Apie tai netruko prabilti ir patys partiniai konservatoriai, pagrįstai suabejoję tiek Seimo rinkimus pralaimėjusių socialdemokratų, tiek juos laimėjusių Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos autentišku politiniu kairumu. Tačiau kodėl net ir Lietuvos konservatyvioms dešiniosioms politinėms jėgoms lyg tam senųjų pasakų ponui dievui staiga prireikė kairiųjų velnio tarno pagalbos visuomeninių darbų talkai? Juk, kaip juokauja šachmatininkai, baltieji visuomet pradeda ir laimi...
Kaip rodo istorija, santykis su šiuo dvipoliškumu lemia ne tik vakarietiškos modernios demokratijos tvermę, bet ir jos pačios likimą. Tačiau kaip istoriškai susiklostė, jog kone kiekviename vakarietiškojo pavyzdžio demokratijos politiniame žemėlapyje atsirado šis pasiskirstymas į politinę kairę ir dešinę? Ištakų turėtume ieškoti Didžiosios Prancūzijos revoliucijos sukurtuose Vakarų politinės civilizacijos pradmenyse. Porevoliucinė prancūzų politinė istorija tapo universaliai įtakinga. Šiam teiginiui patvirtinti pradžioje pasiremsiu kai kuriais šiuolaikinio prancūzų istoriko, sociologo bei filosofo, intelektualinio žurnalo Le Débat vyriausiojo redaktoriaus Marcelio Gauchet istorinio tyrimo faktais.
Savo esė „Dešinė ir kairė“ knygai „Atminties karalijos: prancūzų praeities statymas“, M. Gauchet teigia, jog tuometinės Prancūzijos revoliucinės asamblėjos nuo pat pradžių (nuo 1789 m. rugpjūčio) linko skirstytis į dvi puses. Išrinkus naujus parlamentus šie netrukdavo susiskirstyti į kairę ir dešinę (taip pat ir į šią skirtį moderuojantį centrą). Tačiau, istoriko pastebėjimu, šis susiskirstymas pradžioje buvo parlamentinės praktikos mechanizmas, o ne žmonių politinės savi-tapatybės pasekmė. Kairė ir dešinė funkcionavo kaip parlamentinių procedūrų aprašymo terminai. Dar daugiau, į šį pasiskirstymą buvo žiūrima kaip į nelemtą nesantaiką, arba nukrypimą, kurį būtina įveikti (pvz., paleidžiant parlamentą). Revoliucija steigė politinį skilimą ir tuo pat metu siekė jį panaikinti.
Restauracijos laikotarpiu (1815-1820 m.) kairės-dešinės skirtis jau įsitvirtino kaip prancūzų parlamentinė tradicija. Vis labiau ryškėjant politinio žemėlapio kontūrams, ji ėmė talkinti politinės situacijos supratimui apskritai. Kairieji respublikos gynėjai tęsė iš Prancūzijos revoliucijos paveldėtą buržuazinių laisvių politiką, o dešinieji monarchistai rėmė paveldimas, arba „prigimtines“ (pagal rasę, lytį, religiją, etniškumą ir pan.), tradicines hierarchijas. Tačiau iš specializuotos parlamentinės kalbos virsti politinės tapatybės kategorijomis labiausiai šiai skirčiai padėjo visuotinė rinkimų teisė (1848 m.). Žinoma, tai vyko palaipsniui. Dar ilgą laiką išliko gajus pasidalinimas į raudonuosius „demokratinius socialistus“ (démoc-socs) ir baltuosius „reakcionierius“ (réacs).
Būtent visuotinė rinkimų teisė atvėrė didžiulį politinio tapatinimosi poreikį. O socialistų įžengimas politinėn scenon XIX a. antroje pusėje metė iššūkį pačiai respublikonizmo sampratai. Beje, tuo metu su revoliucinio respublikonizmo idėjomis ėmė tapatintis ir kai kurios konservatyvios politinės grupės. Tam ypač patalkino naujas reiškinys – modernusis nacionalizmas.
