Prašymų tekstai beveik identiški. Nors prašymuose apstu teisinių sąvokų ir formuluočių, jie abu aiškiai stokoja teisinių argumentų, o į juose netiesiogiai pateiktą pagrindinį klausimą, ar asmuo, turintis ir kitos valstybės pilietybę, gali būti renkamas Seimo nariu, jau yra atsakyta Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime.
Paaiškėjus, kad Antanas Guoga, planavęs būti Liberalų sąjūdžio keliamu kandidatu į Seimo narius, taip pat šios partijos sudarytos šešėlinės vyriausybės ūkio ministru, yra ne tik Lietuvos, bet ir kitos valstybės pilietis, todėl Seimui ir Seimo narių grupei pasidarė neaišku, ar asmuo, turintis ir kitos valstybės pilietybę, gali būti renkamas Seimo nariu. Kreiptasi į Konstitucinį Teismą, nors į šį klausimą yra atsakyta Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, susijęs priesaika ar pasižadėjimu kitai valstybei. Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime, taip pat pateikta nurodytosios konstitucinės nuostatos samprata.
Konstitucinis Teismas 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime konstatavo, kad konstitucinėje nuostatoje „nebūti susijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ pabrėžiamas politinis priesaikos ar pasižadėjimo pobūdis, nes kalbama apie tam tikrus įsipareigojimus ne bet kokiam subjektui, o užsienio valstybei. Aiškinant Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies reikalavimą kandidatams į Seimo narius nebūti susijusiems priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, pažymėtina, kad Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog „išrinktas Seimo narys <...> prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai“, o to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog „Seimo narys, įstatymo nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs lygtinai, netenka Seimo nario mandato“.
Taigi Konstitucijoje iš Seimo nario besąlygiškai reikalaujama ištikimybės priesaikos vien Lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, nes valstybės institucijose gali dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jeigu Seimo nario priesaiką duotų asmuo, kuris priesaika ar pasižadėjimu yra susijęs su užsienio valstybe, kiltų abejonių dėl jo Lietuvai duotos priesaikos tikrumo ir patikimumo, o tokio asmens teisinė politinė situacija taptų dviprasmiška.
Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors konstitucinė sąvoka „nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ yra abstraktaus pobūdžio, ją reikėtų suprasti kaip bet kurią priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei. Aiškinant šią sąvoką būtina prisiminti ir svarbiausius tikslus, dėl kurių ji (kartu su kitomis sąlygomis) Konstitucijoje buvo suformuluota. Tai iš esmės politiniai tikslai: užtikrinti aukščiausios politinės valstybinės institucijos, valstybėje įkūnijančios atstovavimo teisinei tautai idėją, tinkamą suformavimą. Akivaizdu, kad tautai atstovauja tik tos valstybės piliečiai, žinantys ir gebantys išreikšti savo bendrapiliečių lūkesčius ir interesus, suvokiantys ir galintys formuoti savo valstybės politinę valią.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „bet kokie politinio pobūdžio įsipareigojimai užsienio valstybei – tiek kylantys iš formaliai duotos priesaikos ar pasižadėjimo, tiek atsirandantys kaip politinė pareiga ar politinio lojalumo reikalavimas, susijęs su kitos valstybės pilietybės turėjimu, turėtų būti traktuojami kaip pasižadėjimas užsienio valstybei“. Jis pabrėžė, kad svarbiausias būdas įvykdyti konstitucinę sąlygą – būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ – yra užsienio valstybės pilietybės atsisakymas. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas tokį minėtos konstitucinės normos turinį, gali nustatyti ir papildomus reikalavimus dėl jos vykdymo.
Konstitucinio Teismo teiginys, kad „svarbiausias būdas konstitucinei sąlygai – būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ – įvykdyti yra užsienio valstybės pilietybės atsisakymas“, reiškia, kad galimi ir kiti būdai įvykdyti nurodytą reikalavimą. Nors nustatyti tuos kitus būdus yra įstatymų leidėjo diskrecija, Konstitucinio Teismo nutarimo teiginys, kad „bet kokie politinio pobūdžio įsipareigojimai užsienio valstybei, <...>atsirandantys kaip politinė pareiga ar politinio lojalumo reikalavimas, susijęs su kitos valstybės pilietybės turėjimu, turėtų būti traktuojami kaip pasižadėjimas užsienio valstybei“, reiškia, kad jeigu asmuo turi kitos valstybės pilietybę, jis privalo jos atsisakyti, nes tol, kol jos neatsisakys, nebus įvykdęs Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo „būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu kitai valstybei“. Vadinasi, negalės būti renkamas Seimo nariu.
