamentas, kokį tik galima palikti.