Tuo tarpu tradicinė konservatyvių monarchistų stovykla XIX a. pabaigoje skilo į industrializacijos įtakotų verslininkų politinį sparną, pabrėžusį individualios iniciatyvos, konkurencijos, asmeninių interesų, mobilios pinigų galios svarbą, ir į tradicijas bei dvasingumą propaguojantį konservatorių sparną, iškėlusį protėviams bei prigimtinėms hierarchijoms ištikimų žemės bendruomenių idealą. O kaip jau mena platesnė XX a. pasaulinė istorija, politinė radikalizacija tiek kairėje, tiek dešinėje totalitarinėmis pastangomis siekė įveikti šią kairės-dešinės politinę skirtį, įtvirtindama vadų kultu pagrįstą vienpartinį diktatą, arba kraštutinę partokratiją. Tačiau tai buvo pasiekta panaikinus pačią demokratijos galimybę apskritai.
Tad remdamiesi Prancūzijos istoriniu atveju, kartu su Marceliu Gauchet, galime daryti universalizuojančią prielaidą, jog kairės-dešinės skirtis ne tik turi begalinę atvertį, leidžiančią šiems politiniams terminams suteikti vis naujų reikšmių ar pakeisti jau esamas, bet abstrakcijos lygmenyje jie gali funkcionuoti kaip atminties sąvokos, kurių pagalba mes palaikome patį istorinio pasakojimo vientisumą.
Tačiau man šiuo atveju svarbiau pabrėžti kitą momentą – mano minėtą universalųjį Didžiosios Prancūzijos revoliucijos paradoksą: steigdama demokratiją lemiančią kairės-dešinės skirtį, ji tuo pat metu kelia harmonizuojančios vienybės poreikį (ar jos nostalgiją). Istorinė pamoka gana akivaizdi: vienybė, tapdama vienintele laisvės sąlyga, veda tik į pačios laisvės su(si)naikinimą. Neatsitiktinai tiek dešiniųjų vieningos tautos, tiek kairiųjų beklasės visuomenės idealai XX a. buvo pasitelkti šio demokratinio konflikto įveikai. Deja, kaip minėjau, pačios politinės demokratijos sąskaita.
Manau, jog šį revoliucinį paradoksą yra paveldėjusi ir jauna lietuviškoji respublikinė demokratija, o ypatingai – lietuviškasis konservatyvusis respublikonizmas. Iš dalies tai padėtų kritiškai paaiškinti, kodėl lietuviškai kairei yra sunku įsitvirtinti Lietuvos politiniame žemėlapyje. Lietuvos politinę sąmonę stipriai įtakoja du svarbūs reiškiniai – nacionalizmas ir kultūrinis konservatizmas.
Naujosios lietuviškos kairės užuomazgos viešojoje erdvėje yra nuolat antidemokratiškai stumiamos į politinį užribį. Viešuose komentaruose kairioji politika nurašoma į kliedesių ir beprotybės paraštę jai priešinant tariamai konservatyviųjų politinių jėgų atstovaujamą „sveiką protą“ (plg., anglų kalboje jo atitikmuo yra common sense, nurodantis ne į sveikatos ir ligos priešpriešą, bet į bendrumo pajautą). Kairiųjų politinius protestus skubama arba kriminalizuoti, arba įtraukti saugumo tarnybų akiratin kaip potencialią valstybės išdavystę ir tarnavimą piktavalėms išorinėms jėgoms. Geriausiu atveju į juos tiesiog numojama ranka kaip į visuomeniškai nebrandų bei neatsakingą jaunystės išdykavimą. Visa tai pavadinčiau kairės politiniu ostrakizavimu – išvarymu iš politinio diskurso. Senųjų Atėnų demokratijoje ostrakizmas buvo teisinis prasižengusių piliečių išvarymas iš miesto-valstybės dešimčiai metų. Tačiau man svarbiau pabrėžti istorinį faktą, jog ostrakizmas nekartą buvo tiesiog tironiška opozicijos neutralizavimo priemonė.