Taigi, jeigu asmuo turi kitos valstybės pilietybę, vienintelis būdas įvykdyti Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą „būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu kitai valstybei“ yra toks: būtina atsisakyti kitos valstybės pilietybės. Formuluotė „atsisakyti kitos valstybės pilietybės“ reiškia, kad asmuo iki jo registravimo kandidatu į Seimo narius turi būti netekęs kitos valstybės pilietybės. Kol asmuo nėra netekęs kitos valstybės pilietybės, jis yra kitos valstybės pilietis, vadinasi, yra susijęs su kita valstybe priesaika ar pasižadėjimu, nes turi būti ištikimas ir lojalus tai valstybei.
Seimo rinkimų įstatyme kai kurios išimtys galėtų būti numatytos nebent tam atvejui, kai valstybės, kurios pilietybę turi asmuo, įstatymai nenumato galimybės atsisakyti jos pilietybės.Minėta, kad iš Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimo kyla ir tai, kad galimi ir kiti būdai įvykdyti konstitucinę sąlygą būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“.
Atsižvelgiant į tai, kad ir kitos valstybės pilietybę turintis asmuo konstitucinį reikalavimą „būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu kitai valstybei“ gali įvykdyti vieninteliu būdu – atsisakydamas turimos kitos valstybės pilietybės, galima teigti, kad kiti būdai įvykdyti nurodytą konstitucinį reikalavimą taikytini ne asmenims, kurie turi kitos valstybės pilietybę, bet kitiems asmenims, pavyzdžiui, tiems, kurie nėra kitos valstybės piliečiai, bet yra davę kokią nors priesaiką ar pasižadėjimą kitai valstybei (pavyzdžiui, jų specialiosioms tarnyboms ir pan.). Dėl turimos kitos valstybės pilietybės atsisakymo, dėl kitai valstybei duotos priesaikos ar pasižadėjimo atsisakymo būtina kreiptis į atitinkamus įgaliojimus turinčias tos valstybės institucijas, o ne į Lietuvos valstybės institucijas.
Kodėl Konstitucijoje nustatytas draudimas rinkti Seimo nariu asmenį, turintį ir kitos valstybės pilietybę? Juo siekiama užtikrinti, kad Tautai atstovautų tik tie Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie nėra susiję pilietybės santykiais su kita valstybe, nes kitos valstybės turėjimas suponuoja tam tikrus ištikimybės ir lojalumo tai valstybei reikalavimus. Rengiant Konstituciją buvo pagrįstai baiminamasi, kad jeigu toks draudimas Konstitucijoje nebus nustatytas, galės susidaryti ir tokia padėtis, kad Seimo nariais galės būti išrinkti ir tokie Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie yra, pavyzdžiui, ir Rusijos ar kitų Lietuvai nedraugiškų valstybių piliečiai. Buvo pagrindas abejoti, ar tokie Seimo nariai savo veikloje vadovausis tik Lietuvos interesais.
Konstitucijoje įtvirtinus nurodytą draudimą, tokioms abejonėms neliko pagrindo, nes Seimas – Tautos atstovybė – gali būti formuojamas tik iš tokių Lietuvos Respublikos piliečių, kurie neturi kitos valstybės pilietybės, nėra susaistyti jokiais politinio pobūdžio įsipareigojimais kitai valstybei ir lojalumo jai reikalavimais. Samprotavimai, kad Lietuva yra Europos
Sąjungos ir NATO narė, todėl esą nieko blogo neatsitiktų, jeigu Lietuvos piliečiai, turintys kurios nors Europos Sąjungos valstybės narės ar, pavyzdžiui, JAV pilietybę, galėtų būti renkami Seimo nariais, yra nepriimtini. Net draugiškų valstybių ekonominiai ir kitokie interesai gali nesutapti ir neretai nesutampa, o pagal Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalį Seimo narys savo veikloje turi pareigą vadovautis tik Lietuvos valstybės interesais. Todėl Seimo nariais gali būti tik tokie Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie nėra ir kitos valstybės piliečiai. Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies formuluotė „Seimo nariu gali būti renkamas asmuo, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ reiškia, kad asmuo turi būti nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei iki rinkimų.