Nemaža dalimi naujosios kairės demonizavimui talkina lietuviškos žiniasklaidos latrinalistai – ne tiek internetinių žiniasklaidos svetainių anoniminiai „komentatoriai“, bet juodojo jumoro indulgencija pigiai atsipirkti mėginantys kai kurie etatiniai medijų personažai.
Todėl neapsirikime: susirūpinimas dėl politinės kairės šiandien iš esmės kelia vienintelį klausimą – kokios kairės reikia Lietuvos dešiniesiems, t. y. kokia kairė dešiniesiems konservatoriams yra parankiausia jų politiniam ir visuomeniniam įsigalinimui. Dešiniųjų patriarchalinė tolerancija priima tik saugią, neutralizuotą, socialiai ir politiškai neefektyvią kairę.
Ne veltui primygtinai kartojama, jog vienintelė galima kairė privalo būti „vakarietiška“, kas iš esmės dešiniųjų politiniame žodyne reiškia – nesipriešinanti globalizacinio neoliberalizmo ideologijai ir politikai. Tikriausia, vienu tokios „vakarietiškos“ kairės sektinu pavyzdžiu turėtų būti centro dešinė (pvz., Hillary Clinton demokratų atstovaujama centro dešinė JAV), remianti neoliberalizmo stagnaciją.
Nuo visų kitų, anapus jos kylančių, kairiųjų politinių pavidalų su siaubu atsižegnojama kaip nuo neomarksistinio šėtono (pvz., naujojo JAV kairiųjų judėjimo lyderį B. Sandersą net kai kurie Lietuvos konservatyvesni liberalai vadino tiesiog komunistu). Na, gal dar toleruotinas pagal katalikų Bažnyčios socialinį mokymą sukurtas lietuviškos kairės variantas, bet – nedaugiau.
Vadovaudamasi „priešinuosi, vadinasi egzistuoju“ politiniu imperatyvu, kairioji tapatybė yra kuriama įsipareigojimu sisteminiams pokyčiams. Tiek neoliberalaus kapitalizmo tarptautinė krizė, tiek klimato kaitos keliamos grėsmės nedviprasmiškai rodo, jog pamatinių reformų poreikis sisteminę revoliuciją daro ne pasirinkimu, bet – politine neišvengiamybe. Vadovauti šiai revoliucijai nereikia organizuoti ginkluotų mažumų, kurios savo politinį neįgalumą pakeistų smurto politika. Tokiai kairei nepakeliui ir su šių dienų darbininkijos problemas staiga spręsti pasišovusiais multimilijonieriais ar kostiumuotais „valstiečiais“. Kairysis sąmoningumas privalo būti atsparus tiek naujajai populistinei demagogijai, tiek nūdienos dešiniųjų polinkiui į autoritarizmą.
Tačiau kaip, siekiant išlikti solidarizuojančia kuriančios revoliucijos galia, politinei kairei netapti pačios demokratijos griovėja? Gi pasigirsta balsų tiek dešinėje, tiek kairėje, jog dėl visų bėdų esti kalta demokratija apskritai. Manau, jog visų pirma kairioji tolerancija turi būti ir toliau grindžiama atsakingo politinio dialogo palaikymu, o ne išrankia partiarchališka pakanta.
Antra, tokiame akiratyje kairioji kritinio pasipriešinimo politika neturėtų tapti tik politine reakcija. Pakartosiu, jog polinkis į autoritarinį kairės-dešinės politinio konflikto sprendimo būdą yra tikrasis reakcionierių „nostalgininkų“ (naujai įprasminant konservatorių partiarcho V. Kubiliaus terminą) apibrėžimas, nesvarbu, ar šis autoritarizmas būtų tarybinis, ar smetoninis. Būtent jis išpranašautos „šviesios ateities“ ar prikeltos „šlovingos praeities“ projektų įgyvendinimo vienintele sąlyga yra paskelbęs teisėto demokratinio konflikto įveikimą. Tuo būdu, demokratijos pabaiga tampa autoritarinio solidarumo pamatu. Įsigalinama tik per kito sunaikinimą, nes ideologija šiuo atveju ne pateikia orientyrus, bet politiškai apakina.