Vadinasi, asmuo, kuris yra susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, negali būti registruojamas kandidatu į Seimo narius, negali dalyvauti Seimo rinkimuose. Svarstymai, kad toks asmuo esą gali būti registruojamas kandidatu į Seimo narius, renkamas Seimo nariu, o užsienio valstybei duotos priesaikos ar pasižadėjimo, gali atsisakyti po to, kai bus (jeigu bus) išrinktas, neturi konstitucinio pagrindo, nes jie nedera su Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies reikalavimais. Konstitucijoje tiesiogiai nėra nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis, turintis ir kitos valstybės pilietybę, negali būti skiriamas Ministru Pirmininku ar ministru. Bet tai nereiškia, kad tokio draudimo Konstitucijoje nėra. Konstitucijoje yra įtvirtintas ne tik eksplicitinis, bet ir implicitinis (vidinis) teisinis reguliavimas. Konstitucijos 93 straipsnyje nustatyta, kad, „pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai, laikytis Konstitucijos ir įstatymų“.
Iš priesaikos konstitucinės prasmės ir reikšmės kyla ir tai, kad Vyriausybės nariu negali būti skiriamas toks asmuo, kuris yra davęs priesaiką kitai valstybei (taigi ir jos piliečio priesaiką) ar yra su ja susijęs kokiais nors pasižadėjimais, ištikimybės ar lojalumo reikalavimais. Jeigu toks asmuo galėtų duoti ištikimybės priesaiką ir Lietuvos valstybei, kiltų abejonių dėl šios priesaikos tikrumo. Pagal Konstituciją, Ministru Pirmininku ir ministru gali būti tik toks Lietuvos Respublikos pilietis, kuris neturi kitos valstybės pilietybės. Toks pats reikalavimas taikytinas ir Respublikos Prezidentui, visų grandžių teismų teisėjams, valstybės kontrolieriui, t. y. visiems asmenims, kurių pareigų ėjimo pradžia susijusi su Konstitucijoje numatytos priesaikos Lietuvos valstybei davimu.
Pažvelkime į Seimo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarimą, kuriuo Seimas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su parašymu ištirti, „ar Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje nustatytas reguliavimas ta apimtimi, kuria kandidatas į Seimo narius, kuris yra (buvo) kitos valstybės (kitų valstybių) pilietis, įpareigojamas pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 12 straipsnio antrajai daliai, Konstitucijos 56 straipsnio pirmajai daliai“.
Seimas nurodė, kad pagal anksčiau galiojusį Seimo rinkimų įstatymą (1996 m. liepos 2 d.) pakako raštu atsisakyti kitai valstybei duotos piliečio priesaikos, o pagal 2015 m. lapkričio 19 d. Seimo priimto Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 3 dalies nuostatas reikalaujama „ne raštu atsisakyti priesaikos ar pasižadėjimo užsienio valstybei, bet pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą“. Seimo nuomone, Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje nustatyti didesni apribojimai kandidatui į Seimo narius negu Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje, todėl nurodytoji Seimo rinkimų įstatymo nuostata, jo manymu, prieštarauja Konstitucijai.
Seimo kreipimesi nėra pateikiama argumentų, pagrindžiančių teiginį, kad Seimo rinkimų įstatyme nustatyti didesni reikalavimai negu Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje. Seimas net nesiaiškino, koks yra Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų turinys ir kokie reikalavimai įstatymų leidėjui dėl jų kyla. Kita vertus, nors Seimas savo abejones dėl Seimo rinkimų įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai grindžia ir tuo, kad įstatyme nėra nustatyti kiti būdai, kuriais asmuo gali įvykdyti reikalavimą „būti nesusijusiam priesaika ir pasižadėjimu užsienio valstybei“, tačiau Seimo kreipimesi nėra nurodyta, kokiais konkrečiai kitais būdais, išskyrus turimos kitos valstybės pilietybės atsisakymą, tokią pilietybę turintis asmuo, Seimo nuomone, gali įvykdyti nurodytąjį konstitucinį reikalavimą.