Liūdna ironizuoti, jog neoliberalizmo hegemonijoje JAV respublikonams prireikė uragano Katrinos sukeltos katastrofos, jog apnuogintų faktą, kad šalyje egzistuoja ir kraštutinis ekonominis skurdas; o demokratams prireikė politinio oportunisto D. Trumpo triuškinančios pergalės prezidentiniuose rinkimuose, jog atkreiptų jų dėmesį į nepastebėtos ar tiesiog atvirai niekintos (prisiminkime, kaip H. Clinton savo priešininko rinkėjus vadino „apgailėtinais“) viduriniosios darbininkijos klasės ekonominį risentimento. Tai tik gilina neelitinių klasių atskirtį, tęsia tolesnį jų skurdinimą bei tarpklasinio solidarumo skaldymą. Argi panašumų nėra Lietuvos politinėje padangėje, kurioje neoliberalizmo socio-ekonominis pseudo-darvinizmas „adaptuokitės arba neišliksite“ tapo masinės emigracijos priežastimi? Pastaroji ir yra ne kas kita, kaip bandymas prisitaikyti prie neoliberalios globalizacijos diktuojamų sąlygų, o ne tėvynės išdavystė, kuria emigrantes/-us nuolat kaltina lietuviškoji dešinė.
Taigi kairiųjų solidarumas šiandien turėtų kritiškai priešintis ne tik socio-ekonomiškai destruktyviam neoliberaliam finansiniam-korporaciniam steigimui ir prieš jį nukreiptai ultra-konservatyviai pagiežos politikai (fašizoidiniam risentimento), bet ir tam, ką prancūzų ekonomistas Thomas Piketty neseniai pavadino patrimoniniu kapitalu.
Vienokiu ar kitokiu būdu uždirbtas milžiniškas kapitalas dabar ir netolimoje ateityje vis labiau virs paveldimu, dinastiniu, vadinasi ir oligarchiniu, demokratijai grasinančiu, kapitalu. Dar griežčiau tarus, tai – nematomos antidemokratinės galios šaltinis. Tad kairiajam solidarumui būtinas itin kritiškas bei savikritiškas akylumas, nevirstantis politinį veiksmą paralyžiuojančiu moralizavimu.
Kita vertus, tiek kairės, tiek dešinės ekspertų klasės siūlytos socialinės inžinerijos yra politiškai bergždžios, kaip ir mėginimai kairės įsigalinimui reanimuoti politinius lavonus (pvz., filosofo S. Žižeko flirtas su leninizmu). Kairysis solidarumas neturėtų tuo pasikliauti nei tokių tikslų siekti. Į klausimą „ką daryti?“ reikėtų žiūrėti ne kaip į iš anksto paruoštą receptų knygą, bet kaip į kvietimą visų pirma atsikratyti neoliberalios tapatybės, kuri mus visas ir visus yra vienaip ar kitaip suformavusi ir deformavusi.
Ši tapatybės kaita nereiškia nei moralinio asmenybės integralumo stokos, nei stebuklingo tikrovę peržengiančios ateities regėjimo, nei, pagaliau, veiksmą paralyžiuojančios visuomeninės-politinės negalios. Visų pirma, tai žingsnis į kovą už būvį ir bendrabūvį, į kurį pasikėsino destruktyvios ir nebaudžiamos naujosios turto klasės, pasauliniu mastu skurdinančios regionus, brutalizuojančios vietines bendruomenes, griaunančios ekosistemas, kuriančios modernias pavergimo formas, steigiančios nedemokratiškas atskirtis. Nesuklyskite, tai jokiu būdu nėra anti-amerikietiškojo sentimento kurstymas. Juk neoliberali revoliucija suklestėjo ir po-tarybinėje Rusijoje bei po-maoistinėje Kinijoje, tik visiškai be demokratijos priedėlio.