Seimo argumentas, kad 2015 m. lapkričio 19 d. Seimo rinkimų įstatyme nustatyti didesni reikalavimai negu Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje, leidžia manyti, kad Seimas yra tos nuomonės, jog Seimo rinkimų įstatyme nėra reikalo aiškiai įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kad kandidatais į Seimo narius galėtų būti ir rinkimuose dalyvautų tik tokie Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie yra tikrai nesusiję priesaika ar pasižadėjimu kitai valstybei, t. y. tik tie Lietuvos Respublikos Lietuvos piliečiai, kurie neturi ir kitos valstybės pilietybės.
Visiškai nekreipiama dėmesio į tai, kad anksčiau galiojusiame Seimo rinkimų įstatyme (1996 m. liepos 2 d. redakcija) numatytas abstraktaus pobūdžio reikalavimas „raštu atsisakyti kitai valstybei duotos priesaikos“ Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime išaiškintas kaip reiškiantis ne bet kokį raštišką priesaikos atsisakymą, o reikalavimą atsisakyti kitos valstybės pilietybės. Pabrėžtina, kad Konstitucija draudžia Seimo nariu rinkti ir kitos valstybės pilietybę turintį Lietuvos Respublikos pilietį, kuris, nors ir atliko įstatyme nustatytą formalų veiksmą (pavyzdžiui, raštu pareiškė, kad atsisako kitai valstybei duotos priesaikos), liko (yra) kitos valstybės pilietis. Toks kitai valstybei duotos piliečio priesaikos atsisakymas būtų fiktyvus. Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas negali būti fiktyvus.
Kol nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas, į Seimą kandidatavę Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys ir kitos valstybės pilietybę, anksčiau galiojusiame Seimo rinkimų įstatyme (1996 m. liepos 9 d. redakcija) nustatytą reikalavimą „raštu atsisakyti kitos valstybės piliečio priesaikos“ įvykdydavo taip: kandidato anketoje nurodydavo, kad turi kitos valstybės pilietybę, po to Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) pateikdavo raštišką pareiškimą, kad atsisako kitai valstybei duotos priesaikos, VRK tokį pareiškimą priimdavo ir... to pakakdavo, kad būtų konstatuota, jog asmuo įvykdė konstitucinį reikalavimą „būti nesusijusiam priesaika ir pasižadėjimu kitai valstybei“. VRK tokį asmenį įregistruodavo kandidatu į Seimo narius.
Tokia ydinga konstitucinės nuostatos ir jos įvykdymo samprata atsirado per 1992 m. rudenį vykusius Seimo rinkimus, kai buvo sprendžiama, ar kandidatu į Seimo narius gali būti įregistruotas iš JAV į Lietuvą grįžęs gyventi Lietuvos Respublikos pilietis, turintis ir JAV pilietybę. Teisinis ginčas persikėlė į tuometinį Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Reaguodamas į pareiškėjų argumentą, kad asmuo negali būti registruojamas kandidatu į Seimo narius, nes yra JAV pilietis ir yra davęs JAV piliečio priesaiką, pretendentas tapti kandidatu į Seimo narius per teismo posėdį paprašė duoti jam popieriaus lapą ir parašė pareiškimą VRK, jog atsisako JAV piliečio priesaikos. Pareiškimą jis įteikė teismo posėdyje dalyvavusiam vienam VRK nariui, o tas pareiškimą paėmė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1992 m. lapkričio 12 d. sprendimu nutarė, kad tokiu būdu asmuo įvykdė konstitucinį reikalavimą „nebūti susijusiam priesaika ar pasižadėjimu kitai valstybei". Asmuo buvo išrinktas Seimo nariu, nors kišenėje turėjo ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir JAV piliečio pasą, nes jo VRK įteiktas raštiškas pareiškimas, kad atsisako JAV piliečio priesaikos, jokių teisinių pasekmių jo turimai JAV pilietybei nesukėlė ir negalėjo sukelti, jis ir toliau liko JAV pilietis.
Tokia Aukščiausiojo Teismo pateikta konstitucinės nuostatos „nebūti susijusiam priesaika ar pasižadėjimu kitai valstybei“ samprata buvo vadovaujamasi ir 1996 m. vykusiuose Seimo rinkimuose bei 1997 m. vykusiuose Respublikos Prezidento rinkimuose. Ši samprata buvo iš esmės pakeista Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimu. Konstitucinis ginčas kilo, kai iš JAV Lietuvą grįžusi gyventi Lietuvos Respublikos pilietė, turinti ir JAV pilietybę, pateikė pareikštinius dokumentus dalyvauti 1997 m. rudenį vyksiančiuose Respublikos Prezidento rinkimuose. Kandidato anketoje nurodžiusi, kad turi JAV pilietybę, ji nesutiko VRK rašyti pareiškimo, jog atsisako JAV duotos piliečio priesaikos, nes tai neturi jokios reikšmės – ji ir toliau liks JAV pilietė.
VRK atsisakė jai išduoti parašų rinkimo lapus. Pretendentė kreipėsi į teismą, prašydama VRK įpareigoti išduoti jai parašų rinkimo lapus, tačiau teismas prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad ji neįvykdė Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies reikalavimo „būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“, nors per teismo posėdį VRK atstovė nurodė, kad „pareiškėja galėtų atsisakyti JAV piliečio priesaikos raštu apie tai pareikšdama Vyriausiajai rinkimų komisijai, nes įstatymai nenumato kitokios priesaikos atsisakymo tvarkos“. Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydama ištirti, ar Seimo rinkimų įstatymo nuostatos, pagal kurias reikalaujama, kad asmuo raštu atsisakytų užsienio valstybei duotos priesaikos, neprieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime išaiškino, kad reikalavimas raštu atsisakyti kitai valstybei duotos piliečio priesaikos negali būti laikomas prieštaraujančiu Konstitucijai, nes pagal Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalį Seimo nariu gali būti renkamas tik toks Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nėra susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Kartu Konstitucinis Teismas atskleidė reikalavimo „raštu atsisakyti kitai valstybei duotos piliečio priesaikos“ turinį ir suformulavo jau minėtą konstitucinę doktriną: asmuo, susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, negali būti renkamas Seimo nariu; geriausias būdas nebūti susijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei – atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės. Tai reiškia, kad asmuo, turintis kitos valstybės pilietybę, negali būti renkamas Seimo nariu.
Nurodytąjį nutarimą Konstitucinis Teismas priėmė praėjus vos pusantrų metų nuo Seimo rinkimų, be to, neseniai buvo įvykę Respublikos Prezidento rinkimai. Jų metu Seimo rinkimų įstatymo nuostata „raštu atsisakyti kitos valstybės piliečio priesaikos“ buvo aiškinama ir taikoma taip, kaip ją 1992 m. lapkričio 12 d. sprendime ydingai išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Minėta, kad Konstitucinis Teismas 1998 m. lapkričio 11 d. sprendime šią nuostatą išaiškino visiškai kitaip. Į Seimą išrinktiems asmenims, kurie įstatymų reikalavimus vykdė taip, kaip juos tuo metu suprato ir taikė valstybės institucijos (VRK ir teismai), negalėjo kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad pasibaigus rinkimams Konstitucinis Teismas kitaip išaiškino Seimo rinkimų įstatymo nuostatos „raštu atsisakyti kitai valstybei duotos piliečio priesaikos“ turinį. Gal dėl to Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta, kad Konstitucijos 56 straipsnio nuostata „nebūti susijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ įstatymais nebuvo aiškiai ir tiksliai apibrėžta, todėl buvo galimybė ją aiškinti ir taikyti nevienodai.
Tai, kad teismai ir VRK reikalavo raštu atsisakyti kitos valstybės piliečio priesaikos ir nurodyti tai kandidato anketoje, nekliudė kandidatais į Seimo narius tapti asmenims, turėjusiems Lietuvos ir kitų valstybių pilietybę, kai jie raštu atsisakydavo duotos kitos valstybės piliečio priesaikos. Būtent toks suvokimas sudarė prielaidas Seimo nariais išrinkti ir kitos valstybės pilietybę turinčius asmenis. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog tai, kad tokie asmenys buvo išrinkti pagal tuo metu galiojusį Seimo rinkimų įstatymą, nėra pagrindas kvestionuoti išrinktų Seimo narių mandatus, jų mandatai yra legitimūs.
Konstituciniam Teismui priėmus nurodytąjį nutarimą, neliko iki tol buvusio ydingo Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies nuostatos „būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu kitai valstybei“ aiškinimo ir fiktyvaus jos įgyvendinimo pagal minėtą 1992 m. lapkričio 12 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą. Iš Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių ir kitos valstybės pilietybę, kurie pretendavo būti įregistruoti kandidatais į Seimo narius, VRK ėmė reikalauti pateikti ne nieko nereiškiančius(teisine prasme) rašytinius pareiškimus, jog jie atsisako kitos valstybės piliečio priesaikos, o kitos valstybės institucijų išduotus dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo atsisakė kitos valstybės pilietybės.