Žinoma, šiais samprotavimais bei manifestacinio pobūdžio raginimais neketinu teigti, jog dėl nūdienos kairės politinio nepajėgumo kaltas tik dešiniųjų polinkis į autoritarizmą. Už savo politinės raiškos apimtis bei kryptis visų pirma atsakinga pati politinė kairė. Naujosios kairės kuriamos protesto kultūros proveržių Lietuvoje esama, ir juos derėtų toliau plėsti kuriant solidarumus tiek regioniniu, tiek tarptautiniu mastu.
Kaip ir kitur, taip ir Lietuvoje piliečiai vis labiau tampa bankų ir megakorporacijų ekonominiais įkaitais. Lietuviškos partinės nomenklatūros taip pat linksta rūpintis tik ES dotacijų perskirstymu (ar net grobstymu), lobistiniais kyšiais, „juodosiomis buhalterijomis“, partijoms parankių koalicijų sudarymu, kitų partijų išstūmimu iš politinės arenos, išimtinai finansinės bei verslo klasių interesų apsauga bei aptarnavimu ir pan. Todėl šiame kontekste dešiniųjų siūlomos išeities – „socialiai jautresnės politikos“ – nepakaks. Tai ne šuniui kaulą numesti ir užsiimti įprastais reikalais (business as usual), toliau tęsiant lygių galimybių ir teisingumo nepaisančią nestabilumo ir nesaugumo politiką.
Nors vis dar negausiomis pajėgomis, lietuviška naujoji kairė nuo pat pradžių pasižymėjo dialogiškumu. Būtų klaida, jei ji imtų save apibrėžti tik per priešpriešą politinei dešinei. Tai nulemtų jos politinę kryptį bergždžioms ideologinėms kovoms, žūtbūt siekiant išsaugoti savo pasaulėžiūrinį grynumą. Tačiau jos dialogiškumas nereiškia, jog ji turi nekritiškai solidarizuotis su bet kokiomis dešiniosiomis antiglobalistinėmis srovėmis ar antidemokratiškais judėjimais. Naujajai kairei nereikia nekritiškų masinių solidarumų.
Filosofo ir visuomenės kritiko Leonido Donskio aforizmą priminus: „Laisvė be žmonių solidarumo tėra fikcija ir kelias į savivalę, o solidarumas be laisvės – vienybės miražai ir minios orgijos.“ Ne masiškumai, bet kritinė pilietinė sąmonė, manau, turėtų išlikti kairiojo solidarumo pagrindu. Tačiau tai jokiu būdu šios politinės programos neuždaro tik kelių „postmodernių profesorių“ ratelyje. Veikiau tai nurodo į švietėjiškos kosmopolitinės tradicijos permąstymo ir tęstinumo poreikį, į politinę paraštę nenurašant neautoritariškų tradicinio galvojimo formų. Tačiau faktas, jog šiandieninę politinę kairę autentiškiausiai remia naujoji akademinė karta, neturėtų tapti kliūtimi solidarizavimuisi anapus lietuviškų akademinių akiračių.
Gi tuo keliu iš savo prabangaus bokšto į Baltuosius rūmus nusileido Donaldas Trumpas, simbolizuodamas mano minėto paveldėto dinastinio kapitalo politinį triumfą. Tokių trumpo kelio į valdžią pagundų nestokoja ir Lietuvos respublika. Todėl tam priešinantis, lietuviškai kairei nuolat pravartu prisiminti Didžiosios Prancūzijos revoliucijos iškeltą dilemą – kaip, siekiant išlaikyti respublikos autentišką demokratiškumą, nepasiduoti į autokratiją vedančiam absoliučios vienybės pažadui.
Tad solidarizuokimės atsakingai, neprarasdamos/-mi (savi)kritinio budrumo. M. Ghandi žodžiais, visų pirma mes pačios/-tys „privalome būti pokyčiu, kurį norime išvysti pasaulyje.“ Todėl pirmas žingsnis kuriančios bei ekologinio matmens nepraradusios revoliucijos link yra išsivadavimas iš primestos ir/ar išsiugdytos konservatyvios ir nedemokratiškos neoliberaliosios tapatybės.