Atrodytų, tokia Seimo rinkimų įstatymo pataisa yra visiškai logiška, nes ja siekiama realiai, o ne fiktyviai įgyvendinti Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą „būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu kitai valstybei“, t. y. neleisti rinkti Seimo nariu asmens, kuris turi kitos valstybės pilietybę. Tačiau visiškai netikėtai, praėjus vos mėnesiui nuo Seimo rinkimų įstatymo pakeitimo, Seimas suabejojo, ar reikalavimas pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą yra konstituciškai pagrįstas, ir 2015 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Galima tik spėlioti, kokios yra tikrosios Seimo kreipimosi į Konstitucinį Teismą priežastys. Dar sunkiau paaiškinti, kodėl 2015 m. gruodžio 23 d., t. y. kitą dieną po to, kai Seimas priėmė nutarimą kreiptis į Konstitucinį Teismą, Seime buvo surinkti 33 Seimo narių parašai dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir jį kreiptasi su prašymu ištirti tų pačių Seimo rinkimų įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai?! Koks tikslas dar kartą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to, dėl ko į jį jau yra kreiptasi? Keista ir tai, kad Seimo narių grupės kreipimosi tekstas beveik pažodžiui sutampa su Seimo kreipimosi tekstu.
Tiesa, pridėtos kelios naujos pastraipos nurodant Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT – DELFI) 2010 m. balandžio 27 d. sprendimą byloje Tanese prieš Moldovą, kurioje EŽTT konstatavo, kad Moldova, drausdama į Moldovos parlamentą rinkti Moldovos pilietį, kuris kartu yra ir kitos valstybės pilietis, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Tačiau Seimo nariai „užmiršo“ nurodyti svarbiausią šio EŽTT sprendimo dalį: draudimas į Moldovos parlamentą rinkti tokį Moldovos pilietį, kuris kartu yra ir kitos valstybės pilietis, pripažintas pažeidžiančiu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją dėl to, kad Moldova leido dvigubai pilietybei būti labai plačiai paplitusiu reiškiniu (Moldovos piliečiams leido būti kartu Rumunijos piliečiais), o leidus labai dideliam skaičiui Moldovos piliečių kartu būti ir kitos valstybės piliečiais, negalima drausti į Moldovos parlamentą rinkti tokių Moldovos piliečių, kurie kartu yra ir kitos valstybės piliečiai.
Taigi šis EŽTT sprendimas mūsų nagrinėjamo Seimo narių grupės kreipimosi į Konstitucinį Teismą kontekste neturi jokios teisinės reikšmės, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją dviguba pilietybė galima tik retais atvejais, ji negali būti paplitęs reiškinys. Todėl Konstitucijoje nustatytu draudimu į Seimą rinkti ir tokius Lietuvos Respublikos piliečius, kurie kartu yra kitos valstybės piliečiai, minėtoji konvencija nepažeidžiama.
Kad ir kokie būtų kreipimosi į Konstitucinį Teismą motyvai, Seimas neturėtų tikėtis, kad bus leista sugrįžti prie konstitucinio reikalavimo „būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ ankstesnio aiškinimo, pagal kurį šis reikalavimas buvo laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos piliečiui, turinčiam ir kitos valstybės pilietybę, formaliai raštu atsisakius kitos valstybės piliečio priesaikos, bet liekant (esant) kitos valstybės piliečiu. Seimo rinkimų įstatymo pakeitimais tokio reguliavimo negalima nustatyti, nes to daryti neleidžiama pagal Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalį ir Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimą.
Lietuvos Respublikos piliečio, turinčio ir kitos valstybės pilietybę, noras dalyvauti rinkimuose į Seimą ar tapti būsimosios naujos Vyriausybės ministru, politinių partijų mėginimai vilioti rinkėjus tokias kandidatais negali būti svarbesni už Konstituciją. Tad, pagal Konstituciją, Antanui Guogai teks apsispręsti: ar realiai atsisakyti kitos valstybės pilietybės (jos netekti) ir kelti savo kandidatūrą į Seimo narius, ar likti kitos valstybės piliečiu ir užmiršti ketinimus siekti Seimo nario arba Vyriausybės nario pareigų. Seimo kreipimasis į Konstitucinį Teismą nepadės apeiti Konstitucijos.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.